Skaistei vos šešiolika, tačiau jos kūryba – brandi, išieškota, iki smulkiausių detalių kruopščiai ištobulinta.

Liga atvėrė kūrybos langą

Liga atvėrė kūrybos langą

Sėkmės receptas – talentas ar didžiulio įdėto darbo rezultatas? Šešiolikametė Skaistė Cibulskaitė savo pavyzdžiu įrodo, kad kai abu šie komponentai kartu, galima nuversti ir kalnus.

Šiuolaikinė jaunimo karta gyvenimo jau neįsivaizduoja be išmaniųjų technologijų ir interneto, o juos sudominti menais ar kitokiomis saviraiškos galimybėmis tampa labai sudėtinga. Tačiau panevėžietė dešimtokė Skaistė Cibulskaitė – netipinė mergina. Užuot kiurksojusi prie kompiuterio, ji neria į kūrybos versmes. Merginai paklūsta ne tik teptukai. Ji siuva lėles, siuvinėja, pina, o labiausiai patinka iš molio kurti nekasdieniškus kasdienybės stebuklus.

Sakoma, kad kai užsidaro durys, atsiveria langas. Skaistei kai kurios gyvenimo durys užtrenktos. Ji nuo vaikystės serga sunkia epilepsijos forma, bet tai netrukdo godžiai gerti visas gyvenimo spalvas ir mėgautis jo potėpiais. Kaip sako optimizmu trykštanti panevėžietė, ji gali rinktis: užsidaryti tarp keturių sienų arba bandyti susidraugauti su liga ir stengtis iš gyvenimo paimti tai, ką jis siūlo.

Buvo metas, kai teko ne savo noru pasirinkti pirmąjį variantą. Dėl priepuolių, per kuriuos aptemdavo sąmonė ir nieko nebegirdėdavo, ji nebegalėjo mokytis su sveikais vaikais vienoje klasėje, o ir pedagogams buvo kiek neramu turėti tokią auklėtinę. Tad S. Cibulskaitei pasiūlytas namų mokymas – kasdien į jos namus po pamokų užsukdavo pradinių klasių mokytoja. Aktyviai, kūrybiškai ir smalsiai mergaitei taip mokytis nepatiko. Ne tik todėl, kad negalėjo bendrauti su bendraamžiais ir džiaugtis visais mokykliniais džiaugsmais bei vargais, bet ir dėl to, kad visai nelikdavo laiko būreliams, užklasinei veiklai. Skaistės mama pradėjo ieškoti kitų galimybių, kaip dukra galėtų rytais žingsniuoti į mokyklą, o po pietų – į būrelius.

Ne veltui sakoma, kad kas ieško, tas ir randa. Skaistę priėmė Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykla, kurios duris jau netrukus užvers – tik gavusi dešimtos klasės baigimo pažymėjimą žengs dar vienu nauju gyvenimo keliu.

„Mano įkvėpimo šaltinis, palaikymas ir stiprybė – mama bei močiutė. Visada žinau, kad ištikus nesėkmei turėsiu stiprų ramstį. Be abejo, ir mokytojos drąsina, kad galiu pasiekti gerokai daugiau. Žinau, kad jeigu tik palūšiu ir neišmoksiu susidraugauti su liga, nebus gera gyventi“, – atviravo S. Cibulskaitė.

Kūryba – kitokio gyvenimo galimybė

Mergina prisipažįsta – kūryba yra dalis gyvenimo. O kaip ir gyvenimas, ji būna visokia – džiuginanti, įkvepianti, kartais raminanti ar vedanti ieškojimų keliais. Kaip ir daugelis didžių menininkų, teptuką į rankas Skaistė paėmė būdama vos kelių metukų. Pamačiusi mergaitės norą ir užsidegimą žaisti spalvomis, į meno pasaulį ją pastūmėjo darželio auklėtoja. Jau tada buvo matyti, kad S. Cibulskaitė turi neeilinių meninių gabumų – jos piešiniai ne kartą įvairiuose konkursuose buvo išrinkti tarp geriausiųjų. O dar vėliau, jau mokyklos laikais, ji nėrė į saviraiškos paieškas. Kaip juokauja dešimtokė, tikriausiai teko išbandyti kone visus būrelius, kokie tik yra mieste: nuo dainavimo iki karatė, nuo floristikos iki lengvojo kultūrizmo, nuo turizmo iki aerobikos.

„Bandžiau viską iš eilės, manęs buvo pilna visur, bet kai ką teko mesti dėl sveikatos, o kai kas tiesiog nepatiko. Kaip dabar atsimenu, net dainuoti bandžiau, bet po pirmos pamokos mama rado mane verkiančią ant laiptų“, – šypsosi jaunoji menininkė.

Kiekvieną dieną po pamokų ji skuba į Moksleivių namus. Kaip juokauja dešimtokė, čia jos antrieji namai. Beveik kasdien panevėžietės laukia net du būreliai. Visgi didžiausia jos aistra – keramika. Skaistė atvira – molio minkymas jai yra tiesiog atgaiva širdžiai ir galimybė bent trumpam pabėgti į kitą – kiek paslaptingą ir magišką, bet kartu paprastą pasaulį, kuriame galima nurimti, pailsėti, pasislėpti nuo rutinos ir slogių minčių. Per šešerius metus, kol S. Cibulskaitė lanko keramikos studiją, jos kolekcijoje susikaupė net keli šimtai įvairiausių darbų, tad dalį jų nusprendė parodyti pristatydama savo darbų parodą. Beje, tai jau ketvirtoji dešimtokės paroda.

„Ir namuose pilna mano darbų, daugelis jų nebetelpa lentynose, sukrauti į dėžes. Labai gaila atsisveikinti su kiekvienu jų. Visi darbai – kaip vaikai – skirtingi, bet tokie pat mylimi“, – sako Skaistė.

Skaistė juokauja, kad kiekvienas darbas – kaip vaikas – vis kitoks, bet be galo mylimas.

Tobulumo paieškos

Skaistės iš molio gimę darbai – be galo spalvingi, kruopštūs ir brandūs. Vargu ar kas pasakytų, kad visą šį grožį nulipdė ne profesionalus menininkas, o paauglė. Tiesa, šis menas turi ir savo kainą. Jaunajai menininkei teko išlieti ir nemažai ašarų, paaukoti bemiegių naktų. Ji yra maksimalistė – jeigu užsibrėžia kažką padaryti, sieks tobulumo. Prie vieno darbo gali sėdėti valandų valandas, o kartais net per naktį. Todėl nei pedagogams, nei artimiesiems su ja nėra lengva.

„Nežinau, iš kur tos idėjos, bet būna ir taip, kad vidury nakties ateina kokia mintis, tada atsikeliu, pasidarau brėžinius ir galiu vėl ramiai miegoti. Esu velniškai užsispyrusi, tad ir mokytojams nelengva su manimi, bet džiaugiuosi, kad turiu tokius pedagogus, kurie mane drąsina ir skatina siekti aukštumų“, – kalbėjo panevėžietė.

Jau šiemet Skaistė baigs dešimtą klasę ir teks apsispręsti, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Aplinkiniai merginą drąsina rinktis pagal savo prigimtį – meno studijas, tačiau dešimtokė jau apsisprendė kūrybą palikti tik pomėgiu ir pasirinkti kiek praktiškesnę – kirpėjos profesiją. Tapti kirpėja – jos sena svajonė, todėl labai tikisi, kad liga nesutrukdys jai išsipildyti.

„Ateities nesieju su menais, mano svajonė – tapti kirpėja. Čia taip pat yra vietos kūrybingumui pasireikšti. Suprantu, kad teks klausytis jau ne savo, o klientų balso, bet tikiu, kad viskas įmanoma, kai labai nori ir to sieki. Visada pirmenybę teikiau mokslams ir veiklai, kuri teigia atgaivą ir malonumą. O kai darai tai, kas prie širdies, negali nesisekti“, – įsitikinusi Skaistė.

Kantrybės mokytoja

Kūrybingos panevėžietės mama Rita Cibulskienė pripažįsta, kad auginti tokį smalsų vaiką nėra paprasta. Reikia ne tik investicijų, bet ir daug kantrybės, atsidavimo, laiko. Ne taip retai būna, kad iš mokyklos ar būrelio grįžusi dukra mamai pateikia ilgiausią sąrašą medžiagų, reikalingų jos kūrybiniams užmojams įgyvendinti. R. Cibulskienė sako, kad būna ir tokių dienų, kai reikia verstis per galvą, jog per pusdienį gautų ir labai neįprastos kūrybinės medžiagos – tokiu atveju tenka pereiti ne tik pusę miesto, bet šokti į mašiną ir lėkti iki Žaliosios girios.

„Pamenu, buvo Mokytojų diena, kai vaikai iš rudeninių lapų mokytojams darė skėčius. Teko visą parką skersai išilgai šukuoti, kol surinkome visus lapus. Dažniausiai į kūrybinį procesą Skaistė įtraukia ne tik mane, bet ir močiutę“, – šypsosi talentingą dukrą auginanti mama.

Ji atžalą palaiko kiekviename žingsnyje. Moteris neslepia, kad kai tik Skaistės tėtis sužinojo apie jos sunkią ligą, šeimą paliko, tad mama mergaitei stengiasi atstoti ir jį. Matyti laimingą dukrą – kiekvienos mamos siekiamybė.

Mergina iš prigimties yra kovotoja, o polinkį į meną paveldėjo iš senelių. Skaistės senelis iš tėčio pusės nuostabiai pindavo iš vytelių, o močiutė iš mamos pusės – labai gražiai piešdavo. Likimas taip sudėliojo, kad močiutei teko vienai auginti vaikus, tad piešti laiko tiesiog nelikdavo, galimybių lavinti šį gebėjimą taip pat nebuvo. Todėl dabar močiutė padeda anūkei įgyvendinti tas svajones, kurių pačiai nepavyko.

„Tenka verstis iš nedidelių neįgalumo pašalpų, nes ir dukra, ir aš turime negalią, tačiau žinau, kad ši investicija atsipirks“, – įsitikinusi mama.

Skaistė, pasak mamos, niekada nemeta pradėtų darbų. Jeigu jau ką sugalvoja, siekia iki galo. Būna visko – ir ašarų, pykčio, užsispyrimo ir kovos, bet savo visada pasiekia. Niekada nebuvo, kad mestų nepradėtus darbus ar tektų į kažkokią veiklą varu varyti. Tai, kas jai patinka, daro su tokiu užsidegimu, kad galėtų pavydėti daugelis. Pavyzdžiui, kartą poilsiaudamos Šventojoje pamatė aerozoliniais dažais piešiantį menininką. Mergina taip susižavėjo jo darbais, kad būtinai panoro įsigyti piešinį, bet nespėjo užklupus didžiulei liūčiai. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – grįžusi į Panevėžį Skaistė įsigijo tokių dažų ir nutapė ne vieną paveikslą – surengė net aerozoliniais dažais tapytų darbų parodą.

„Jos gyvenimo posakis – aš padarysiu. Ir padaro. Kartais pati stebiuosi, iš kur tiek kantrybės. Būna, kad ir iki išnaktų sėdi, kol pasiekia, ką užsibrėžusi. O kai kada net vidury nakties keliasi, jeigu aplanko įkvėpimas. Taip ji ir mane moko kantrumo, nenuleisti rankų susidūrus su sunkumais“, – sako R. Cibulskienė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų