Inesa teigia, jog komanda buvo jos stiprioji pusė, neleidusi palūžti sunkiomis akimirkomis.

Lietuvių Sibire istorijos – jautrios iki ašarų

Lietuvių Sibire istorijos – jautrios iki ašarų

Po dvi savaites trukusios ekspedicijos iš Sibiro sugrįžusi panevėžietė Inesa Ulichina tokią patirtį vadina didžiausia gyvenimo kelione.

Norą dalyvauti misijoje šiemet pareiškė per 900 lietuvių. 80 jų dalyvavo bandomajame žygyje Lietuvoje, po kurio suformuota 16 narių komanda. Visi jie – skirtingo amžiaus, išsilavinimo, patirčių, tačiau suvienyti didžiulės motyvacijos ir noro aplankyti žemes, kuriose jau ilsisi ir vis dar gyvena tremtiniai.

Ir pernai Inesa Ulichina dalyvavo bandomajame žygyje, tačiau į komandą, vykusią į Igarką, nepateko. Šiemet merginai pavyko įveikti visus atrankos etapus ir gauti galimybę pereiti tremtinių takais Irkutsko srityje, kurioje bemaž dešimtmetį tremties praleido ir jos močiutė.

„Pildydama anketą dar nežinojau, į kurią Sibiro sritį keliaus ekspedicija, o paaiškėjus, kad į Irkutską, apėmė didelis jaudulys“, – „Sekundei“ pasakojo Inesa.

Jos močiutė drauge su dviem jaunesniais broliukais, tėveliu ir mamyte, besilaukiančia sesutės Dalytės, į Sibirą ištremta vos devynerių. Svetimoje Sibiro žemėje džiaugtis vaikyste neteko. Tremtyje sunkiai susižeidė tėvelis ir šeimos išlaikymo našta krito ant mamos bei mažametės mergaitės pečių.

Kaip ir dauguma Sibiro vaikų, Inesos močiutė atviriau dalytis skaudžiais išgyvenimais pradėjo tik praėjus keliems dešimtmečiams. Nuogąstaudami dėl šeimų saugumo, baimindamiesi persekiojimo, nukentėjusieji dažnai nutylėdavo išgyvenimus nuo vaikų. Taip susiklostė paradoksali situacija, kai jų anūkai, nepriklausomybės karta, apie senelių patirtį tremtyje žinojo daugiau nei atžalos. Tokie pokalbiai su močiute ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių Inesą dalyvauti misijoje į Sibirą.

„Man labai reikėjo išsklaidyti nežinios jausmą. Būdavo, kalbuosi su močiute ir atrodo, kad ji visada gyveno savo ramų gyvenimą čia, Panevėžyje. Suvokimas, kad devynerius metus ji praleido už šešių tūkstančių kilometrų, atskirta nuo Lietuvos, šokiruoja“, – pasakojo 24-erių mergina.

Anot jos, šiandien, kol dar yra gyvų į Lietuvą grįžusių ir Sibire likusių tremtinių, svarbu sujungti vienų ir kitų pasakojimus, o „Misija Sibiras“ tokią galimybę ir suteikia.

Stiprioji pusė – komanda

Pažintis su skaudžiu Lietuvos istorijos puslapiu šešiolikai misijos dalyvių prasidėjo dar prieš traukiniui pajudant iš Vilniaus geležinkelio stoties.

Atrinkta komanda likus keliems mėnesiams iki ekspedicijos dalyvavo visuomeniniuose renginiuose, susitikimuose su viešais asmenimis ir tremtiniais.

Prieš pat ekspediciją dalyviai leidosi į dar vieną dviejų dienų žygį Lietuvoje, padėjusį geriau pažinti vieniems kitus ir pasiruošti bendram iššūkiui.

Projekto organizatoriai sąmoningai nusprendė „suklijuoti“ komandą prieš didžiąją kelionę – ankstesnių metų pavyzdžiai, kai dalyviai susitikdavo tik traukinyje, parodė, jog artimesnė pažintis, stipriųjų ir silpnųjų pusių matymas reikalingas fiziškai ir psichologiškai sudėtingose situacijose.

„Ekspedicijoje nebejautėme trinties, buvo mažiau netikėtumų – buvome daugmaž apsipratę vienas su kitu. Mano komanda buvo mano stiprioji pusė. Žinojimas, kad tie žmonės yra, leido nepalūžti, kai buvo sunku“, – teigė Inesa.

Sunku, pasak panevėžietės, buvo ir fiziškai, ir emociškai.

Per visą ekspedicijos laiką projekto dalyviai nuėjo daugiau nei 100 kilometrų, bet iš jų kartu – tik apie 30.

Komanda pasidalijo į dvi lygias dalis – aštuoni dalyviai keliavo po kaimus, kuriuose susitiko su tremtiniais ir tvarkė kapines, o kiti ėjo į dvi dienas trukusį 70 kilometrų žygį per taigą. Inesa prisidėjo prie pastarųjų.

Jaunuoliai pajautė prašalaičiams nesvetingą Sibiro pusę – svilinantį karštį, sausrą, alpti verčiantį nuovargį. 20 kilometrų komanda ėjo neturėdama nė lašo vandens ir gaivinosi pakelėje rastomis uogomis.

Fizinis nuovargis nebuvo vienintelis iššūkis. Suvokimas, kas vyko jų lankomose vietose, buvo skausmingesnis nei pūslės ant kojų ar sunkių kuprinių nuspausti pečiai. Juk visa misija buvo neatsiejama nuo nukentėjusių tautiečių – tų, kurie buvo ištremti ir niekada nebegrįžo, kurie grįžo, bet nerado to, ką paliko, ir tų, kurie vis dar ilgisi Lietuvos, nors gimę tremtyje ir niekada savo tėvų ir protėvių krašto nematė.

„Pastatę kryžių, sustodavome į būrį ir apsikabinę giedodavome himną, dainuodavom lietuviškas dainas. Tos akimirkos būdavo pakylėtos, bet ir labai sunkios, kadangi ypač aiškiai suvokdavome tremties mastą“, – pasakojo I. Ulichina.

Iš pelenų prikeltas atminimas

Kiekviena misijos diena atnešdavo mažesnių ar didesnių išgyvenimų. Inesa išskiria apsilankymą Algatujaus kaime, kur milžinišką miško plotą užimančias lietuvių kapines atrasti buvo sunku. Jas beveik neatpažįstamai nusiaubė gaisras, palikęs kryžiaus jau neprimenančius styrančius nuodėgulius. Valydami mišką, raudami žolę, misijos dalyviai netyčia užlipdavo ant tarp žolių pasislėpusių kauburėlių – užmirštų, nelankomų lietuvių amžinojo poilsio vietų.

Algatujaus kapinėse komanda dirbo dvi dienas ir pastatė tris iš devynių visos ekspedicijos kryžių. Kryžiaus iškėlimas – sunkus darbas, reikalaujantis mažiausiai penkių vaikinų pastangų. Po to jį reikia sutvirtinti – pripilti smėlio, akmenų. Galiausiai dar ir nuspręsti, į kurią pusę jis „žiūrės“.

„Algatujaus kapinėse mums atrodė, kad visi kapai į vakarus – spėliojome, gal į Lietuvą?“ – prisiminė Inesa.

Algatujaus kapinėse komanda dirbo dvi dienas ir pastatė tris iš devynių visos ekspedicijos kryžių.

Jeigu misijos dalyviai nebūtų suradę šios lietuvių tremtinių amžinojo poilsio vietos, ji greitai būtų išnykusi be pėdsakų.

„Ilgai tose kapinėse vakarojom, kiti ir ryte grįžo pabūti“, – pasakojo I. Ulichina.

Skirtingi likimai

Tremtinių keliais ėjusiems ekspedicijos dalyviams būdavo sunku patikėti, jog taip nuo Lietuvos nutolusios vietos tokios pilnos lietuvybės. Keliaudami per miestus ir kaimus jaunuoliai lankė vietas, kur kadaise gyveno lietuviai, išgirdo ir vieną kitą lietuvišką žodį, o kartais ir labai sklandžią gimtąją kalbą.

„Už šešių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos ėjome lietuvių pėdsakais, iš vieno kaimo – į kitą ir visur sutikdavome lietuvių. Kas gali būti geriau? Tai labai stiprino lietuvybę mumyse“, – pasakojo Inesa.

Sutiktų lietuvių patirtys – labai skirtingos. Dalis jų aktyviai dalyvauja vietos lietuvių bendruomenių veiklose – nuo kalbos ar tautinių šokių mokymosi iki cepelinų virimo. Dauguma jų bent kartą lankėsi Lietuvoje, o kai kurie čia grįžta gana dažnai.

Inesai įsiminė 50-mečio Ruslano, gimusio tremtyje, istorija. Jo mama Lietuvą paliko vos 9-erių ir, patekusi į rusišką kultūrą, greitai į ją integravosi – Sibiras tapo jos namais. Vis dėlto močiutė, ištremta 38-erių, sugebėjo išsaugoti lietuvybę ir perduoti ją anūkui. Susitikęs su jaunuoliais Ruslanas domėjosi Lietuva, daug klausinėjo ir vylėsi greitai ją aplankyti.

Ekspedicijos dalyviai viešėjo ir daugiau nei 1000 narių turinčioje Irkutsko lietuvių bendruomenėje.

Jos narys Bronius pasakojo kartą grįžęs į Lietuvą, pamatęs ąžuolą, jį apsikabinęs ir ilgai verkęs. Sibire ąžuolai neauga.

„Jis prašė mūsų niekada nepalikti Lietuvos. Tokiomis akimirkomis kaupdavosi ašaros, bet stengdavomės susitvardyti“, – prisipažino Inesa.

Pati Inesa prieš ekspediciją bendravo su keliais tremtiniais, kurie prašė grįžus į Lietuvą paskambinti, susitikti ir pasidalyti įspūdžiais.

Daugiau nei kapinių tvarkymas

Jaunuoliai sutvarkė ir Tuluno gyvenvietėje esančias lietuvių kapines. Ten „Misija Sibiras“ dalyviai lankėsi prieš dešimtmetį, tačiau ir šią vasarą darbo netrūko. Būtent čia Inesa suprato, jog, nors didžiąją ekspedicijos dalį praleido tvarkydami kapines, iš tiesų ruošėsi kur kas didesnei misijai.

„Juk visi lietuviai nenuvažiuos į Sibirą pamatyti to, ką matėme mes. Žinojome, kad šių įspūdžių, kad ir labai asmeniškų, negalėsime pasilikti tik sau – tai būtų labai egoistiška“, – tvirtino mergina.

Nuo rugsėjo iki pat 2018-ųjų ekspedicijos komanda lankysis daugiau nei 100 skirtingų vietų – mokyklose, bendruomenėse, regionuose. Numatyta ir pavienių susitikimų. Pati Inesa prieš ekspediciją bendravo su keliais tremtiniais, kurie prašė grįžus į Lietuvą paskambinti, susitikti ir pasidalyti įspūdžiais.

Stebėjosi pagarba praeičiai

Kiekvienais metais norinčiųjų dalyvauti misijoje skaičius auga. Tai, anot Inesos, stiprėjančio jaunimo sąmoningumo pasekmė. Skaudus istorijos momentas tolsta nuo mūsų, kartu augindamas nepriklausomybės kartą, nemačiusią sukrečiančių įvykių.

„Mes tarsi reabilituojame savo moralę. Kita vertus, tai – mūsų istorija. Jauni žmonės supranta, kad tą atminimą reikia išsaugoti. „Misija Sibiras“ – tik vienas iš būdų tą padaryti“, – teigė Inesa.

Pasak merginos, palaikymas ir pagarba, kurios sulaukia šis projektas Lietuvoje, motyvuoja ir skatina. Kartu tai parodo, kad lietuviai – brandi, istorinę atmintį išsauganti tauta.

Tas ypač žavėjo ir Sibiro gyventojus.

„Tie žmonės stebėjosi, jog atvažiavome iš taip toli tvarkyti lietuvių tremtinių kapų. Susilaukdavome nuostabos dėl to, kokia mums svarbi istorija“, – pasakojo I. Ulichina.

Misija tik prasideda

Grįžę į Lietuvą ir atsisveikindami misijos dalyviai sunkiai tramdė ašaras, tvirtai apkabinę nenorėjo vieni kitų paleisti.

Juk dvi savaites jie kartu valgė, kartu praleisdavo dieną tvarkydami lietuvių tremtinių kapus, net ir autobusais keliaudavo suvirtę vieni ant kitų, nes dažnai transporto priemonėse tilpdavo kur kas mažiau žmonių, nei misijoje dalyvavo jaunuolių.

„Tas dvi savaites visas tavo pasaulis buvo tie kiti 15 ekspedicijos dalyvių. Labai džiaugiuosi, jog šia patirtimi dalijuosi būtent su šiais žmonėmis, kurie tapo mano šeima“, – sako Inesa.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų