O panevėžietiškasis Naudvaris – ne šiaip sau kaimas. Jis, priklauso žymiausioms krašto vietoms.

Menama Nauradų ir Naujarodžių mįslė

Menama Nauradų ir Naujarodžių mįslė

Regis, mūsų protėviai kartais per daug sau galvų nesuko, lipdydami pavadinimus naujai kuriamiems kaimams ar miesteliams. Tiesiog prie žodžio „naujas“ pridėdavo, kas toje vietovėje tuo metu buvo svarbiausia ar reikšmingiausia.

Ko gero, taip Lietuvoje ir atsirado ne po vieną Naujadvarį, Naujakiemį, Naujasodę, Naujapilį, Naujalaukius, Naujamiestį, Naujapievius, Naujatriobius, Naujaberžius.

Ne visi jie išliko. Daug tokių, kadaise buvusių naujų, pavadinimų ir pačių kaimų užmarštin nusinešė laikas ir nesibaigiančios permainos. Kitiems buvo lemta gyvuoti ir net suklestėti, vėl pasirodyti naujai.

Panevėžio rajone iš tokių „naujųjų“ didžiausias, žinoma, Naujamiestis – dešiniajame Nevėžio krante prie pušyno įsikūręs miestelis su turtinga savo istorija ir vaizdingomis apylinkėmis.

Besižvalgant po Naujamiesčio seniūniją verta užsukti į Naudvarį, taip pat kadaise naujai statomo dvaro garbei pavadintą.

Visoje šalyje gyvenviečių, vadinamų Naudvaris arba Naujadvaris, yra kelios dešimtys, jos įsikūrusios Raseinių, Vilniaus, Šalčininkų, Kelmės, Šakių ir kituose rajonuose.

Beje, Panevėžio rajone taip pat yra ir Naujadvaris, tik kitoje – Karsakiškio seniūnijoje.

O panevėžietiškasis Naudvaris – ne šiaip sau kaimas. Jis, pasak istoriko Petro Juknevičiaus, priklauso žymiausioms krašto vietoms.

Kruopščiai ištyrinėjęs šios vietovės istoriją, P. Juknevičius nemažai jai skirtų straipsnių yra parašęs ir knygelę „Naudvaris ir Kerbedžiai“ išleidęs.

Joje pristatoma Naudvario istorija, dvare gyvenusi garsi bajorų Kerbedžių giminė, pasakojama apie dabartinę pastatų būklę. Rengdamas leidinį, P. Juknevičius ir siekė atkreipti visuomenės dėmesį į šią paveldo turtingą vietovę.

Garsūs kraštiečiai

Panevėžio rajone esantis Naudvaris – vieno žymiausio mūsų krašto žmonių – inžinieriaus, tiltų statytojo Stanislovo Kerbedžio (1810–1899) gimtinė.

Naudvaryje gyvenimą pradėjęs būsimasis Rusijos imperijos tiltų inžinierius S. Kerbedis studijavo Vilniaus universitete, baigė Sankt Peterburgo kelių inžinierių korpuso institutą, vėliau jame ir kitose Sankt Peterburgo aukštosiose mokyklose ir pats dėstė.

Profesorius tobulinosi Paryžiaus kelių ir tiltų institute bei kitose Vakarų Europos šalyse. 1858 metais jis tapo Peterburgo mokslų akademijos garbės nariu.

Šiandien S. Kerbedis minimas kaip vienas geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva tiesimo vadovų, prisidėjęs projektuojant Vilniaus ir Kauno tunelius, suprojektavo geležinkelio tiltus per Lugą, Daugpilio tiltą per Dauguvą, tiltą per Vyslą Varšuvoje.

Šiam garsiam inžinieriui Panevėžys atidavė duoklę jo vardu pavadinęs vieną judriausių miesto gatvių.

Gabūs inžinieriai buvo ir kiti šios giminės vyrai.

Iš Kerbedžių Naudvario dvarą paveldėjo kita bajorų giminė – Straševičiai. Įdomu tai, jog gyvendamas Naudvaryje savo garsiąją drugelių kolekciją pradėjo rinkti gamtininkas Valerijonas Straševičius (1885–1968). Dabar ši unikalioji kolekcija – viso Panevėžio ir jo Kraštotyros muziejaus pasididžiavimas.

Regis, mūsų protėviai kartais per daug sau galvų nesuko, lipdydami pavadinimus naujai kuriamiems kaimams ar miesteliams. Tiesiog prie žodžio „naujas“ pridėdavo, kas toje vietovėje tuo metu buvo svarbiausia ar reikšmingiausia.

Šeimininkai Sibiro neišvengė

Kada buvo įkurta pirmoji Naudvario rezidencija, kada kaimas pradėtas taip vadinti, tiksliai nežinoma. Aišku tiek, kad, kaip teigia P. Juknevičius, 18 amžiuje kaimas jau tikrai egzistavo. 1787 metais dvarą įsigijo Stanislovas Kerbedis. O 1835 metais dvarą paveldėjęs Mykolas Kerbedis viską pertvarkė iš esmės – pastatė naujus rūmus, ūkinius pastatus, oficiną. Taip pat žinoma, kad 1882 metais Naudvarį ir Pranionius valdęs M. Kerbedis turėjo 520 dirbamos ir 20 dešimtinių nedirbamos žemės bei 349 dešimtines miško.

Archyviniai duomenys byloja, kad 1859 metais dvare veikė plytinė ir spirito varykla.

Vėliau dvarą į savo rankas perėmė Valerijonas Kerbedis ir kartu su broliu Mykolu už 8 tūkstančius auksinių rublių nupirko vargonus statomai Naujamiesčio bažnyčiai. Tai buvo gražus krašto dvarininkų poelgis.

Pasikeitus laikams, skausmingos permainos neaplenkė ir Naudvario. 1940 metais dvaras nacionalizuotas, o paskutiniai jo šeimininkai Straševičiai ištremti į Sibirą.

Dvare įsikūrė kolūkio centras, kontora.

Nuo 1982 metų čia veikė Pašuojo pradinė mokykla. O 2005 m. dvaro sodybos ansamblis ir parkas iš Valstybės turto fondo perėjo Panevėžio rajono savivaldybės žinion.

2002 metais rugsėjį susibūrusi kaimo bendruomenė „Dvaras“ įsikūrė dvaro rūmuose.

Rūpinasi aplinka

Daugiau kaip dešimtmetį kaimo bendruomenės centrui „Dvaras“ vadovaujanti Irena Andrulienė sako, jog kaip ir kitos Lietuvos vietovės, taip ir Naudvaris tuštėja. Tad ir bendruomenės narių skaičius gerokai mažesnis, nei buvo įsikūrimo pradžioje.

Bendruomenės nariai ne tik Naudvario, bet ir Pažibų, Pranionių, Bučių ir kitų kaimų žmonės.

Vietiniai didžiuojasi tokioje gražioje, garbingoje vietoje gyvenantys, jiems ne vis tiek, kaip atrodys turtingą istoriją turintis kaimas.

Tad, kaip sako pirmininkė, vienas svarbiausių bendruomenės narių rūpesčių – prižiūrėti kaimo aplinką, dvaro parką, stengtis, kad būtų švaru, jauku, tvarkinga. Naudvaryje yra gražus parkas, čia pat vietinių prižiūrimi Labos upės užtvankos krantai, pro kaimą teka Šuoja.

„Kas tik pas mus užsuka, mato, jog neapsileidę ir dabartiniai kaimo šeimininkai“, – sako I. Andrulienė.

O užsukančių lankytojų, ypač vasarą, nemažai. Dabar, kai prie kelio Panevėžys–Šiauliai pastatytas ženklas, nurodantis, jog pasukus į kairę pasiekiamas Naudvario dvaras, ne vienas krašto ir istorijos mylėtojas čia užsuka.

Naudvariečiai ir patys mėgsta pakeliauti po gražiausias, įdomiausias Lietuvos vietas. Kaip sako I. Andrulienė, bendruomenės nariai kasmet išsirengia į kelias ekskursijas, kaimynes šalis pasiekia.

Bendruomenės nariai ir šventes drauge švenčia, ir svarius savųjų gimtadienius mini, ir šiaip randa laiko bendriems pasibuvimams.

Iki Nauradų – netoli

Dar vienas rajono kaimas, kurio pavadinimą tinka sieti su žodžiu „naujas“ – Nauradai.

Važiuojant iš Panevėžio į Šeduvą, už Gustonių pasukus į Naujamiečio pusę, netrukus ir pasieksi Šuojos kairiajame krante prie santakos su Alkupiu esančius Nauradus. Priešais Nauradus į Šuoją įsilieja kairysis jos intakas Laba. Šis įdomiai skambantis upelio vardas kildinamas iš žodžio „lobas“ – dauba, slėnys, loma, upės vaga ir pan.

O iš pavadinimo „Nauradai“ galima spręsti, kad tai senas kaimas.

Kaip teigia P. Juknevičius, istorinių šaltinių apie šį kaimą nedaug. Tačiau prielaidas apie jo praeitį leidžia daryti pats pavadinimas.

„Žinant, kad Panevėžio krašte yra ir daugiau Rodais vadinamų kaimų, akivaizdu, kad šiose apylinkėse būta „rodų“ – tarybų, seimų, sueigų vietų. Rodai, Nauradai, taip pat rajone esantys Naujarodžiai greičiausiai taip pat susiję su pasitarimų – „rodų“ vieta“, – teigia P. Juknevičius.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, jog istorikas J. Milius, lygindamas šį pavadinimą su senais Rodų vietovardžiais, daro išvadą, kad galbūt sueigas reiškiantys vietovardžiai Nauradai, Naujarodžiai yra nuoroda į naujas pasitarimų vietas. Deja, istorinių žinių apie senąją Nauradų istoriją trūksta.

Nauradai išsaugoję senųjų fragmentų – kaimo branduolį iki išsiskirstymo į vienkiemius.

Žinoma, kad 1903 metais kaime gyveno 120 žmonių. 1923 metais čia buvo 17 ūkių su 111 gyventojų. Geležinkelio budėtojo sodyboje gyveno 6 žmonės.

Beje, nutiestas geležinkelis Daugpilis–Radviliškis perskyrė kaimo žemes į dvi dalis.

Dabar Nauradai priklauso Smilgių seniūnijai, 2015 metų duomenimis, čia gyveno 32 žmonės.

Mažyčiuose Nauraduose gyvenimas nėra apmiręs, čia namus yra įsigiję miestiečiai, veikia įmonių. Čia įsikūrę ir vadinamieji Gustonių socialinės globos namai – Panevėžio socialinių paslaugų centro padalinys.

Dar Nauradai garsėja savo akmeniu – masyviu rieduliu, pripažintu valstybiniu gamtos paveldo objektu.

Didelė riedulio dalis atkasta prieš keletą metų. Anksčiau virš žemės kyšojo tik jo viršūnė.

Akmenį nesunku surasti – kelyje Nauradai–Naujamiestis–Krekenava pastatyta rodyklė, nutiestas privažiavimo kelias, prie akmens įrengta automobilių sustojimo vieta.

Iš Panevėžio iki pat Nauradų galima atvažiuoti ir dviračių taku.

Rodai ir Naujarodžiai

Iš Nauradų per Naujamiestį maršrutas turėtų sukti į Krekenavą, įdomu aplankyti ir daugiau rajono teritorijoje esančių kaimų, kurių pavadinimuose yra minimi pasitarimai – „rodai“.

Šiandien Krekenavos seniūnijoje, nedidelėje teritorijoje yra dvi Rodų ir Naujarodžių buvusios dvarų sodybų vietos. Abu Rodų dvarai labai seni ir net nežinoma, kuris iš jų senesnis.

Nuo Krekenavos grįžtant į Panevėžį pirmiausia dešinėje kelio pusėje bus Pirmieji Rodai – Rodai I .

Pasak P. Juknevičiaus, 19 amžiuje vietovė priklausė Kordzikovskiams. Dabar tik parkas žymi čia buvusią senąją dvaro sodybą.

Vietovė įdomi tuo, jog iš čia kilusi atsiminimų apie 1863–1864 metų sukilimą autorė, rašytoja, pedagogė Elena Kordzikovska-Romanska (1846–1924). Dar žinomas jos novelių rinkinys „Teišsipina Rozita kasą“ (1912).

Pasakodamas apie Rodų II dvarą, P. Juknevičius sako, jog jis dar vadinamas Švoinickio Rodais.

Abejonių nekyla, kad 19 šimtmečio pradžioje Rodai tikrai priklausė Švoinickiams. D. Afanasjevo 1861 m. sudarytame statistiniame leidinyje minimi du Rodų dvarai, – vienas priklausė Kordzikovskiams, kitas – Švoinickiams. Ten minima, jog 1859 m. Švoinickio dvare veikė spirito varykla, gyveno 76 žmonės.

Rodų dvare gimė, gyveno ir mirė 1863–1864 m. sukilimo dalyvis Romanas Švoinickis-Alekna (1845–1915).

Rodų II kaime stūkso iš tolo, nuo pagrindinio kelio matoma koplyčia-mauzoliejus, pastatyta 1861 m. iš lauko akmenų, skaldos ir plytų. Šio projekto autorius – italų architektas Cezaris Anikinis. Koplyčioje palaidoti dvarininkai Švoinickiai, o ji pati restauruota 1989–2000 metais.

Toliau – Naujarodžiai. Kaimas Upytės upelio kairiajame krante, Krekenavos regioninio parko teritorijoje.

P. Juknevičiaus pasakojime apie Naujarodžius minima, jog vakarinėje šio kaimo dalyje, prie buvusio Naujarodžių tarybinio ūkio administracinio pastato, išlikę senų medžių, žyminčių buvusio dvaro vietą. Pats dvaras sunaikintas.

Be abejonės, kaip teigia istorikas, tai buvęs dar vienas iš Rodų dvarų.

1892 metais apgyventų vietų sąraše matyti, jog buvo trys Rodai. Vieni jų, dabartiniai Naujarodžiai, vadinti Šišlų Rodais, kad būtų atskirti nuo Kordzikovskių Rodų ir Švoinickių Rodų. Tas pats matoma ir 1903 metų sąraše, tik Šišlų dvaras jau vadinamas sodyba. Joje tuo metu gyveno 102 žmonės.

1923 metų surašymo medžiagoje ši vietovė neminima. Ir tik 1939 metų karo topografijos skyriaus žemėlapyje jau nurodomas ir Naujarodžių kaimas.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų