Algirdo Paulavičiaus ir jo žmonos Irenos namuose visada yra katinas vardu Mikas – šis jau ketvirtas. V. Bulaičio nuotr.

Lemtingi Algirdo Paulavičiaus susitikimai

Lemtingi Algirdo Paulavičiaus susitikimai

Į teatro pasaulį tarsi atsitiktinai pasukęs aktorius pasirinko teisingą kryptį.

Aktoriaus Algirdo Romualdo Paulavičiaus atminties skrynia, regis, neišsemiama – tiek joje sukaupta įvairiausių nutikimų, įspūdžių, detalių, pastebėjimų.

Žodžio kišenėje neieškantis menininkas gali didžiulei auditorijai ar tik vienam atidžiam klausytojui pripasakoti pačių įvairiausių istorijų ir ilgam prikaustyti kiekvieno dėmesį.

Tik kartais, liūdesio šešėliui užslinkus, žodžiai tarsi nueina į antrą planą ir aktorius sako: „Viskas jau papasakota, viskas išsakyta. Ir nieko naujo mano gyvenime per pastaruosius metus neįvyko.“

Liūdesys jį dažniausiai aplanko išgirdus žinią apie dar vieną netektį, dar vieną amžinybėn pašauktą žinomą, gerbiamą žmogų, kolegą, bendražygį.

„Kiek jau išleidau man brangių žmonių! Daug jų išėjo garbaus amžiaus sulaukusių, daug, kaip Leonidas Donskis, dar jaunų, gyventi tik pradėjusių. Šiandien va su Virgilijumi Noreika – šviesiu, talentingu žmogumi, su kuriuo ne kartą teko laimė bendrauti, atsisveikiname“, – apgailestavo A. Paulavičius.

Vis dėlto gyvenimo taisyklių pakeisti neįmanoma. Tad ir liūdesys iš lėto, kaip jam ir dera, vėl traukiasi, užleisdamas į priekį įdomaus ir prasmingo gyvenimo prisiminimus.

Miltinio egzaminas

Panevėžio dramos teatro istorijai skirtą pasakojimą aktorius pradeda, žinoma, nuo savo pirmųjų patirčių. Nuo pačios pradžių pradžios, kai likimas jį atvedė į tuomet dar Respublikos gatvėje buvusį teatrą.

Aktorius tikina visada buvęs laimingas. Net gyvenimo kelyje patirtą skausmo, nusivylimus, graužatį – viską galiausiai atpirko scena, joje ir už jos ribų sutikti žmonės ir, žinoma, šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

Buvo taip, kad neseniai dvidešimties sulaukęs kėdainiškis Kauno geležinkelio stotyje susitikęs kraštietę stabtelėjo su ja pasikalbėti ir sužinojo, jog Panevėžio teatre Juozas Miltinis renka savo studijai grupę būsimų aktorių. Ilgai nelaukęs A. Paulavičius, sutiktosios kaimynės Gražinos Urbonavičiūtės, vėliau taip pat tapusios žymia aktore, paskatintas iš gimtųjų Kėdainių išvyko į Panevėžį – pabandyti įstoti į tuo metu jau garsią J. Miltinio studiją.

Nors mokyklos scenoje vaidino, eilėraščius deklamuodavo, bet apie aktoriaus profesiją iki tol nė nesvajojo. Bet savo jėgas vis dėlto nutarė išbandyti.

Teatras, pasirodo, viliojo daugelį: į priėmimą suvažiavo keli šimtai jaunuolių iš visos šalies. Prieš garbingą komisiją jiems teko deklamuoti po eilėraštį ir pasakėčią, atlikti etiudą su penkiais pojūčiais – be žodžių tuos pojūčius įtikinamai perteikti. Kompozitorius Antanas Belazaras tikrino stojančiųjų klausą, ritmo jausmą, o galiausiai laukė pokalbis su pačiu J. Miltiniu.

Po tokio egzaminavimo iš maždaug keturių šimtų žmonių buvo atrinkta 10 būsimų studentų bei dar 6 kandidatai. Jie, vienas po kito nubyrėdami, pradėjo ir tęsė mokslus.

1966 metais A. Paulavičius baigė J. Miltinio teatro studiją ir pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre.

Teatro gvardijos kareivis

Save eiliniu teatro gvardijos kareiviu vadinantis A. Paulavičius nepamiršo pirmosios Maestro paskaitos bei savo mokiniams tartų žodžių: „Niekas čia jūsų varu nevarė, tad niekas kitas už jus nedirbs – savo kelią nueiti privalote patys.“

Prasidėjus mokslams dirbti teko nuo ryto iki nakties – užsiėmimai, grimo, kalbos pamokos, šokiai, fechtavimas ir taip toliau… O dar buvo privaloma žiūrėti visus spektaklius, dalyvauti repeticijose.

A. Paulavičius pasakoja, kad jis – vadinamosios viduriniosios kartos J. Miltinio mokinių atstovas. Jiems atėjus į studiją Panevėžio teatras jau gyvavo daugiau kaip du dešimtmečius ir buvo spėjęs išgarsėti. Savo šlovę jau buvo pasiekę pirmieji, vyriausiosios kartos režisieriaus mokiniai – Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė, Kazimieras Vitkus ir daugelis kitų.

A. Paulavičiui neužsimiršo Maestro Juozo Miltinio įdiegtas požiūris, kad scena yra šventa ir aktorius joje privalo būti tarsi dvasininkas: švarus, doras, be jokių blogų minčių ir pasaulietinių rūpesčių.

„J. Miltinis, garsėjęs savo įžvalgomis, sakė, kad mums gali būti iš visų sunkiausia, sudėtingiausia. Greičiausiai atsidursime tarp kūjo ir priekalo. Pirmieji, vyriausieji – tie, kurie atėjo prieš mus, jau savo kelią, savo vietą suradę, įsitvirtinę, o tie, kurie ateis po mūsų, bus kitokie, jų požiūris bus kitoks“, – prisimena A. Paulavičius.

Panašiai ir buvo. Dar po poros dešimtmečių, kai vėl atėjo nauja karta, J. Miltinis jau buvo pasitraukęs iš teatro ir jaunieji kolektyvo nariai buvo žmonės, mokęsi vaidinti ne Maestro studijoje.

Iki tol Panevėžio dramos teatro aktoriais galėdavo tapti tik J. Miltinio studiją baigusieji, o tada jau atėjo žmonės iš Konservatorijos (dabartinės Muzikos ir teatro akademijos). Talentingi, išsilavinę, pasirengę visomis išgalėmis nerti į kūrybinį darbą.

Tiesa, tiems pirmiesiems dar teko susitikti su J. Miltiniu, jis ateidavo į teatrą, bendraudavo.

Ne vienam jų, kaip ir A. Paulavičiui, neužsimiršo Maestro įdiegtas požiūris, kad scena yra šventa. Ji tarsi altorius, o žiūrovai ateina į teatrą kaip į pamaldas. Tad aktoriams reikia būti šventikais, kunigais – todėl jie turi išlikti švarūs, dori, be jokių blogų minčių. Visus rūpesčius, buities dalykus būtina palikti prie teatro slenksčio.

Scenai augino asmenybes

„J. Miltinis mus rengė ne tik kaip aktorius, bet augino kaip žmones, asmenybes. Jis mums buvo viskas – mokytojas, patarėjas, auklėtojas. Jis turėjo labai daug žinių, nepaprastą atmintį, mokėjo išreikalauti iš mokinių to, ką sumanęs, įvairiais būdais – ir peikdamas, ir girdamas“, – prisimena A. Paulavičius.

Jis sako, jog siekdamas suburti darnų kolektyvą režisierius dažnai sakydavo, jog žmonių grupė – dar ne kolektyvas. Tokia grupė gali būti tiesiog minia ar gauja. Iš tikrųjų kiekvienas kolektyvo narys turi būti vertybė , o tų vertybių kolekcija ir yra kolektyvas.

„J. Miltinis visą laiką mus ragindavo daug skaityti, keliauti, mokytis kalbų, stengtis pažinti žmones ir daug dirbti. Jis sakydavo, kad talentas yra Dievo dovana, bet be darbo dažnai talentingi žmonės prapuola, susinaikina“, – sako J. Miltinio mokinys.

Tarp daugybės sukurtų vaidmenų, žinoma, niekada nebus pamirštamas pirmasis pagrindinis vaidmuo. A. Paulavičiui tai buvo Feliksas V. Miliūno pjesėje „Karuselė“. Jis tuomet vaidino kartu su Dalia Melėnaite, Stasiu Petronaičiu, Gediminu Karka, Regina Zdanavičiūte.

O iš dešimčių personažų įsimintiniausias Edgaro vaidmuo A. Strindbergo pjesėje „Mirties šokis“.

Miltinis šią pjesę pastatė 1973 metais. Su šiuo spektakliu išvažinėta visa Sovietų Sąjunga, jis rodytas garsiausiuose Maskvos, tuomečio Leningrado teatruose. Ir visur salės buvo pilnutėlės, spektaklis sulaukdavo puikaus įvertinimo.

Panevėžio teatras su spektakliu „Mirties šokis“ buvo kviečiamas vaidinti ir užsienyje, bet taip ir nebuvo išleistas.

„Mirties šokis“ vėliau nufilmuotas, rodytas per televiziją, taip buvo suteikta galimybė jį pamatyti ir plačiam žiūrovų ratui. Juk patekti į Panevėžio dramos teatro spektaklius, ypač į tokius garsius, nebuvo taip paprasta. Beje, ir dabar spektaklis „Mirties šokis“ yra Lietuvos televizijos mediatekoje.

Į vaidmenis – visa galva

Nepamirštami, žiūrovų pamėgti buvo ir kiti A. Paulavičiaus vaidmenys: Figaro – P. Bomaršė „Sevilijos kirpėjuje“, Frilis – R. Bredberio „Pienių vyne“, Kreontas – Sofoklio „Karaliuje Edipe“, Jajičnica – N. Gogolio „Vedybose“ ir kiti.

O Juozo Hananos vaidmuo G. Grekovo pjesėje „Hanana, kelkis ir eik“ atskleidė visą aktoriaus talento jėgą ir sužavėjo ne tik žiūrovus, bet ir kolegas bei kritikus.

2011 metais D. Tamulevičiūtės profesionaliųjų teatrų festivalyje A. Paulavičius buvo nominuotas geriausiu personažo be žodžių atlikėju.

Apie šį vaidmenį kritikai rašė: „Į užguitą ir bebalsį vyrą stulbinamai įsikūnijo aktorius Algirdas Paulavičius. Vos porą frazių per spektaklį sumurmėjęs aktorius vienas įdomiausių veikėjų, įrodančių, kad personažo svarba priklauso ne nuo scenoje praleisto laiko. Savo kūnu ir veidu jis atskleidė daugiau, nei galima pasakyti žodžiais.“

Vieną po kito kuriant vaidmenis teatre ir kine, metai prabėgo greitai, tarsi nepastebimai. Sulauktos ir paminėtos 50-mečio, 60-mečio gimtadienių sukaktys. O štai 70-ies sulaukus ir liga užklupo – teko ligoninės palatoje atsidurti.

„Skrendantį pamušė“, – tuomet apie užklupusią ligą, atliktą operaciją liūdnai juokavo aktorius. Taip nutiko, kad daugybės reikalų ir rūpesčių sūkuryje į septyniasdešimtąjį gimtadienį skriejantį menininką buvo sustabdžiusi liga.

Dėl netikėto sustojimo teko atsisakyti filmavimosi, spektaklių, gastrolių, jubiliejui skirtų renginių ir susitikimų.

Tačiau ir dabar, nors savijauta pastebimai pagerėjusi, A. Paulavičius vis dar atsisako gaunamų pasiūlymų. Sveikata kol kas neleidžia visa galva pasinerti į kūrybinę veiklą, kaip jis visada darė.

Visi gyvenimo metai įdomūs

Dabar, peržvelgdamas nueitą kelią, A. Paulavičius sako, jog jo didžiausias turtas, pasiekimas – gyvenimo kelyje sutikti žmonės. O jų būta daug – įdomių, talentingų, šviesių, supratingų.

„Daugelis jų, nė patys to nežinodami, buvo mano mokytojai. Mokiausi iš savo partnerių, savo kelyje sutiktų kitų profesijų žmonių – rašytojų, kompozitorių, režisierių, dailininkų. Kiekvienas jų įnešė savo indėlį į mano pasaulio suvokimą“, – pasakoja aktorius.

Šių metų spalį A. Paulavičiui sukaks 75-eri. Jis sako, kad visi jo gyvenimo metai buvo įdomūs, turiningi.

„Visada buvau laimingas“, – sako aktorius ir priduria, kad, be abejo, ir jo kelyje būta ir skausmo, ir nusivylimų, ir graužaties.

Vis dėlto laimė, kad blogų žmonių jo lemtyje beveik nebūta – gyvenime sutikti žmonės buvo geri. Aktorius pasakoja, kad mylintys, rūpestingi žmonės buvo jo tėvai, draugiški ir dėmesingi abu broliai, šaunūs ir nuostabūs vaikai, – sūnus Rokas ir dukra Marta, nepaprastos abi žmonos – pirmoji, šviesaus atminimo vaikų motina aktorė Danutė Vidugirytė, mylinti ir mylima antroji žmona dailininkė Irena Milaševičiūtė-Paulavičienė, su kuria jie drauge jau daug metų.

Gyvenimo kelyje sutiktus žmones A. Paulavičius vadina pačiu didžiausiu savo turtu, vertingiausiu apdovanojimu. Ne tik teatre ar filmavimo aikštelėje, bet ir kitomis aplinkybėmis sutiktieji buvo ryškios asmenybės, kupinos žinių, patirties, įspūdžių.

„Gaila, kad daugelio iš jų nebėra tarp gyvųjų – ir ne tik vyresnių, bet ir gerokai už mane jaunesnių. Lemtis daug kam buvo negailestinga, per anksti pašaukė“, – apgailestauja teatralas.

Dosjė

Lietuvių teatro ir kino aktorius Algirdas Romualdas Paulavičius gimė 1943 metų spalio 27 dieną Kėdainiuose.

Vaidino tokiuose žinomuose filmuose: „Žaizdos žemės mūsų“, „Turtuolis, vargšas…“, „Svetimos aistros“, „Skrydis per Atlantą“, „Savaitgalis pragare“, „Šešiolikmečiai“, „Mirtis užkulisiuose“, „Pilotas“, „Tadas Blinda“, „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir kituose. Iš viso kine sukūrė per 30 vaidmenų.

1984 metais VII kino festivalio Kijeve (Ukraina) vertinimo komisijos apdovanotas diplomu už pagrindinį vaidmenį Rygos kino studijos filme „Svetimos aistros“.

Išrinktas 2013-ųjų labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu kultūros srityje – už indėlį į Panevėžio teatro meno kultūrą, visos Lietuvos teatro simboliais tapusius vaidmenis bei miesto garsinimą.

Pasak teatro kolektyvo, aktorius itin mėgstamas kolegų, eruditas, visada malonus, mandagus ir linksmas žmogus.

Galerija

Komentarai

  • Visada žavėjo mūsų didžio aktoriaus meistriškumas. Ačiū.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų