Magiškas fantazijų pasaulis

Magiškas fantazijų pasaulis

Prieš keletą metų debiutavęs savo sukurta sakme tuomet penktokas Ąžuolas Šiukščius vėl pateikė išradingai susuktą fantastinį pasakojimą apie… Paskaitykite, bus smagu! Ąžuolą ir kitus jaunuosius autorius iš „Saulėtekio“ progimnazijos pastebėjo mokytoja Aušra Indriūnienė.

Ąžuolas Šiukščius (7 kl.)

„Daugelis žmonių sako, kad Lietuvoje blogai. Tačiau aš, nors esu tik septintokas, manau, jog Tėvynės „kokybė“ priklauso ne nuo ko nors kito, bet nuo pačių mūsų. Štai dėl to Lietuvoje man gera, nes ją myliu, o myliu todėl, nes joje man gera.“

„Bokštas“ į dangų

Senų senovėje, kai Žemėje dar gyveno bauginantys, pavojingi žvėrys ir siaubūnai, į Lietuvos teritoriją atsikraustė sena žmonių gentis.

Tuo metu Lietuva buvo lyg plynas, tiesus laukas. Visur, kur žvilgtelsi, driekėsi lygumos, tik vienoje pusėje išdidžiai stovėjo milžiniškas kalnas, skrodžiantis debesis danguje. Žmonės bijoję lipti į šį kalną. Gal ten gyvena milžinai arba dar žiauresni žvėrys nei Žemėje? Būtų ir nelipę, tačiau praėjus keleriems metams baigėsi maistas ir vanduo. Joks gyvūnas ir upelis neatklysdavo į šią žemę. Vienintelė likusi viltis buvo užkopti iki tų debesų.

Vedami noro išlikti, šimtą dienų ir naktų jie lipo į kalną. Daugelis žuvo: vieni nukrito, kiti neištvėrė alkio ar troškulio. Tačiau galiausiai genčiai užsikorus ant kalno, jie išvydo tai, ko jų nuoilsio kupinos širdys troško: sraunų upelį, gūdų mišką bei įvairiausių gyvūnų ir paukščių. Šimtus metų jie čia gyveno linksmai ir laimingai, tačiau nesustabdomasis laikas lėmė, jogei kalnas ėmė žemėti. Greit nukrito po debesimis, dar po kelių šimtų metų buvo galima įžiūrėti apačioje užaugusius naujus miškus ir girias, o galiausiai, kai kalnas visiškai susmego į žemę, gentis pamatė, jog Lietuvoje jau buvo apsigyvenę kiti žmonės.

Karaliui Mindaugui suvienijus Lietuvą, žmonės šią vietą pavadino Aukštaitija, mums visiems primindami čia stovėjusį „bokštą“ į dangų.

Viktorija Gurklytė (8 kl.)

„Esu iš tų žmonių, kurie turi nuomonę visais klausimais ir garsiai ją išsako. Mėgstu fotografuoti ir rašyti apie tai, kas sukasi mano galvoje. Kartais galiu pasirodyti pikta ir nuožmi, tačiau viduje aš esu be galo linksmas ir įdomus žmogus.“

***

Keliaujame po pasaulį, stengiamės uždirbti kuo daugiau, norime būti pripažinti ir gyventi ten, kur nėra skausmo, nusikaltimų bei vargo. Tai, žinoma, yra gerai, juk tikslo siekimas užgrūdina, akiračio plėtimas džiugina širdį, o visuomenės pripažinimas padeda tvirčiau stovėti ant žemės. Bet ar kas galėtų gyventi rojuje? Turėti viską, ko trokšta, būti tarp žmonių, kurie neskaudina. Nemanau. Mes, žmonės, nesame tobuli, tad mums patiems reikia kažko netobulo. Ko nors paprasto, keliančio džiaugsmą ir palaimą.

Ir žinot, ko? Akims, pavargusioms nuo Kalifornijos palmių, paprastas lietuviškas beržas yra pats gražiausias.

Beatričė Banevičiūtė (7 kl.)

„Lietuva – mana gimtinė, kurioje aš gyvenu. Ne Lietuvoj nebūčiau aš… Be mūsų kalbos aš savęs neįsivaizduoju. Man rašymas teikia džiaugsmą, išreiški mintis, kurios sugula ant balto lapo. Tikiuosi Lietuvoj likti, siekti savų tikslų“, – apie save kalba Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos jaunoji kūrėja.

Pavasario džiaugsmas

Pralaužti ledai ir spalvų gausėjimas…

Kai rytą buvo balta, o dabar jau skverbiasi žolė.

Grįžtančių paukščių čiulbėjimas,

Ir saulės duotos šilumos laimė.

Pavasaris – spalvų duota puokštė.

Šiluma bei šypsena. Kur vakar upė šniokštė,

Tyvuliuoja vanduo, atspindėdamas saulę,

Kuri sušildo širdis ir žemę.

Man taip patinka šis metų laikas –

Dėl vaizdo, garsų ir kvapų,

Kurie skatina žmones išeiti į lauką,

Pasimėgauti dienos ritmu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų