Liberiškio lobiai ir praradimai

Liberiškio lobiai ir praradimai

Ką mes žinome apie Liberiškį? Kaimą, kurio pavadinimą, regis, galima būtų sieti su garsiąja „Liberta“ – laisve.

Nors tokių įrodymų nepavyko rasti, dažnas vietinis nė neabejoja, jog būtent taip ir yra. Liberiškis – kaip laisvės pranašas.

Kaimų panašiais pavadinimais Lietuvoje nedaug – Libertava Molėtų rajone, Libartai – Šilalės, Libariškis – Pakruojo, gal dar vienas kitas.

Panevėžio krašto Liberiškis – ne vienu išskirtiniu akcentu pasižymintis kaimas, turintis kuo akį patraukti, dėl ko didžiuotis, džiaugtis, taip pat ir liūdėti.

Vos už dviejų kilometrų nuo seniūnijos centro Naujamiesčio įsikūręs Liberiškis nėra nei nuošalus, nei apleistas, nei retai lankomas. Net maršrutinis autobusas į jį užsuka bene dešimt kartų per dieną.

Bene viso Panevėžio krašto meškerės bičiuliai – žvejai su Liberiškiu irgi turi savą ir gana glaudų ryšį. Čia esantis tvenkinys vilioja ne vieną ir, jeigu tik turėtum laiko klausyti tų žvejų pasakojimų, daug išgirstum apie kimbantį, sužvejotą ar netikėtai nutrūkusį laimikį.

Pro šalį tekanti Šuoja ties kaimu buvo užtvenkta 1975 metais ir nuo tada čia telkšo 70 hektarų Liberiškio tvenkinys.

Žinomas Liberiškis ir krašto praeitimi, jo gamta besidomintiesiems, juk dešiniajame Šuojos krante yra Liberiškio parkas su buvusio dvaro sodybos fragmentais – gamtos paminklas.

Ne vienas bent jau skaitė apie čia stūksantį garsiųjų dvarininkų Karpių dvarą, apie buvusią jų turtingą biblioteką.

Štai kas liko iš kadaise klestėjusio Karpių dvaro.

Žinoma, kad 1940 metais nacionalizuojant dvarą jame rasta nemažai meno vertybių ir daugiau nei tūkstančio tomų knygų biblioteka. Joje, beje, buvo ir Lietuvos Statutas su 18 a. pabaigos odiniu aptaisu. Dalis šių vertybių pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

O kai kas gal net girdėjo apie 1951 metais Liberiškyje surastą lobį – Abiejų Tautų Respublikos, Danijos, Brandenburgo ir kitų šalių XVII amžiaus sidabrines monetas.

Karpienės kapą telanko vietiniai

Dvaro, menančio tolimus praeities šimtmečius ir išsaugojusio jų paliktus pėdsakus, būklė šiuo metu apgailėtina. Tręštantis, griūvantis, visiškai apleistas dvaras ilgai, ko gero, nebeatlaikys. Valstybė, kurios rankose šis turtas, juo visiškai nesirūpina.

Gyventojų bendruomenės „Liberiškis“ pirmininkė Aurelija Bankauskienė net vengia vesti svečius po parką pasivaikščioti, dvaro apžiūrėti – toks jis varganas. Tokiu paveldu kaimas turėtų ir galėtų didžiuotis, bet juk ne bendruomenės, ne seniūnijos jėgoms ir galimybėms sutvarkyti taip apleistą paveldą.

Vietiniai kiek aptvarko aplinką, o daugiau ir nelabai ką gali.

A. Bankauskienė, kitos bendruomenės narės daug metų prižiūri dvaro parke esantį dvarininkės Karpienės kapelį. Tvarko, pasodina gėlių, uždega per Vėlines žvakeles, laikui atėjus pasirūpina pakeisti medinį kryžių.

Amžino poilsio atgulti savo dvaro parke norėjusi pati dvarininkė, mirusi, kaip vietiniai girdėjo, atrodo, nuo džiovos dar gana jauna.

Mena Radvilas ir Karpius

Jau beveik neliko žmonių, galinčių papasakoti, koks gyvenimas virė Liberiškio dvare, – jei dar gyvi, tai jau labai garbaus amžiaus, sunkiai sergantys. Daug pasakojimų žmonės kadaise girdėjo ir iš buvusios dvaro tarnaitės, kitų kadaise ten dirbusių senolių.

„Mano tėvelis žaidė, lakstė dvaro parke kartu su kitais vaikais. Deja, tėvelis jau senai miręs, jo nebepaklausi. Mama labai ligota, irgi nieko nebepasakoja. Nors ji ir neprisimintų tų laikų, į Liberiškį atvažiavo jau po karo. Apie keturiasdešimt metų tarybiniame ūkyje zootechnike išdirbo “, – pasakoja netoli dvaro gyvenanti moteris.

Jos senelis taip pat galėjo daug ką papasakoti, juk jis buvo dvaro vežėjas, vežiodavo ponus karietomis.

Liberiškio pasididžiavimas – užtvenkus Šuoją susidaręs tvenkinys.

Griūvančio Liberiškio dvaro istorija verta dėmesio. Istoriniuose šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas dar 1595 metais. Tuomet, 16 amžiaus pabaigoje, dvaras priklausė A. Abramavičiui. Paskui valdė Radvilos, o apie 1805-uosius jį kartu ir su Naujamiesčio dvarais iš Dominyko Jeronimo Radvilos nusipirko Ignotas Karpis.

Ir nuo tada iki pat 1940 metų Liberiškio dvaras priklausė dvarininkams Karpiams. Tai buvęs antrasis pagal dydį Karpių centras po Joniškėlio. Žinoma, kad 1940 metais dvarui priklausė per 397 ha žemės

Paskutinė savininkė Ignacijaus Karpio žmona Marijona Joana.

Kas visoje Lietuvoje vyko nuo 1940-ųjų, gerai žino visi. Pasikeitė ne tik žmonių likimai – nebe tokie kaip buvę tapo kaimai ir miesteliai, paskirtis pakeitė net pastatai.

Taip ir nacionalizuoto Liberiškio dvaro rūmai tapo kolūkinio gyvenimo centru.

Atsirado ir Leninas

Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Liberiškio tarybinio ūkio kontora – čia buvo ir direktoriaus kabinetas, ir buhalterija, ir daug kitų kabinetų. Tame pastate vienu laiku net buvo įkurtas vaikų darželis, taip pat gyveno žmonės.

Priešais centrinį įėjimą pastatyta ir Lenino figūra, kad primintų, į kokį „rojų“ jis atvedė žmones.

Kasdien, reikalų vedami, kaimo žmonės vaikščiojo pro šalį, prasukdami pro stabą, didelės pagarbos jam nerodė. Bet ir grūmoti nepuolė, žinojo, kas už tai gresia.

Taip liberiškiečių gyvenimas visada ir sukosi apie gražioje vietoje ant kalniuko esantį dvarą. Vyresnieji iš pasakojimų žino, kad jų tėvai tarpukario metais tarnavo dvare, o paskui ir patys dirbo tarybiniame ūkyje.

Čia pat, prie dvaro, veikė kultūros namai, stūksojo ir didžiuliai šiltnamiai.

Vienas garbaus amžiaus vietinis yra pasakojęs prisiminimus ir iš vokiečių laikų, tuomet dvare buvo įsikūręs kažkoks ponas Štembelas.

„Jis labai mėgo ramybę ir vaikams neleisdavo nė artintis prie parko. Lakstyti ir žaisti buvo galima teritorijoje tik iki tilto. Jeigu tiltą artyn dvaro perbėgi, pagaudavo ir varydavo dilgėlių skinti. Bijodavom ir artyn eiti“, – pasakojo senas liberiškietis.

Kas ateina, tas pritampa

Vietiniai turi įvairių su dvaru susijusių prisiminimų – vieni jame buvusį vaikų darželį lankė, kiti dvare įkurtuose butuose gyveno, dirbo ar tiesiog lankėsi.

Dabar butus dvaro teritorijoje turi keturios šeimos. Tik kaimas jau nutolęs nuo dvaro – nebėra į jį jokios traukos. Ne vienam širdį skauda dėl tokių permainų.

Bendruomenės nariai renkasi kitoje tvenkinio pusėje esančiame kultūros centre – čia rengia šventes, susitikimus, pasirodymus.

Dabar bendruomenė jau šurmuliuoja artėjančių Užgavėnių ritmu – kaip reikiant tai šventei ruošiasi, kad ne prasčiau nei kitose vietose žiemą iš kiemo išvarytų.

Kaip pasakoja bendruomenės pirmininkė, čia gyvenantys žmonės gana aktyvūs, noriai dalyvauja bendroje veikloje. Ypač gražiai pasirodo jaunimas, mielai atsiliepiantis į kvietimus susiburti, o ir patys iniciatyvos nestokojantys.

„Gražiai gyvename“, – sako A. Bankauskienė.

Kas nusiperka Liberiškyje namus, tas čia ir pritampa. Žmonėms patinka graži gamta, patogus susisiekimas su Naujamiesčiu, Panevėžiu. Liberiškyje, kaip nedaug kur Lietuvoje, veikia žemės ūkio bendrovė, darbo joje turi apie 60 žmonių. Kiti į miestą dirbti važinėja.

Tačiau gyventojų Liberiškyje vis tiek mažėja – iš kadaise buvusių maždaug 400 nė pusės nebeliko.

Pagal surinktus istorinius duomenis galima sužinoti, kad 1903 metais dvare gyveno 126, o 1923 m. – 172 žmonės. Pradėjus kurtis kolūkio gyvenvietei 1959 m. čia gyveno 187, 1979 m. –377, 1986 m. – 396 žmonės.

Pasididžiavimas – senas parkas

Prie apleistų Liberiškio dvaro rūmų dėmesį patraukia ir kiti čia stūksantys pastatai. Prie pat autobusų stotelės įspūdingas senovinis akmeninis rūsys, kuriame ir dvarininkai, ir tarybinis ūkis laikydavo daržoves. Netoliese, ant kalno, buvo didžiuliai šiltnamiai.

Neblogai išsilaikęs mūrinis tvartas, daug galintis pasakyti apie buvusią dvarininkų gerovę. Dabar jis su savo puošniais bokšteliais tiesiog riogso kaip praeities priminimas.

Buvusioje dvaro arklidėje – dabar Liberiškio žemės ūkio bendrovės sandėliai.

Buvusi dvarininkė Karpienė paprašė ją palaidoti dvaro parke. Vietiniai jos kapelį prižiūri iki šiol.

Dar 1989 metais inventorizuojant dvaro sodybą buvo užfiksuota 15 likusių dvaro pastatų. Į sąrašą įtraukti rūmai, arklidė, kluonas, sandėlis, kumetynas, kumečių tvartas ir kt.

Nors daug metų prabėgo nuo gražiojo dvaro parko klestėjimo metų, ir dabar jauku tarp senų medžių.

19 amžiuje įkurtas parkas – gamtos paminklas. Sakoma, kad jame auga dvylikos vietinių rūšių ir devynių introdukuotų rūšių medžiai, yra ne tik vietinių, bet ir svetimžemių krūmų rūšių.

Žavesio parkui teikia ir du jame išlikę tvenkiniai. Nors šie apleisti, nesunku įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti savo klestėjimo metais.

Ant Šuojos kranto

Kaip į retą kurį kaimą, į Liberiškį įvažiuojama ilga obelų alėja. Medžiais kelias apsodintas ir didžiulis sodas pasodintas buvusio tarybinio ūkio sekretoriaus Kairio rūpesčiu. Tik jauną, kruopščiai prižiūrimą sodą jau nedaug kas mena.

Tačiau ir dabar, pakelės obelims žydint, Liberiškis atrodo ypač gražus.

Savo žavesio spalvą kaimui suteikia ir tvenkinyje perintys vandens paukščiai, čia įsikūrusios gulbių šeimos.

Tvenkinys tęsiasi beveik keturis kilometrus, vietomis jo plotis siekia iki 300 metrų. Vidutinis tvenkinio gylis – metras, maksimalus – apie tris.

Liberiškis – didžiausia gyvenvietė gražiosios Šuojos kelyje. Dvaro laikais Šuoja dar ir vandens malūną suko.

Komentarai

  • Įdomus pasakojimas apie Liberiškio kaimelį .

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų