Skulptorius sako esantis dvilypė asmenybė: jo emocijos tai užverda, tai vėl nurimsta it niekur nieko. V. Bulaičio nuotr.

Medžio magija: ir gyvenime, ir kūryboje

Medžio magija: ir gyvenime, ir kūryboje

Panevėžietis skulptorius Algirdas Varžinskas nebijo eiti prieš sistemą, laisvas rinktis, ką sugalvoja, ir leistis, kur veda kūrybinis impulsas. Kartą jis taip pamilęs laukinę gamtą, kad pailsinti minčių ir sielos į vienkiemį dabar skuba net kelis kartus per savaitę. O čia talentingo menininko rankose gimsta stebuklai, autoriaus vardą įrašę šimtmečio Lietuvos istorijos puslapiuose.

 

Yra žmonės, kurie veda tautą ir stato namus. Aš, pagal rašytoją, poetą Henriką Radauską, sėdžiu po akacijom baltom“, – svajingai pokalbį pradeda skulptorius. A. Varžinskas sako nesureikšminantis savo darbų ir tuo labiau nesergantis žvaigždžių liga, tačiau atitrūkti nuo visuomenės – norėjo.

Panevėžio rajono miškų glūdumoje, dieviškos ramybės apsupty prieš daug metų įsigijęs sodybą, A. Varžinskas mano pagaliau aiškiai suvokęs miesto ir vienkiemio atskirtį. Gamtos įsčios, kasdien matančios kūrėjo kasdienybę, leidusios jam iš naujo ir dar stipriau pamilti žmones, pamatyti juos kitaip.

Čia pradedi norėti ieškoti, kas mus visus jungia, o ne skiria. Mieste dažniausiai pasitaiko antroji sakinio dalis: kieno mašina geresnė, kas daugiau pasiekęs“, – mąsto skulptorius.

Ir nors porą kartų per savaitę tenka grįžti į miestą, menininkas tvirtina, jog nuo likusio pasaulio atskirianti erdvė jį masina skubėti atgal.

Sėdžiu čia savo šitoj baloj kaip varlė ir kurkiu. Laikrodžio man nereikia“, – šypsosi pašnekovas.

Laiką, leidžiamą sodyboje, A. Varžinskas skaičiuoja tik pagal saulėtekius ir saulėlydžius – ten būnant paprasčiausiai nebėra skirtumo, kuri dabar valanda. Tarsi ištirpusi laiko tėkmė skulptoriaus visai neerzina, priešingai, žavi ritmikos, kuri būdinga miesto gyvenimui, nebuvimu. Tai išlaisvina, nepririša prie dienotvarkės. Jeigu kas nepavyksta taip, kaip norisi, A. Varžinskas jau nebesijaudina, tiesiog susitaiko, jog to nebuvo numatyta Dievo planuose. Skulptorius tvirtina, jog kai tai pradedi suvokti, nebesinori nė ant vieno, nesilaikančio žodžio ar norinčio švelniai apgauti, pykti.

Laisvė panevėžiečiui – ypač svarbi išraiškos forma. Nors dirba kasdien, dirba daug, tačiau, kaip pats sako, ateina metas, kai verčia save pailsinti skaudančias rankas ir stuburą.

Mašina irgi pavargsta, tad pasakau sau, jog ši diena – laisva, ne darbo. Ir visuomet randu, kur išnaudoti tą laiką. Keista, kai žmonės skundžiasi, jog reikia laiką užmušti. Mane užmušinėja laikas“, – sako.

Prieš tai A. Varžinsko dirbtuvės buvo įsikūrusios beveik pačiame Panevėžio centre – Skaistakalnio parke. Durims nuo smalsuolių, draugų bei kolegų beveik nebeužsidarant, skulptorius ir ėmęs ieškoti išsilaisvinimo, tvarkos bei švaros.

Filosofiškos prigimties kūrėjui gamta reiškia iš tiesų daug: čia ir darbai vyksta, ir siela pailsi. V. Bulaičio nuotr.

Aukso viduryje

Tai nėra gyvenimo stilius, bet aš kitaip gyventi negaliu“, – sako filosofiškos prigimties menininkas.

Klausinėjantiems, koks velnias nešė į tą miškų galerą, A. Varžinskas turi atsakymą: galimybė pasislėpti.

Galiu už medžio atsistoti, paukščių klausytis. Iš ryto atsikeliu ir nieko nereikia bijoti, kaimynų nėra, man dėl to baisiai džiugu“, – sako nepasigendantis nei pravažiuojančių mašinų, nei pro langus matomų kitų sodybų langinių.

Tačiau, nors kasdienybėje nepageidaujantis daug žmonių, kartais labai jų pasiilgsta.

Velnias, galvoju, ir žolę nusipjoviau, galėtų kas nors ir atvažiuoti“, – šypsosi skulptorius.

A. Varžinskas sako esantis dvilypė asmenybė: kartais užkunkuliuojantis it vulkanas, kartais – ramus kaip ežero vanduo. Tad priskirti savęs intravertui ar ekstravertui jis neskuba. Svarsto, ką iš viso galima pavadinti šiais skambiais epitetais.

Ar intravertas yra tas, kuris išvadas daro savo vidiniame sąmyšyje? Kiek ilgai, kaip uždarytas garų puodas, gali laikytis? O ekstravertas – tas, kuris pliurpia viską kas ant liežuvio ir savo jausmais aptaško visus aplinkui?“ – retoriškai klausia.

Skulptorius sako visada ieškantis aukso vidurio, bando išmokti tuo naudotis, laviruoti. Kartais prireikia pastatyti save į tokią padėtį, kad pasidarytų aišku, koks esi, kada kūnui reikia vieno ar kito.

Tokie jutiminiai ieškojimai menininkui nebebaisūs.

Kai reikia, kalbu su savimi, pykstu, baru, pasiunčiu save toli ir dar toliau. Juk niekam nemaišau. Tai darome visi, tik kai kurie tyliai, savyje“, – svarsto A. Varžinskas.

Kai emocijos ima viršų ir darosi nepakeliamai sunku, jis griebiasi vienintelio veiksmingo vaisto: pokalbio su žmonėmis, per kurį išsako susikaupusias problemas.

Skulptūros – gyvas organizmas

Skulptorius jau prieš kelias dešimtis atrado savąjį būdą išsisakyti – skulptūras. Nors joms patiki daug minčių ir paslapčių, džiugina, kaip pats sako, jog jos – puikios sąjungininkės, mat niekada neišduoda.

Nuo jų pavargstu, jas keikiu ir šlovinu, kalbuosi kaip su draugais ir tuo džiaugiuosi“, – atvirauja A. Varžinskas.

Nors kartais tenka paburnoti ant savo darbo, skulptorius svarsto, jog taip nutinka ne dėl vargo.

Tai nėra lažas ar kasama duobė, kai vargsti ir keikiesi dėl to, ką darai. Man tą duobę malonu kasti, o pasikeikiu tik dėl to, jog kažką ne iki galo ar ką ne taip padariau“, – tvirtina jis.

Mene, anot pašnekovo, taisyklių nėra, tad už paraščių būtina išklysti. Nors paties autoriaus darbai – smulkmeniški ir detalūs, svarbiausia, jo nuomone, gebėti taikliai nepataikyti. Ar pačiam pavyks tai padaryti, panevėžietis negalvoja. Buvo laikas, kai jaunatviškas maksimalizmas neleido susitaikyti su kritika – užsigaudavo, galvodavo, kaip pakeisti kažkam nepatikusius darbus. Dabar, kaip sako, karavanas nors ir tyliai, bet eina tolyn.

Kadaise A. Varžinskas širdžiai brangius darbus parduodavo vos už kelis dolerius – džiaugėsi, jog apskritai kas nors jų įsigeisdavo. Dabar užsakovų nestinga. Tai yra didelė kūrėjo motyvacija dirbti.

Ačiū Dievui, kad atsiranda žmonių, kurie už mano fantaziją ir mano įdėtą triūsą, įdirbį nepraeina pro šalį ir dar sumoka pinigus“, – šypsosi.

Tuos, kuriems nepatinka jo darbai, A. Varžinskas sako puikiai irgi suprantantis, mat žmogus žiūri į galutinį projektą ir visai nesidomi pačiu procesu ar jausmu.

Kito žmogaus vidus negali būti tos pačios vibracijos kaip ir tavo“, – skulptorius susitaiko ne visuomet pasiekiantis žiūrovo širdies kerteles.

Mintimis, ar kam nors patiks jo darbai, ar ne, A. Varžinskas savęs nevargina: ne kiekvieno žmogaus širdis plaka tuo pačiu ritmu. V. Bulaičio nuotr.

Medžio pakerėtas

Skulptūrą pamilęs A. Varžinskas atvirauja, jog nors ir turi visą reikiamą amuniciją gaminti metalo ar akmens skulptūras, jo galvą kaip reikiant susukęs medis, prie kurio norisi glaustis, kiek ilgiau nei įprastai pasėdėti.

Skulptorius prie vieno darbo praleidžia nuo trijų mėnesių iki metų kitų.

Ilgas procesas, Negali būti sprinteriu, pasirinkai bėgti maratoną ir jį privalai užbaigti iki galo“, – atsidūsta kūrėjas.

Medžio skulptūra gimsta atimant, o ne pridedant, kaip kad dirbant su moliu ar plastilinu. Tad visą procesą, anot A. Varžinsko, lydi nuolatinė įtampa. Suklysti retai gali – nors žino, kur būti atsargesniam, o kur galima „paspekuliuoti“, tačiau tas jaudulys veda eiti pirmyn.

Kartais A. Varžinskas taip išsenka ir išsisunkia, jog, kaip pats sako, nebemato skulptūrų. Trumpam darbus palikus nuošalyje, ne visuomet pavyksta prie jų sugrįžti ir užbaigti – pačios skulptūros neleidžia to įgyvendinti.

Tad skulptoriaus vasaros ir žiemos dirbtuvių kampai bei palubės – gausūs užsilikusių darbų, eskizų, kai kuriuos jų autorius švelniai vadina mediniais daikteliais.

Štai vienos galvos eskizas gimė dar prieš porą dešimčių metų, dviejų senolių galvų motyvai – bene prieš tris. Grupė galvų – vaikystės prisiminimai. Čia ir berniukas varliūzas, kuris mėgo kiemo vaikus šokiruoti drąsiais poelgiais. Pavyzdžiui, prisidėdavo į gerklę sliekų ir traukdavo juos per nosį. Čia pat – pasiturinčių tėvų dukra, mėgusi visiems girtis, dar viena – konflikto metu vis rodydavusi liežuvį mergaitė.

Paklaustas, kodėl nukabinėjęs dirbtuves galvomis, A. Varžinskas atsako, jog visų jo darbų sumanymas prasideda nuo galvos ir nuo rankų.

Man svarbiausia yra užsižymėti taškus, su kuriais įeisiu į žaidimą, nuotaika ir kompozicija sėdi galvoje iš anksto“, – sako.

Visuomet Lietuvos istorija domėjęsis kūrėjas šiuo metu drožia iškilias didikų – Kęstučio, Algirdo, Vytauto Didžiojo ir Jogailos – skulptūras. Jos papuoš Trakuose išdygsiančio viešbučio arką.

Galerija

Komentarai

  • Dėkui už pavyzdį darbštumo ir geros energijos.

  • kaip lengva ir gera skaityti apie tokį zmogų

  • Te neišsenka kūrybinės idėjos ir energija!

  • Sekmes darbuose!

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų