Mažylių šeimos istorijoje gausu istorinio dramatizmo

Mažylių šeimos istorijoje gausu istorinio dramatizmo

Liudo Mažylio vaikystė prabėgo klausantis tėvo pasakojimų apie didžiausias Lietuvos istorijos paslaptis. Būtent pokalbiai istorinėmis temomis jam labiausiai primena tėvą. Tačiau virš profesoriaus lovos kabo jo senelio, gydytojo Prano Mažylio nuotrauka. „Jis buvo mūsų šeimos, visos giminės autoritetas“, – sakė Vasario 16-osios akto atradėjas.

Tėvas uždegė istoriniais pasakojimais

Kauniečiai puikiai žino, kas buvo L.Mažylio senelis P.Mažylis, bet mažai ką girdėjo apie jo tėvus Joną ir Julijoną Mažylius.

„Sunku kalbėti apie tėvus. Vis apima jausmas, gal kažko nepadarei, nepasakei. Po tėvo mirties 2003-iaisiais nepatogiai jaučiausi, kai gedulingų pietų metu manęs paprašė ką nors pasakyti apie tėvą. Aš ir dabar taip jaučiuosi jūsų klausinėjamas, ir tada jaučiausi nejaukiai, nes visa, ką sugebėjau prisiminti, buvo tėvo pasakojimai, mūsų pokalbiai istorinėmis temomis. Tai man buvo svarbiausia tėvo portrete“, – sakė L.Mažylis.

Anot jo, tėvas nebuvo kompanijos žmogus, gana uždaras. „Bet su manimi jis bendravo. Mokėjo labai vaizdžiai pasakoti apie istorinius įvykius. Turėjo ypatingą gebėjimą. Mes gerai sutarėme: aš buvau įdėmus klausytojas pačių įvairiausių epizodų, kuriuos jis išmanė, galbūt iš savo tėvo pasakojimų. Gyvo istorijos pojūčio perimamumas buvo juntamas iš kartos į kartą“, – sakė L.Mažylis.

7 km – tokio ilgio lentynos yra Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve, kuriame rastas Vasario 16-osios nutarimas.

Viena jo tėvo pasakotų istorijų susijusi su 1926 m. perversmu. „Buvo situacija, kai po perversmo Seimo pirmininkas Jonas Staugaitis pasislėpė pas mano senelį Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Tėvas šią istoriją pasakojo taip nuodugniai, lyg pats būtų dalyvavęs, nors jam per tuos įvykius buvo tik 2 metai. Jis tai išklausė iš aplinkos ir perpasakodavo su tokiomis detalėmis, kurių nerasi knygose ar dokumentuose.

(„Yad Vashem“ nuotr. )

Kita istorija, kurią jis labai mėgdavo kartoti, buvo 1933 m. S.Dariaus ir S. Girėno žūties paslaptis. Esą galbūt jie buvo pašauti. Jis kartodavo profesoriaus Jurgio Žilinsko liudijimą, kad lakūnų kūnuose buvo rastos septynios kulkos. Turbūt tai legenda, bet tėvas tą istoriją taip vaizdžiai pasakodavo… Kai šalia tokie žmonės, tai palieka tam tikrą charakterio įspaudą“, – svarstė L.Mažylis.

Mama – traukos centras

Jis save laiko antros kartos kauniečiu. „Tėvas buvo tikras kaunietis, mama 1 ar 2 metų atkeliavo su savo šeima į Kauną. Abu buvo paprasti, kuklūs dėstytojai politechnikos ir medicinos institutuose“, – sakė L.Mažylis.

Mama, pasak pašnekovo, „nebuvo labai judri geografiškai“. „Ji turėjo daug draugių, kurios vienos pas kitas vaikščiojo. Bet mums atrodė, kad jos draugių pagrindine baze, susiėjimo vieta tapo mūsų butas. Mama buvo traukos centras savo aplinkoje ir tarp giminaičių. Mano dukrai bobutė Julija buvo žmogus, pas kurią galėdavo visada nueiti ir pasiguosti, išsikalbėti. Jaunesnės kartos giminaičiai eidavo pasiguosti dėl įvairiausių gyvenimo situacijų. O aš iš kito kambario girdėdavau, apie ką jos šneka“, – juokiasi L.Mažylis.

Anot jo, tėčiui ne visada patikdavo, kad namuose nuolat renkasi mamos draugės. „Jis ramiai užsidarydavo savo kambaryje ir ten skaitydavo ar rašydavo. Būdavo taip, kad į svečius atėjusios draugės jo net nepamatydavo“, – pasakojo L.Mažylis.

Vasaros Latežeryje

(VDU nuotr.)

Vasarą profesoriaus Kaune greičiausiai nesutiksi. „Atsitiko taip, kad maždaug apie 1960 m. mūsų šeima atrado nuostabią erdvę atostogoms – Druskininkų apylinkėse esantį medicinos instituto Latežerio sveikatingumo ir sporto centrą. Stovykla mano šeimą paveikė, suteikė dvasinį impulsą vos pirmą sykį nuvažiavus. Greta Kauno, kuris yra nuolatinė šeimos buveinė, atsirado neapeinama erdvė – Latežerio kaimas. Galiu sakyti, kad mano tėvai buvo kauniečiai, labai mylėję Latežerį“, – sakė L.Mažylis.

Jo tėvai neturėjo automobilio, į Latežerį nuveždavo giminaičiai. „Atėjus atostogoms, tėtis išvažiuodavo į Latežerį, kai tik pradėdavo veikti medicinos instituto valgykla. Jis būdavo išruošiamas ir ten pragyvendavo iki paskutinės dienos, kai būdavo uždaroma valgykla. Visos jo vasaros praleistos ten. Nepaprastai jam to pavydėjau. Mano darbovietės nesuteikdavo ilgesnių nei mėnesio atostogų. Dabar, kai universitete gaunu atostogų daugiau nei standartinėje įstaigoje, aš su dideliu pasitenkinimu kartoju tėvo gyvenimo šabloną. Dingstu į miškus, kaimą. Ten visas gyvenimas vyksta kitu ritmu. Po poros savaičių dingsta laiko pojūtis, grįžti naujas žmogus mokslo metams. Tai prideda daug sveikatos“, – neabejoja L.Mažylis.

Būtent Latežeryje pernai vasarą L.Mažyliui ir gimė idėja ieškoti Vasario 16-osios akto.

Senelio žūtis – dramatiška

L.Mažyliui buvo 12 m., kai 1966-aisiais mirė jo senelis Pranas Mažylis. „Aš jį prisimenu kaip jau labai seną. Tačiau yra gyvų prisiminimų. Senelis buvo autoritetas visai mūsų šeimai ir platesnei giminei. Tai buvo gerai juntama. Jis priimdavo sprendimus, pasitaręs su žmona Antanina. Susėdę po vakarienės jiedu tiesiog tarėsi, kalbėjosi. Tokie pasitarimai buvo atrakcija anūkams. Mes su sese žaisdavome dieduką ir močiutę – irgi susėdame ir tariamės“, – juokėsi L.Mažylis.

Būdamas 81 m., sulaužytu stuburu, senelis iš reanimacijos palatos dar vadovavo Akušerijos ir ginekologijos katedrai.

Jis pridūrė, kad kai kada pagarba asmeniui atsiranda vėliau. „Taip ir įvyko. Gyveni ir atrandi to žmogaus svarbą iš naujo, pats bręsdamas. Senelio įtaka, svarba aplinkai, medicinos sistemai, mokslui buvo išskirtinė. Tokia pagarba, vos ne garbinimas išlikęs iki dabar. Virš mano lovos kabo Justino Vienožinskio tapytas senelio portretas. Tas žvilgsnis, sėdėsena, rankoje laikomas laikraštis… Galbūt ir dabar kaip nors veikia žmogų“, – svarstė L.Mažylis.

Jis atskleidė žurnalui „Kauno istorijos metraštis“ įsiūlęs unikalų tekstą apie tai, kaip mirė P.Mažylis. „Mano senelis, galima sakyti, žuvo. Jo mirties aplinkybes mano tėvas surašė su tokiu precizišku metraštininko tikslumu, kad „Kauno istorijos metraščio“ leidėjai sutiko, jog tai galima publikuoti kaip to meto istorijos šaltinį.

Puikiai prisimenu 1966 m. įvykius. Tėvo tekste minimas Liudukas, nes mano to vakaro unikali pareiga buvo nubėgti iki gatvelės galo ir parodyti greitajai pagalbai, kur pasukti į mūsų namus.

Dramatiška situacija. Senelio stuburas buvo sukalkėjęs. Tuo metu jau atsirado modernių technologijų – nešiojamųjų tranzistorinių radijo aparatų, iki tol buvo tik laidinių. Eidamas tamsoje tarp senų baldų, jisai vienoje rankoje laikė radijo aparatą, kita apčiuopė fotelį. Ir sėdosi, bet ne į fotelį, o šalia jo. Seneliui lūžo stuburas. Jam atrodė, kad miršta, sakė, kad nieko daugiau nedarytume, esą nereikia gelbėti lavono. Tačiau didžiulėmis Kauno medikų pastangomis senelis gyveno dar 7 savaites. Būdamas 81 metų iš reanimacijos palatos dar vadovavo Akušerijos ir ginekologijos katedrai“, – pasakojo L.Mažylis.

Profesoriui ryškiai į atmintį įsirėžė kitas faktas. „Jis turėjo regėjimo problemų. Gerai prisimenu, kaip senelis, pasiėmęs didinamąjį stiklą, skaitydavo savo dalykinę literatūrą. Po vieną raidę. Vieną po kitos“, – vaikystės prisiminimais dalijosi profesorius.

Biografija kupina įspūdingų posūkių

Senelio biografija – kupina įspūdingų posūkių. Jaunystėje jis buvo maištininkas, vienas socialdemokratų partijos kūrėjų, organizavo mitingus prieš caro valdžią. O vėliau tapo vienu turtingiausių gydytojų Kaune.

„Jis tikrai buvo sukaupęs labai didelį turtą. Senelis siekė turėti privačią ligoninę. Tam teko eiti sudėtingu keliu žingsnis po žingsnio. Kiek žinau, tuo metu nebuvo galimybės gauti paskolą iš banko ir statyti ligoninę. Teko statyti daugiabučius namus, per nuomą didinti kapitalą, nes gyvenamajam namui paskolų duodavo. Taip atsirado daugiabutis, o kai sukaupė pakankamai lėšų, pasistatė gimdymo namus. Tam prireikė 15 metų“, – pasakojo L.Mažylis. Jo senelis gimdymo namus pastatė per 9 mėnesius, įstaiga buvo atidaryta 1936 m. gegužės 1 dieną. P.Mažylio vardas gimdymo namams suteiktas 1989 metais.

Anot L.Mažylio, tik atidarius ligoninę, žmonės kalbėjo, kad joje paslaugos itin brangios. „Sumos buvo įkandamos labai mažam skaičiui gimdyvių. Žmonės pasakojo, jei iš provincijos atvažiuodavo moteris, neturinti pinigų, senelis nurodydavo ateiti po pietų į kitą kabinetą ir priimdavo tokias gimdyves“, – gyvenimo kontrastus atskleidė pašnekovas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę P.Mažylio turtas grąžintas jo palikuonims. „Tam tikrus turto vienetus grąžino mano tėvui. Už ligoninę pasiūlė kompensaciją, mano tėvas sutiko. Mūsų šeimos pozicija – niekaip nedaryti įtakos tiems procesams. Ten viskas buvo taip painu, kad galima daktaro disertaciją rašyti“, – šyptelėjo L.Mažylis.

Žydaitę „pavertė“ lietuvaite

Jo seneliui už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas 2006-aisiais. Žydai buvo slepiami P.Mažylio ligoninėje. Yra paliudyta apie penkis išgelbėtus žydus.

Simboliška, kad šiuose gimdymo namuose ir dabar gelbstimos gyvybės. Prieš 7 m. atidarytame gyvybės langelyje motinos palieka nenorimus auginti vaikus. Šis langelis jau išgelbėjo keliolika vaikų.

„Sunku kalbėti apie senelio pažiūras. Jis ir visa šeima tiesiog buvo humanistai. Tai turbūt yra kiekvieno žmogaus prigimtyje. Šeima rizikavo gelbėdama žydus. Kai kurios išgelbėtų žmonių istorijos stebuklingos“, – pasakojo L.Mažylis.

(Seneliai ir tėvas, „Yad Vashem“ nuotr.)

P.Mažylio ligoninėje, kurią sovietai nacionalizavo, o vokiečiai vėl sugrąžino, atsirado silpna, paliegusi mergaitė. „Ji buvo giminaitė iš tėvo pusės. Nemoka lietuviškai, nemoka melsti ir žegnotis katalikiškai, o reikia aplinkai įrodyti, kad ji – ne žydaitė. Nuo 1943 iki 1944 m. Aldutė (tikras vardas – Liliana Levintova) gyveno senelio šeimoje. Ligoninės kolektyvas puikiai suprato, kad ji žydaitė. Moterys ėmė ją mokyti žegnotis, vestis į bažnyčią, mergaitė pamažu išmoko lietuviškai. 1944 m. giminės išvežė ją į Marijampolę.

Ten laukė dar viena drama. Vietovėje, iš kurios kilusi mano močiutė Antanina Bliūdžiūtė, sodyboje būtinai įsikurdavo rusų ar vokiečių štabas. Tuo metu įsikūrė vokiečiai. Jie matė žvitrią juodaplaukę mergaitę, vežiojosi ją automobiliu. Mergaitė su tais vokiečiais bandė susikalbėti vokiškai, juk jidiš yra vokiečių kalbai artima. Baimintasi, kad vokiečiai greitai susivoks ir įvyks tragedija. Bet stebuklai nesibaigė. Po karo ji atsirado sugriautame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Lilijana dėstė matematiką kurčnebyliams vaikams. Žydai sugebėjo Rusijoje surasti Lilijaną“, – pasakojo L.Mažylis.

L.Mažylis: kalba apie naujus atradimus

L.Mažylis patenkintas, kad jam žadama leisti toliau tęsti tyrimus. „Berlyne pavyko nušauti du lokius vienu šūviu. Pridėtinė vertė yra tas atrastas dokumentas, bet pirminė vertė – dokumentų masyvas, kurį pavyko užčiuopti Vokietijos archyvuose. Man atrodo, čia yra darbo visai mokslininkų grupei. VDU rektorius pažadėjo, kad galėsiu neatidėliodamas suburti tokią grupę. Ir galbūt pavyks atrasti įdomių dalykų iki kitų metų Vasario 16-osios“, – prisimerkęs šypsojosi L.Mažylis, lyg nujausdamas dar vieną unikalią istoriją.

L.Mažylis: apie universitetų jungimą

L.Mažylis visada vengė pasisakyti šiuo klausimu, apie tai kalbėdavo tik privačiai. „Tegu nesupyksta universitetų jungimo planų kūrėjai, bet to triukšmo, kad ką nors jėga reikia jungti, yra per daug. Reikėtų ieškoti ne tokių drastiškų sprendimų“, – sakė L.Mažylis.

L.Mažylis: megztuko neparduos

L.Mažylio prekės ženklu tapęs margas megztukas nebus parduodamas. Bent jau dabar. „Aš juk kolekcininkas. Žinau, kad jis po 100 metų bus vertingesnis nei dabar“, – šyptelėjo profesorius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų