Dabar lietuviai statosi itin modernias, erdvias – su patogiais priepirčiais ir įmantria įranga pirtis. "Sekundės" nuotr.

Mažoji namų bažnyčia

Mažoji namų bažnyčia

Pirtis lietuvių protėviams buvo tarsi mažoji namų bažnyčia. Dūminukėse šeimos ne tik prausdavosi, bet ir atlikdavo įvairias apeigas dievams, mirusiesiems, moterys čia gimdydavo, o jų vyrai džiovindavo linus, rugius ar grybus.

Dabartiniais laikais turėti pirtį savo kieme nemenka prabanga. Lietuviai jas statosi itin modernias, erdvias – su patogiais priepirčiais ir įmantria įranga. Neretai idėjų semiamasi iš suomių, rusų ir net turkų tradicijų.

Tačiau tikroji lietuvio pirtis nuo seno buvo paprasčiausia dūminukė. Dar prieš kelis dešimtmečius ji stovėjo beveik kiekvienoje kaimo sodyboje ir čia praustis ėjo ištisos kartos.

„Pačios pirmosios lietuvių pirtys buvo be krosnies ir kamino. Šie patogumai atsirado tik XIX–XX a. O iki tol žmonės nedidelėse patalpose iš akmenų sudėdavo vadinamąsias krūsnis. Jose liepsnodavo atvira ugnis, o dūmai išeidavo per ankštą pirties langelį. Išvėdinę pirtį, žmonės ant įkaitusių akmenų pildavo vandenį ir tokiu būdu garai patalpoje sukeldavo šilumą. Panašiai dabar daro turistautojai gamtoje – aplink karštus akmenis susėda apsigaubę polietileno plėvele“, – lietuviškų pirčių istorijos pradžią „Sekundei“ atskleidė šia sritimi besidomintis Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos profesorius Rimantas Balsys.

Lietuviška pirtis rašytiniuose šaltiniuose minima dar nuo XIII a. Jas savo sodybose turėjo pasiturintys valstiečiai.

Etnologo R. Balsio teigimu, senovėje pirtis buvo skirta ne tik higienai ir sveikatai, bet ir anapusinio pasaulio reikalams. R. Balsio asmeninio albumo nuotr.

Etnologo R. Balsio teigimu, senovėje pirtis buvo skirta ne tik higienai ir sveikatai, bet ir anapusinio pasaulio reikalams. R. Balsio asmeninio albumo nuotr.

Paslaptinga vieta

Tačiau to laiko istorija mena, kad pirtys lietuviams buvo ne tik higienos ir sveikatos šaltinis, bet ir šventa šeimos vieta.

„Senovės baltams pirtis yra buvęs dūminis namas su krūsnimi, kurioje mūsų protėviai ne tik perdavosi, bet ir gyvendavo. Čia buvo atliekamos apeigos dievams, mirusiesiems. Pirtyse atokiau nuo šeimos gimdydavo moterys – taip būdavo išlaikoma gimimo paslaptis“, – pasakojo profesorius.

Bet ne tik dėl tokių įvykių intymumo, pasak pašnekovo, nėščios moterys lemiamam momentui eidavo į dūminukę. Logiška, kad dūmuose esantis anglies dioksidas naikindavo bakterijas ir taip apsaugodavo gimdyves bei jų kūdikius nuo pavojingų ligų.

„Kokios apeigos vykdavo pirtyse senovėje – iki šių laikų tokių aprašų neišliko. Tačiau vienas iš ypatingų šeimos ritualų Aukštaitijos kaimuose gyvavo dar prieš kelis dešimtmečius. Tai – gimdyvės įvesdinimo į pirtį paprotys“, – aiškino R. Balsys.

Minėtą tradiciją pagimdžiusi moterys privalėdavo atlikti per 6 savaites nuo kūdikio gimimo.

„Lietuviai tikėjo, kad moteris šešis mėnesius iki gimdymo ir tiek pat po jo kontaktuoja su anapusiniu pasauliu. Todėl aplinkiniai jos vengdavo – tokia moteris negalėjo semti vandens iš to paties šulinio, skolintis, dalyvauti įvairiose kaimo sueigose, šventėse. Iš medicininės pusės tai taip pat galima paaiškinti. Nėščiajai, o vėliau ir pagimdžiusiai moteriai reikėdavo saugoti savo sveikatą ir vengti susitikimų su kitais, neiti toli iš namų“, – dėstė etnologas.

Specialios maudynės pirtyje po gimdymo, anot jo, nuplaudavo nuo gimdyvės anapusinio pasaulio pėdsakus ir grąžindavo ją į žmonių bendruomenę. O per šešias savaites po gimdymo susitvarkydavo ir moters fiziologinė sveikata.

Ūkio reikmėms

Duomenų apie senąsias lietuvių dūminukes, profesoriaus žiniomis, nuo pirmųjų šaltinių pasirodymo randama beveik iš kiekvieno amžiaus.

Didžiausias nuostolis šiam tautos palikimui, pasak pašnekovo, padarytas XVII a. Tuomet prūsų Lietuva uždraudė pirčių statybą ir įsakė griauti jau esančius tokius pastatus. Mat dūminukės neretai supleškindavo ištisus kaimus.

Taigi minėtame regione pirčių jau nuo to meto ir nebeliko. Tuo metu Žemaitijoje, Dzūkijoje, Aukštaitijoje senųjų pirtelių galima rasti dar iki šių laikų. Jos panašios, bet kartu ir šiek tiek skiriasi.

Antai dzūkai turėjo labai mažas dūmines pirtis. Jose kaimo žmonės, be maudynių, taip pat džiovindavo grybus. Žemaičiai statydavo itin erdvias pirtis, nes jos tarnavo ir ūkio darbams.

„Įdomu tai, kad žemaičių pirtys kartais būdavo kartu su jauja ar kluonu. Jose ne tik vykdavo tam tikri ritualai, bet valstiečiai čia džiovindavo linus, kanapes, grybus, rūkydavo mėsą. Tokių pastatų nebeišlikę, tik griuvėsius teko dar matyti“, – pasakojo etnologas.

Primiršta patirtis

Kiek daugiau dūminių pirčių iki šių laikų yra išlikę Aukštaitijoje. Tik ir čia šie maži juodi namukai savo tikrosios funkcijos jau beveik nebeatlieka.

„Aš pats per pastarąjį dešimtmetį jau nebesipėriau tikroje dūminukėje. O dabar statomos naujos pirtys dažnai įrengiamos neteisingai: žmonės nebežino, kokios jos turi būti. Tai vis dėlto yra tūkstantmetė mūsų tautos patirtis“, – prisipažino R. Balsys.

Su juo sutinka ir profesionali pirtininkė iš Panevėžio Dalia Ajauskienė: „Naujai pastatytose pirtyse nebepajusi tokios atmosferos, kokia gaubia tradicines senelių dūmines. Seniau tokiose vietose vykdavo svarbiausi lietuvių gyvenimo įvykiai: čia sutuoktiniai pradėdavo savo vaikus, čia gimdydavo moterys, čia paskutinei kelionei būdavo apiplaunami mirusieji… Todėl net ir sienos tokiose pirtyse – lyg šventos. Dabar netgi populiaru tampa iš tradicinių, senųjų pirčių rąstų perstatyti naujas pirtis“, – „Sekundei“ teigė Dalia.

Tačiau ir naujai suręstosiose, tikina ji, galima sukurti jaukią aplinką. Svarbiausia nepadaryti klaidų – reikėtų vengti metalinių krosnelių garinėje, nes jos skleidžia nuodingas medžiagas, be to, būtina parinkti tinkamus gultų matmenis.

Pirtininkė D. Ajauskienė sako, kad pirtyje sustoja laikas ir čia praleistos valandos į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamos. D. Ajauskienės asmeninio albumo nuotr.

Pirtininkė D. Ajauskienė sako, kad pirtyje sustoja laikas ir čia praleistos valandos į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamos. D. Ajauskienės asmeninio albumo nuotr.

Pirtis nuo vaikystės

Visų šių gudrybių pati panevėžietė išmoko dar vaikystėje. Ji kilusi iš Zarasų krašto, kur kiekviename kieme stovėjo pirtelė.

„Savęs, kaip sąmoningo žmogaus, be jos net neatsimenu. Mane maudyti nešė dar kūdikį. O būdama 13–14 metų jau buvau įpareigota rūpintis savo močiutės dūminuke. Reikėjo į ją prinešti vandens, malkų, užkurti, vėliau – išvėdinti, surišti vantų… Tai buvo didelė atsakomybė ir svarbus darbas“, – apie pirtininkystės pradžią savo gyvenime pasakojo D. Ajauskienė.

Rimčiau pirties procedūrų nauda ir galimybėmis moteris susidomėjo prieš septynerius metus, kai nusprendė baigti specialius kursus Lietuviškos pirties akademijoje.

Tuomet pirtininko profesija Lietuvoje buvo gana nauja. Tad tik keli žmonės mūsų šalyse sugebėjo teisingai pirtyje atlikti masažą, kosmetikos procedūras, išvanoti ir suteikti tikrojo garo malonumą kitiems.

„Tikras pirtininkas yra tas žmogus, kuris ne tik supranta apie pirties temperatūrą ir drėgmę, bet ir gali pasiūlyti begalę įvairių receptų sveikatai sustiprinti, pagelbėti žmogui atsipalaiduoti, – kalbėdama apie savo profesiją šypsojosi Dalia. – Mes padedame savo klientams suprasti, ką duoda tokios pramogos. Mokome juos valyti odą, vanotis, kaitintis ir dar daug ko. Paprastai po tokių procedūrų daugelis supranta, kad iki tol nežinojo, kas yra tikra pirtis!“

Pirtyje sustoja laikas

Tačiau šiandien ir pirtininkų nebe taip mažai, ir tokio pomėgio klubų bei mokyklų susikūrusi ne viena. Be to, retai ir naujos sodybos šeimininkai apsieina be pirtelės savo poilsiui.

Juk pirtis, žinovų teigimu, tikras sveikatos ir jaunystės receptas. Tik ir jam reikia šiokių tokių žinių bei išmanymo.

Svarbu tinkamai pasiruošti pirties procedūroms: išgerti šiltos arbatos, pašildyti kojas, jokiu būdu negalima gerti šaltų gėrimų ar alkoholio. Norint pajusti malonumą taip pat svarbu pasirinkti ne aukštesnę nei 60 laipsnių garinės temperatūrą bei neužsisėdėti per ilgai ir stebėti savo savijautą

„Pirtis – lietuviškos kultūros dalis. Jeigu ji nebūtų tokia veiksminga ir naudinga, jau seniai būtų išnykusi“, – sako profesionali pirtininkė Dalia.

Jos teigimu, tai dar ir pati tikriausia bei seniausia organizmo detoksikacijos priemonė. Su prakaitu iš organizmo pasišalina dvigubai daugiau toksinų nei su šlapimu.

Tam padeda vantos, be kurių lietuviška pirtis net neįsivaizduojama. Jų galima pasidaryti iš įvairių medžių šakelių.

„Populiariausios yra beržinės vantos, nes jos truputį vėsina. Priešingas efektas nuo ąžuolo lapų. O moterims patariama rinktis liepų vantas“, – aiškino pirtininkė.

Be viso to, odą pirtyje galima palepinti įvairiais valikliais iš natūralių gamtos gėrybių: sėklų, sutrintų žolynų.

„Pirtyje atokvėpį randa ir mūsų širdis. Sakoma, kad pirtyje sustoja laikas ir čia praleistos valandos į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamos“, – tikina pašnekovė.

Dūminukėse šeimos ne tik prausdavosi, bet ir atlikdavo įvairias apeigas dievams, mirusiesiems, moterys čia gimdydavo, o jų vyrai džiovindavo linus, rugius ar grybus.

Dūminukėse šeimos ne tik prausdavosi, bet ir atlikdavo įvairias apeigas dievams, mirusiesiems, moterys čia gimdydavo, o jų vyrai džiovindavo linus, rugius ar grybus.

Nauji ritualai

D. Ajauskienė pastebėjo, kad lietuviai dabar per mažai laiko skiria tokiam poilsiui. Jei nueina kartą per mėnesį, tai jau būna daug. Tačiau pirtininkė pataria pirtimi lepintis bent kartą per savaitę.

Amžius čia taip pat neturi jokios reikšmės. Jeigu žmogus gali ateiti iki pirties, tai gali eiti ir vidų. Todėl nereikia bijoti į tokią vietą atnešti net ir kūdikį. Tik nereikėtų jo garinėje laikyti per ilgai.

Pasak D. Ajauskienės, mitas, kad pirties procedūros draudžiamos nėščioms moterims. Priešingai: besilaukdamos jos sukaupia dvigubai daugiau toksinų ir tokias medžiagas būtina pašalinti. Svarbu stebėti kūno pojūčius ir nepersikaitinti.

Iki šių laikų, pašnekovės teigimu, tokiose vietose gyvi ir ypatingi ritualai bei burtai. Tikri pirtininkai esą savo darbą pradeda tik nuo tam tikrų burtažodžių ir kitų būdų pirties aurai išvalyti.

Be magijos neapsieina ir pats poilsis pirtyje. Dalia savo klientus pamoko, kad tik užėję į garinę žmonės sumerktų savo pirštus į vandens talpyklą ir sugalvotų linkėjimą kitiems. Tada pirtininkas šio vandens šliūkšteli ant įkaitusių akmenų ir pasako burtažodį: paleidžia norus į laisvę, kad viskas išsipildytų.

„Pirtis iš tiesų daro stebuklus“, – tikina panevėžietė.

Tačiau moteris priduria, kad šioje vietoje reikia laikytis taisyklių, mat didžiausi pirties priešai yra smalkės, ugnis ir plepalai. Čia žmonės ateina ne tik išsivalyti, bet ir pailsėti.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų