Maištininko kelias – kelias į sėkmę

Maištininko kelias – kelias į sėkmę

Žymus Panevėžio grafikas, dailės pedagogas 49-erių Tomas Rudokas daugiau nei prieš du dešimtmečius drįso surizikuoti ir žengti į meno pasaulį. Panevėžiečiui pavyko užsitikrinti vietą po saule, tačiau dabartinį jaunimą vyras nori perspėti neskubėti rinktis menininko duonos.

Tomas Rudokas baigęs vienuoliktą Juozo Balčikonio gimnazijos klasę turėjo numatęs du ateities kelius. Jis labai mėgęs istorijos ir dailės pamokas. Brolis jau buvo baigęs menų studijas Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultete, tad jaunėlis lengvai nuėjo pastarojo pėdomis.

Po penkerius metus trukusių mokslų T. Rudokas įgavo trigubos specialybės diplomą: braižybos, dailės ir darbų.

Su žmona Diana ir dukra Marija šeima prieš 25-erius metus grįžo gyventi į gimtąjį miestą.

D. ir T. Rudokai buvo pirmoji laida, nebegavusi paskyrimo dirbti mokykloje. Tad galėjo laisvai rinktis, kur save realizuoti. Nors baigus mokslus studentams dar pasiūlyta stoti į magistrantūros studijas, pora susikrovė daiktus ir pasuko Aukštaitijos sostinės link. Čia abudu tapo dailės pedagogais. Diana iki šiolei dirba Dailės mokykloje, o Tomas – Paįstrio J. Zikaro gimnazijoje.

„Kurse buvo apie penkiasdešimt žmonių. Tie, kurie garsiausiai rėkė, jog niekada neis dirbti į mokyklą, dabar ir yra pedagogai“, – juokiasi Tomas, pats buvęs vienas tų rėksnių.

Didelio skirtumo, kur tęsti darbus, jis sako nematęs, tačiau tam tikrų sentimentų širdies gilumoje jautė.

„Užaugau Panevėžio centre, čia mano kaštonai, kuriais laipiojau būdamas mažas“, – prisiminė prabėgusias dienas per pokalbį Laisvės aikštėje.

Menka paklausa – kelias į netektį

Nors didysis meno judėjimas vyksta sostinėje, Panevėžyje gyvenantis ir kuriantis dailininkas sako jaučia galintis save ir čia išreikšti, nors tam kartais prireikia prisiklijuoti ir maištautojo etiketę.

„Kartais reikia prievartos, imti ir atvesti už rankos bei parodyti, jog menas gali būti kitoks. Ne visuomet katinukas su rožyte yra gražu“, – šypteli Tomas.

Žodžio kišenėje neieškantis grafikas svarsto, jog daug metų buitinio vartotojo požiūris į meną, į kūrėją, menkai keitėsi.

T. Rudokas liūdnai pajuokauja, jog norint, kad eilinis pilietis domėtųsi menu ir lankytų parodas, galima galerijų prieigas tepti medumi ir kiaurą parą dirbti. Tačiau pritraukti vargiai pavyks. Didžioji dalis sukasi užburtame kasdienybės rate, vis rečiau į jį priimdami meno pasaulį.

„Penktadienį po darbo statistinis panevėžietis susirenka agurkus, pomidorus, sodinukus ir išvažiuoja ilsėtis į sodą, kur iki sekmadienio pietų kelia žemės ūkį“, – konstatuoja T. Rudokas.

T. Rudokas griežtas: Panevėžyje galioja mažo miesto fenomenas ir būti įvertintam Lietuvoje – ganėtinai sunku.

Jis pastebi, jog ne tik panevėžiečių, bet ir daugumos lietuvių charakteriui būdingas įnoringumas, tad kelias į meno vartotojų širdis – vingiuotas.

„Kultūrą reikia formuoti pradedant nuo savivaldybės, žmogų reikia prusinti. Mūsų visų genetinė kultūra yra kaimas“, – mano Tomas.

Sovietmečiu, anot pašnekovo, tuometė valdžia Panevėžį matė kaip pramoninį, ne kultūrinį miestą.

Inteligentijos, potencialių meno vartotojų čia niekad nebuvo labai daug.

„Kokį turėjome mentalitetą, tokį turime ir dabar“, – mano grafikas.

Todėl sako puikiai suprantantis į didžiuosius vandenis trokštančius nerti kraštiečius ir kodėl auga miestą palikusių kūrėjų skaičius.

Šalies sostinėje ne tik didesnė konkurencija tarp menininkų, tačiau ir daugiau meno galerijų, patrauklesnė finansinė piramidė. Tai sukuria patogų galimybių lauką būti pastebėtam.

Tomas griežtas: Panevėžyje galioja mažo miesto fenomenas ir būti įvertintam Lietuvoje – ganėtinai sunku.

„Iš mūsų miesto per paskutinį dešimtmetį į Vilnių emigravo daug menininkų, nes didžioji dalis jų paprasčiausiai negali čia pragyventi iš meno. Turi papildomai dirbti pedagoginį, nelabai pelningą darbą ar uždarbiauti dizaino, interjero firmoms“, – sako T. Rudokas.

Mūzos nereikalingos

Pačiam T. Rudokui kol kas užtenka ir gimtojo miesto sienų. Čia vis dar vyksta didžiosios jo tapatybės paieškos. Bene dešimtį metų vyras piešė baltiškus, stilizuotus tautinius ornamentus ant juodo popieriaus, vėliau pamėgo tapybą ant šilko, o pastaruosius penkerius metus piešia akriliniais dažais ant drobės.

Smulkmeniškais savo darbų menininkas nenorėtų vadinti. Sako, tokie jie buvę praeityje, nes pati technika reikalavo tvarkingo piešinio ir spalvinimo. Dabar net menkiausias detales pastebinčią kūrėjo akį traukia architektūriniai fragmentai, sluoksniavimo galimybės, faktūra.

„Daug kas sako, kad per švariai dirbu, bet aš kitaip nemoku: man reikia viską susidėlioti į tam tikrą sistemą“, – kukliai šypteli.

Save ir savo piešinius T. Rudokas vertina kritiškai.

„Esu ganėtinai vidutinis menininkas, vidutinis mokytojas – eilinis stiprus vidutiniokas“, – nusijuokia prilyginantis save pilkajai masei, kurios misija nešti genijų iškeltas mintis.

Panevėžiečių įvertintas grafikas sako, jog laukti įkvėpimo ir pasirodančios mūzos jam per didelė prabanga. Dažniausiai tapybos momentų pasitaiko savaitgaliais, o jeigu, kaip pats sako, dega uodega, užsidarius virtuvėje tenka padirbėti ir kiaurą parą.

„Gal artėja senatvė, bet vis dažniau mano įkvėpimu tampa aplinka: architektūrinės detalės, sena staltiesė ar reklaminio stendo motyvas. Toli nuo savęs nenueinu: vis grįžtu prie ornamentikos, geometrinio ornamento“, – sako menininkas.

Maištaujantiesiems – kelias į sėkmę

„Akademija ruošia laisvą žmogų“, – ironiškai atsako T. Rudokas, pasiteiravus, ar meno studijos yra žmogaus pašaukimas, ar maištas.

Pedagogu dirbantis panevėžietis svarsto, jog nedaugelis tokias studijas kremtančių studentų drįsta pasipriešinti sistemai.

Anokia paslaptis, kaip sako Tomas, jog visas kursas lygiuojasi į dėstytojus. Viena grupė išeina perėmusi vieno dėstytojo braižą, kita – kito. Tie, kurie nepabijo parodyti savęs kaip asmenybės, dažniausiai išlošia.

Net ir patiems gabiausiesiems meno pasaulio aukštumos nėra lengvai pasiekiamos. Menas, pasak pašnekovo, apskritai slidus dalykas.

„Žmogui meno prireikia tik tuomet, kai jis turi ką pavalgyti, yra susimokėjęs mokesčius, gali atsidėti dalį atostogoms. Tik tuomet ant sienos pamatęs skylę pagalvos, jog reikia nusipirkti paveikslą“, – mano Tomas.

Jis nenori kalbėti apie paties grožio suvokimą ar finansinę meno darbų vertinimo skalę.

„Pasakius kainą dažnas nusistebi. Bet aš nesuprantu, pagal ką tada vertė matuojama: kiaulienos kilogramą ar alaus bambalius?“ – ironizuoja T. Rudokas.
Anot jo, gerai gyventi menininkai gali tik turtingose valstybėse. Kol kas šalyje, kurioje didžioji dalis verčiasi nuo algos iki algos, sunku kalbėti apie meną.

Susidėlioti prioritetus

24-erius metus dailės žiniomis besidalijantis pedagogas sako mokiniams nenorintis daryti įtakos pasirinkti menininko duoną. Jam svarbiausia, jog vaikai suprastų, kad menas nėra vien poilsis, bet ir sunkus darbas.

„Taškeliais ir brūkšneliais išmarginti pusę vatmano lapo yra ką veikti. Norint pasiekti rezultatą, galima ir iki isterijos prieiti“, – sako Tomas.

Jo dailės pamokos netipinės – dirbti pagal planą tiek pačiam, tiek mokiniams nuobodu. Tačiau pagal seną sistemą dirbančių pedagogų vis dar apstu.

„Mokytojai apskritai mėgsta aukoti dailės pamokas, kad galėtų parašyti kontrolinį. Štai muzikos, kažkodėl, reikia visiems, o dailė – nerimta“, – toks požiūris piktina T. Rudoką.

Jis įsitikinęs: nesvarbu, kokią profesiją ateityje pasirinks vaikas, meno žinios padeda geriau veikti smegenims, priimti netradicinius, kūrybiškus sprendimus.

„Įdomus tas prioritetų susidėliojimas. Stebimės, kodėl vestuvių muzikantai tokie, kodėl blizgančios suknelės su rože atlape kažkam gražu. Atsakymas paprastas: todėl, kad su viena savaitine dailės pamoka skonio neįpūsi. Mokyklos, namų aplinkos stereotipus labai sunku laužyti“, – svarsto Tomas.

Už naujoves

Nuvijęs tamsias mintis šalin, T. Rudokas visgi nori tikėti meno ateitimi. Panevėžyje planuojamo statyti meno centro idėja gyvenantis vyras tik džiaugiasi galbūt naujai atsiversiančiomis galimybėmis.

„Esu abiem rankom ir kojom už šias statybas. Juk kas sukuria menui ateitį? Tas pats platusis menininkų spektras“, – sako dailininkas, niekaip negalintis suprasti besipriešinančiųjų naujovėms.

Vyrui kelia juoką kai kurių miesto inteligentų mintys, esą atsidarius naujai vietai, teks uždaryti senąsias galerijas.

„Nejaučiu jokios konkurencijos, neturime didelių patalpų, esame pritaikyti išskirtinai vienam autoriui“, – sako „Galerijai XX“ vadovaujantis panevėžietis.

T. Rudokas svajoja, jog kada nors į unikalų miesto menų centrą bus atvežamos parodos iš Prancūzijos, Anglijos ar Vokietijos.

„Aš tik džiaugčiausi, jeigu turėčiau ką veikti pensijoje“, – šypteli jis.

Menininką liūdina, jog didžioji dalis miesto kūrėjų neišlenda iš savo kiauto ir neplečia akiračio. Anot jo, važiuoti reikia ne į Vilniaus parodas, bet į Berlyną, Londoną, Pekino bienalę ir ten žiūrėti, kas vyksta pasaulyje.

Dailininkai – salių prižiūrėtojai

Aštrios kritikos Panevėžio meno pasaulio atstovams negailintis T. Rudokas mano, jog jų gretose daug provincialumo: nenoro pakelti sėdimosios, bet visa gerklę plyšauti ir nepritarti.

Pasak jo, viena karta yra paprasčiausiai pripratusi viską gauti nemokamai, pats, kaip sako, jai nepriklauso.

„Mes buvome tie, kurie viską turėjome susikurti patys. Kai buvome jauni ir galėjome pozityviai eiti, kurti, buvo pasakyta palaukti, nes viskas priešaky. Dabar gi laukiame, nes reikia padėti jaunimui“, – svarsto Tomas.

Grafikas mielai prisidėtų prie jaunuolių sėkmės, tačiau jaunimo mieste – maža.

„Nebeturime šviežio kraujo, nes miestas nesugeba padaryti kažko, kad atvykęs jaunas žmogus, nebūtinai panevėžietis, galėtų čia gyventi ir kurti“, – liūdesio neslepia pašnekovas.

Ko reikia menininkui? Tomo įsitikinimu, visai nedaug: dirbtuvių už protingą, nekomercinę kainą ir darbo.

Vyras pamena sovietmečiu taikytą praktiką. Tuometė valdžia, norėdama pritraukti dėstytojus į Panevėžį, garantuodavo nemokamą apgyvendinimą, dirbtuves. Artimiausio pavyzdžio toli ieškoti nereikia: už buvusios „Šypsenos“ parduotuvės stūkso žalias namas su mansarda, trečiame aukšte veikė kūrybinės dirbtuvės.

„Buvo šioks toks stimulas, o dabar į kurią sritį integruotis jaunam sugrįžusiam menininkui? Interjero? Ši vieta užimta ir užpildyta. Su architektais irgi nepakonkuruosi. Todėl pasitaiko atvejų, jog dailininkai dirba parduotuvių salių prižiūrėtojais, o laisvalaikiu tapo ir gauna nacionalines premijas“, – retoriškai kalbėjo T. Rudokas.

Galerija

Komentarai

  • Tik stiprių žmonių svajonės atsiremia į viešąjį interesą.
    Sėkmės Tomui!

  • Skaitau apie šviesų menininką, ne kokį tepliorių ir matau kad šviesus žmogus būna tas, kuris nusiteikęs pozityviai. Ir man atrodo kad miestui reikia kokybiško meno centro, esamo kultūrnamio yra per mažai.

  • Tokie šviesūs žmonės kaip Tomas įkvepia. Ačiū jam ir dėkui už pozityvų straipsnį.

  • Čia šiame pasakojime 100 proc.tiesa kas liečia gabius suprantačius tikrą meną ŽODŽIAI,TIKRI,be jokių poteksčių.Sveikinu su straipsniu.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų