Lietuvoje ilgisi saulės ir Kaukazo kalnų

Lietuvoje ilgisi saulės ir Kaukazo kalnų

Paskui žmoną į Panevėžį atsekęs profesionalus tatuiruočių meistras Davitas Gabunia ant savo išrinktosios kūno rašalu išpiešė Lietuvos vėliavą. Kažkada šalia jos atsiras ir Sakartvelo simbolis – būtent šios dvi valstybės draugėn suvedė nuostabią porą ir išplėtė jų svajonių ribas.

 

Į pokalbį apie emigraciją, netikėtą meilę ir kūrybą pakviestas 38-erių menininkas D. Gabunia nuo pat pirmų susitikimo minučių atrodė itin santūrus ir ramus. Jis prisipažįsta, kad pastaraisiais metais pasikeičia vos tik išgirsta skambų kaip aidas Kaukazo kalnuose gimtojo Sakartvelo vardą.

Antrus metus Lietuvoje gyvenantis ir čia žmoną radęs Davitas pastebėjo: lietuviai vis dar sunkiai atpranta nuo senojo, Rusijos įtaka kvepiančio Gruzijos pavadinimo. Pats kartvelas didžiuojasi savo pase po santuokos jau metus nešiojantis ryškų įrašą „Lietuva“.

Dar prieš metus mūsų šalis oficialiai patvirtino naują Gruzijos vardą Sakartvelas. O tokio draugiško gesto įkvėptas Davitas lietuviams atsidėkojo tuo pačiu.

„Lietuvoje dar labai retai kas pasako Sakartvelas – šį pavadinimą gal kiek daugiau žino jaunimas. Pats tikrąjį savo šalies vardą čia tesu girdėjęs tik kartą. Daugeliui mes vis dar Gruzija, nors jos vardas net ir angliškai skamba visai kitaip“, – sako tikras kartvelas Davitas iš Kutaisio – vieno seniausių pasaulio miestų.

Lemtingas kvietimas į vestuves

Apie savo gimtinę D. Gabunia gali kalbėti valandų valandas. Prieš dvejus metus ją palikęs suprato esantis tikras patriotas.

„Kutaisis – labai gražus miestas, vienas iš penkių seniausių pasaulyje, mūsų šalyje pagal dydį antras po sostinės Tbilisio. Ten dabar gyvena mano tėvai, sesuo. Ten gimiau, užaugau ir aš. Bet visą laiką svajojau pasiekti kažką daugiau ir išvažiuoti iš savo šalies“, – pasakoja Davitas.

Galvodavęs apie ateitį tvirtai nežinodavęs, kur vieną dieną norėtų atsidurti, kol kelią jam parodė netikėta pažintis su lietuviu.

Dattoo tattoo slapyvardžiu besivadinantis Davitas Panevėžyje pradės puošti drąsų kūno meną mėgstančius lankytojus.

Savo gimtajame Kutaisyje Davitas jau keletą metų dirbo tatuiruočių salone, kai kartą čia užsuko tatuiruotės užsimanęs turistas iš Lietuvos. Sakartvele tokios paslaugos, pasak meistro, pigesnės nei Lietuvoje.

Bebendraujant nuo seno draugystę deklaruojančių šalių piliečiams, lietuvis ėmė ir pakvietė savo naują bičiulį paviešėti į kraštą už daugiau nei tūkstančio kilometrų, prie Baltijos jūros. Ši viešnagė dar svarbesnė tapo, kai Davito draugas pasiryžo vesti ir išsiuntė oficialų kvietimą į vestuves naujam pažįstamam.

Taip D. Gabunia bičiulio šventėje surado ne tik gražią šalį viduryje Europos, bet ir sau žmoną. Tamsaus gymio vyras iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo jauną merginą iš Panevėžio Gabrielę.

Panevėžiečiams – Dattoo tattoo

Nuo tos dienos kartvelas sekė paskui savo meilę ir liko Lietuvoje. Čia D. Gabunia susirado darbą, ėmė savo paslaugas siūlyti tai viename, tai kitame Kauno tatuiruočių salone.

O dabar kartvelas rūpestingai savo darbo vietą įsirengia Gabrielės mieste Panevėžyje. Profesionalų meistrą surado ir į savo gretas pasikvietė „Egoist barber shop“ salonas.

Čia jau nuo kitos savaitės Dattoo tattoo slapyvardiu besivadinantis Davitas žada pradėti puošti drąsų kūno meną mėgstančius lankytojus.

Naujojo meistro kolegos sako, kad Davito tatuiruotės – tikras menas. Ir tai tiesa, nes jų autorius pirmiausia save vadina dailininku, o tatuiruotės jam tik didelis pomėgis.

Šiuo amatu prieš penkerius metus profesionalus dailininkas susidomėjo labai netikėtai.

„Vienu metu, kaip korepetitoriui, egzaminams teko ruošti abiturientus. Kartą ant mokinės odos pamačiau nedidelę tatuiruotę, ši neatrodė labai ypatinga, bet pajutau norą išbandyti piešimą ant kūno“, – prisimena D. Gabunia.

Ir iki tol jis retkarčiais draugų paprašytas pavedžiodavo prašomus piešinius tatuiravimo instrumentais. Nusprendęs imtis to rimčiau, susipirko reikalingą įrangą ir perskaitė viską, ką rado internete apie šio meno medicininę, higieninę puses.

Pasak pašnekovo, baisu imtis tatuiravimo nebuvo – Davitas jau turėjo sukaupęs ganėtinai didelę patirtį dailės srityje.

Dailė nuo vaikystės

Potraukį spalvoms D. Gabunia jautė nuo vaikystės, kai būdamas mažas ėmė ant popieriaus vaizduoti savo matomą pasaulį. Vaiko darbai netrukus buvo pastebėti ir sėkmingai garsino mažylio lankomą darželį.

O būdamas paauglys Davitas jau aktyviai priiminėjo užsakymus kaip tikras dailininkas. Į tokį darbą jį įtraukė mokytojas, savo kūryba garsus visame Kutaisyje. Dailininkas itin pasitikėjo talentingu mokiniu.

Lietuva Davitui nuo pirmos dienos pasirodė graži, jauki. Jį itin žavi senovinė miestų architektūra ir istorija, o lietuviai kartvelui atrodo labai draugiški žmonės ir jų liūdesio ar pykčio, kaip buvo įspėtas, nejaučia.

Baigęs mokyklą, Davitas įstojo į menų licėjų, kur studijavo grafiką. Vėliau gavo ir tapytojo diplomą universitete.

„Menininkams niekada nebuvo lengva nė vienoje šalyje. Tai sritis, kur pinigų nereikia tikėtis. Gal mano tėvai ir labiau norėjo, kad būčiau tapęs gerai uždirbančiu gydytoju, bet mane vis tiek visada rėmė“, – šypsosi dailininkas iš Sakartvelo ir prisimena, kaip mama jam neleido apleisti talento.

Kai kiti vaikai žaidė, sportavo, jis, pabandęs dvi tris dienas pabėgti nuo piešimo, ant stalo rasdavo mamos paliktą tuščią baltą lapą. Dėl to Davitas nė kiek nesigaili ir teigia turėjęs labai smagią vaikystę. Jam laiko užtekdavo viskam, o pieštukai atvedė į kelią, kuris tapo brangiausias.

Vilniuje kaip Tbilisyje

Baigęs tapybos studijas D. Gabunia porą metų mokytojavo. Paskui sugalvojo išvažiuoti į Antaliją, kur aukšto lygio viešbučiuose siūlė piešimo paslaugas.

„Dirbau meno studijoje, kuri viešbučio aplinkoje, paplūdimyje už pinigus piešė poilsiautojus“, – glaustai pasakojo itin realistiška kūryba pasižymintis kartvelas.

Po dvejų metų Davitas grįžo į savo šalį ir vedė pamokas Dailės mokykloje. Taip pat tapė, prisijungė prie savo miesto dailininkų asociacijos, rengė personalines ir bendras kūrybos parodas.

Tokia aktyvi meninė veikla tęsėsi dvylika metų, kol vieną dieną kūrėjas ryžosi emigruoti į Lietuvą.

Ši šalis, Davito teigimu, nuo pirmos dienos jam pasirodė graži, jauki. Jį itin žavi senovinė miestų architektūra ir istorija. Patys lietuviai kartvelui atrodo labai draugiški žmonės ir jų liūdesio ar pykčio, kaip buvo įspėtas, nejaučia.

„Man labai gražus Vilnius. Jis kažkuo artimas gimtajam kraštui – kartais sakau, kad jei kas užrištų akis ir iš Sakartvelo perkeltų į Lietuvos sostinę, pagalvočiau esantis Tbilisyje. Šie miestai kažkuo panašūs savo architektūra“, – atvirauja D. Gabunia.

Lietuvoje pasiilgsta kalnų

Visgi, anot menininko, Lietuva labai skiriasi nuo D. Gabunios kaukazietiško krašto. Ir kuo ilgiau Davitas būna čia, vis stipriau ima jaustis Sakartvelo patriotu.

Jam Lietuvoje itin trūksta giminių, artimųjų, buvusių draugų, o labiausiai stinga saulės ir kalnų. Mat Sakartvele nėra vietos, kur jie nesuptų.

„Kai atvažiavau pirmą kartą į Lietuvą, nė nežinojau, kad čia nėra kalnų. Pas mus jie – visur, aš pats užaugau kalnuose. O čia ištisi horizontai be pabaigos – net psichologiškai su tuo susigyventi sunku“, – pripažįsta D. Gabunia.

Todėl jis bent kas keletą mėnesių stengiasi grįžti į gimtinę ir nesupranta posakio, kad Tėvynė ten, kur gera. Pašnekovo nuomone, niekur nėra geriau nei ten, kur viskas žinoma ir pažįstama.

„Lietuvoje viską pradėjau nuo nulio, o ten man viskas aišku ir sava“, – teigia lietuviškai jau truputį kalbantis Davitas.

D. Gabunia bičiulio iš Lietuvos vestuvėse surado ne tik gražią šalį viduryje Europos, bet ir sau žmoną, atvedusią jį į Panevėžį.

Jo žmona Gabrielė mielai būtų ėjusi paskui savo vyrą į Sakartvelą. Ši valstybė lietuvę itin sužavėjo savo gamtos grožiu, žmonėmis, kultūra ir net virtuve. D. Gabunia juokiasi, kad jo mylimoji po vestuvių, kurias pora atšventė Sakartvele, ištisas dienas sėdėdavo prie langų ir gėrėdavosi už jų esančiu kalnų peizažu.

Tad senatvę sutuoktiniai visgi planuoja Davito gimtinėje.

Dovana žmonai

Bet kol kas jų dabartinė stotelė – Panevėžys, kuriame žada praleisti ne vienerius bendro gyvenimo metus.

Skirtingų tautybių meilės suvesti žmonės įsitikinę, kad būsimos jų atžalos augs apsupti lietuvių ir kartvelų papročių bei tradicijų.

„Nežinom net kokia kalba jie kalbės. Bet jie turės pažinti mūsų kultūras, istoriją. O vėliau tai gal jiems ir patiems padės pasirinkti sau artimesnę gyvenimo vietą“, – planuoja D. Gabunia.

Jiedu su panevėžiete Gabriele pirmąsias santuokos metines švęs dar už poros mėnesių.

Paklaustas, ar jau spėjo mylimajai padovanoti savo kurtą tatuiruotę, Davitas pripažįsta ant jos kūno rašalu nupiešęs Lietuvos vėliavą – Gabrielė didelė savo šalies patriotė.

Tačiau vieną dieną jauna moteris ant savo odos žadą išsitatuiruoti ir Sakartvelo vėliavą, kaip simbolį, sujungusį dvi širdis.

Pats D. Gabunia – tarsi batsiuvys be batų. Tatuiruočių ant savo kūno dar neturi. Paprasčiausiai, anot jo, augantis meistriškumas jam nebeleidžia darytis bet ko. O ir į prastas rankas kartvelas atsiduoti neketina.

Dar neturi šis menininkas nutapęs ir Panevėžio paveikslo. Nors jam labai patinka šis miestas, o ypač Senvagė ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, dailininkas savo mėgstamiausiai veiklai kol kas neranda laiko. Lietuvoje Davitas piešia dažniausiai žmonos prispirtas. Vis dėlto tapyba jo gyvenime užima itin svarbą vietą, tad emigrantas jos neišsižada.

„Datto tatto“ rasite Respublikos g. 15 („Egoist barber shop“ salone).

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų