G. Šukytė džiaugiasi, kad nors pradžia svečioje šalyje nebuvo lengva, šiandien ji jau gali raškyti sėkmės vaisius. Asmeninio albumo nuotr.

Laimės paieškos svetur

Laimės paieškos svetur

Iš Lietuvos į Europą studijuoti išvykusios panevėžietės Ieva Jasiukėnaitė ir Gintarė Šukytė sugrįžti į gimtąją šalį kol kas neskuba. Nauji potyriai, svetimos kultūros pažinimas, iššūkiai per kelerius metus tapo nuolatiniais merginų palydovais, kurių jos nežada atsisakyti.

Juozo Balčikonio gimnazijoje mokslus krimtusi Ieva Jasiukėnaitė sako, kad visuomet planavo studijuoti tik Lietuvos aukštojoje mokykloje, tačiau planus sujaukė netikėtas atsitiktinumas. Užsukusi į mieste vykusį renginį apie studijas užsienio šalyse, į merginos rankas pateko katalogas, kuris Ievai padėjo suprasti, kokiu keliu nori eiti. Tarptautinės rinkodaros studijų programa merginą taip sužavėjo, kad ilgai nesvarsčiusi ryžosi susikrauti lagaminus ir bent keleriems metams palikti gimtinę.

„Kaip ir daugumai svetimšalių, Danijoje man iš pradžių viskas buvo labai neįprasta. Nepažįstama kalba, daugybė žmonių šypsenų bei su aukštakulniais ar kostiumais dviračiais į darbą minantys danai, kurie savo pomėgio neatsisako net pliaupiant lietui ar pučiant žvarbiam vėjui – visa tai buvo išties netikėta“, – pirmuosius įspūdžius prisiminė panevėžietė.

Prieš išvykdama studijuoti Ieva niekada nebuvo ilgesniam laikui palikusi tėvų namų, tad svečioje šalyje teko priprasti ne tik prie naujos kultūros, bet ir savarankiško gyvenimo.

Sąskaitų ir įvairių dokumentų tvarkymas, nuolatinis bendravimas užsienio kalba pirmaisiais metais atrodė kiek neįprastai ir mergina nuolat ilgėjosi namų, tačiau Ieva džiaugiasi, kad sunkiausias akimirkas padėdavo išverti kartu keliavusi draugė ir universiteto bendruomenė, puikiai supratusi užsienio studentų jausmus.

„Laikui bėgant namų ilgesys vis mažėjo, nes egzaminai, įvairūs projektai ir kiti su studijomis susiję darbai tiesiog okupavimo visas mintis. Be to, labai džiaugiuosi, kad mano universitetas visomis jėgomis stengėsi, jog iš kitų šalių atvykę studentai nesijaustų vieniši. Universiteto atstovybė netgi organizuoja vakarienes, į kurias svetimšaliai studentai kviečiami pavakarieniauti su danų šeimomis ir taip pažinti kultūrą iš vidaus“, – „Sekundei pasakojo I. Jasiukėnaitė.

I. Jasiukėnaitė pripažino, kad danų laisvė ir mokėjimas džiaugtis mažais dalykais, ją pakerėjo akimirksniu. Asmeninio albumo nuotr.

Neįprastą vakarienę išbandžiusi Ieva prisimena, kad tai buvo viena smagiausių gyvenimo patirčių. Į svečius ją su drauge pasikvietusi danų mokytojų šeima pavaišino skaniu maistu, supažindino su šiauriečių kultūra, mokymo ypatumais, muzika ir menu, tai lietuvei padėjo dar greičiau pamilti svetimą žemę.

Studentų rojus

Panevėžietė nesistebi, kodėl Daniją atranda vis daugiau jaunuolių iš visos Europos. Nemokamos studijos, galimybė mokslą derinti su darbu, nepriklausomai nuo rezultatų valstybės skiriama stipendija jaunuolius žavi ne ką mažiau nei neformali Danijos ugdymo sistema.

„Man labai patinka tai, kad dėstytojai su studentais bendrauja lyg lygus su lygiu, tai padeda sukurti geresnę mokymosi atmosferą. Pamenu, kai viena draugė atvyko manęs aplankyti, tiesiog negalėjo patikėti, kad dėstytojai kartu su studentais per paskaitas ir pertraukas įnirtingai diskutuoja rankose laikydami alaus bokalą. Tiesą sakant, ši penktadienio tradicija ir man iš pradžių kėlė nuostabą, tačiau greitai pripratau supratusi, kad atsipalaidavus nenukenčia nei pažymiai, nei studijų kokybė“, – tikino panevėžietė.

Ieva pastebi ir daugiau pamiltos šalies privalumų. Ją sužavėjo šiauriečių aistra dviračiams, noras prasmingai leisti laisvalaikį, paprastumas bendraujant su darbdaviais, įvairiomis institucijomis, vietinių mokėjimas džiaugtis mažais malonumais ir laiko leidimu su šeima.

„Danai išsiskiria ir tuo, kad būdami uždaro charakterio mėgaujasi labai atvirais namais. Retai pamatysite ant lango pakabintas užuolaidas, o vietiniai jaučiasi visiškai jaukiai, net jeigu mato, kad yra stebimi“, – pasakojo I. Jasiukėnaitė.

Nuotykių troškulys

Išvykusi gyventi į svetimą šalį ir pakeitusi įprastą gyvenimą, panevėžietė atrado iki tol dar nepastebėtų savo savybių. Būdama visuomet apsupta laimingų danų, mergina džiaugiasi, kad ir pati išmoko neskubėti, o gyvenimą pradėjo vertinti kur kas paprasčiau nei iki tol.

„Danijoje nuolat lyja ir pučia stiprus vėjas, gyvendama vos 60 kilometrų nuo oro uosto, atradau aistrą keliauti. Nuolat trokštu saulės spindulių, o tai man padeda atrasti naujas šalis“, – tikino Ieva.

Nors ir pamėgo Daniją, aktyvi mergina neketina joje užsibūti. Jau rugsėjį I. Jasiukėnaitė pradės magistro studijas viename iš Švedijos universitetų, kurį pasirinko ne tik dėl puikių įvertinimų, bet ir skandinaviško gyvenimo ritmo.

Neatmeta ji ir grįžimo į Lietuvą galimybės. Bent keletą kartų per metus mergina aplanko Panevėžyje likusią šeimą ir draugus, grįžusi visuomet jaučia nostalgiją gimtajam kraštui, tačiau apie tolimos ateities planus Ieva kalbėti neišdrįso.

„Žinau, kad manęs dar laukia daugybė galimybių ir iššūkių svetur, tačiau niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Juk niekada nemaniau, kad išvyksiu studijuoti svetur ir būsiu tuo patenkinta“, – teigė Ieva.

Sudėtinga pradžia

Beveik prieš penkerius metus studijuoti į Didžiąją Britaniją išvykusiai Gintarei Šukytei teko gerokai pavargti, kol svajonė tapo realybe.

Mokydamasi dvyliktoje klasėje, abiturientė susižavėjo viename Londono universitetų siūloma reklamos ir viešųjų ryšių programa, tad kartu su keliais draugais ryžosi gyvenimo kelionei. Deja, nuvykusi į svečią šalį mergina iš karto suprato, kad kelias į sėkmę nebus rožėmis klotas. Likus kelioms dienoms iki studijų pradžios kartu su dar trim draugais ji neteko būsto, tad svetimame mieste atsidūrusiems devyniolikmečiams teko skirstytis ir kuo greičiau susirasti stogą virš galvos.

„Visi mėgsta kartoti, kad Londonas – vienas iš tų miestų, kur galima rasti daugybę lietuvių, draugų ar net giminaičių, tačiau rasti pažįstamų žmonių, kurie leistų apsistoti keletui dienų, nebuvo lengva. Šiame mieste viskas vyksta žaibo greičiu ir jeigu pavėlavai nors minutę arba praleidai skambutį, gali būti tikras, kad praradai savo galimybę“, – „Sekundei“ tvirtino Gintarė.

Pirmuosius potyrius svetimame mieste temdė ne tik būsto paieškos, bet ir nuolatinis namų ilgesys. Panevėžietei ne kartą teko sapnuoti gimtuosius namus, o pramerkus akis suprasti, kad tėviškė likusi už daugiau nei tūkstančio kilometrų.

Pirmaisiais mėnesiais ramybės vis nedavė studijos ir nuolatinis klausimas, ar pasirinktas kelias tikrai teisingas, tačiau Gintarė pripažįsta, kad pasiduoti niekada nenorėjo. Nebijodama trumpalaikių nesėkmių ji visuomet galvojo apie savo tikslą ir tikėjo, kad pavyks ištverti net pačias nemaloniausias situacijas.

Įsitvirtinti sunkiau

Šiuo metu panevėžietė jau gali raškyti savo sėkmės vaisius. Nepaisant milžiniškos konkurencijos, veikli mergina netruko gauti darbą kūrybinių industrijų srityje ir dabar gali įdarbinti du pagrindinius savo pomėgius – fotografiją ir darbą su socialinėmis medijomis.

Gintarė įsitikinusi, kad dalis emigrantų bijo grįžti į Lietuvą ne tik dėl finansinių sunkumų, bet ir smerkiančio aplinkinių požiūrio. Asmeninio albumo nuotr.

Kurdama turinį įvairiomis formomis Gintarė jaučiasi gyvenanti svajonėje, o mintyse nuolat knibžda naujos idėjos. Nors jai ir pasisekė, mergina pripažįsta, kad įsitvirtinti Londono darbo rinkoje nebuvo lengva.

„Gyvenu labai sudėtingame mieste, kuriame galima rasti gausybę talentingų žmonių iš viso pasaulio. Norint ką nors pasiekti, būtina apsišarvuoti geležine kantrybe, turėti daug energijos ir išmokti subalansuoti gyvenimo ritmą. Visgi, nors konkurencija ir labai didelė, dirbant puse etato įmanoma ne tik pragyventi, bet ir pakeliauti“, – pasakojo G. Šukytė.

Londonas panevėžietę žavi ne tik gyvenimo kokybe, platesnėmis galimybėmis, bet ir britų charakterio subtilybėmis. Puikus humoro jausmas, atvirumas, atsipalaidavimas ir nuolatinis noras bendrauti tarsi įaugęs į kiekvieno anglo širdį, tad atvykėliams nesunku susirasti vietinių draugų.

„Britai labai mėgsta laiką leisti įvairiuose baruose. Pastebėjau, kad dauguma jų turi tradiciją baigę darbus pirmiausia išgerti po pintą alaus kartu su draugais, o tik tuomet keliauti namo. Taip pat labai populiari pramoga eiti pasivaikščioti. Įvairios britų laisvalaikio leidimo formos yra susijusios su bendravimu, tad uždarais jų tikrai negalima vadinti“, – pasakojo Gintarė.

Apsupta kitataučių panevėžietė pažymėjo, kad vis geriau pradeda pažinti ne tik kitus, bet ir pačią save. Mergina suprato, kad gali būti nepriklausoma kovotoja, tačiau pripažįsta, kad dėl jautrumo ir per didelio pasitikėjimo aplinkiniais ne kartą teko nusvilti.

„Per visus metus, kol gyvenu Londone, teko ne kartą nusivilti, tačiau galiu džiaugtis, kad tai padėjo išmokti daugybę vertingų pamokų“, – nenusiminė G. Šukytė.

Norėtų sugrįžti

Apsistoti Londone panevėžietė neketina. Perpratusi britų kultūrą, ji jau dairosi naujų iššūkių ir įtemptai svarsto, kuri šalis turėtų tapti naujaisiais namais. Dabartinių prioritetų viršūnėje atsidūrė Berlynas ir kitos šilto klimato Europos valstybės, tačiau mergina neatmeta mities grįžti ir į Lietuvą.

„Noriu grįžti į gimtinę, tik dar nežinau, kada tai padarysiu. Ateityje norėčiau dirbti tarptautine specialiste, neprisirišti prie šalies, tad grįžimas namo yra tik laiko klausimas“, – teigė G. Šukytė.

Net ir jausdama namų ilgesį, panevėžietė pripažino, kad lietuvių nenoras grįžti jos visai nestebina. Gintarei ne kartą teko girdėti draugų pasakojimus apie tai, kad į darbo pokalbį atėjusių buvusių emigrantų pašaipiai klausiama, kodėl jie čia grįžo.

Merginos teigimu, dalis išvykusiųjų bijo parvažiuoti, nes nenori būti aplinkinių smerkiami, patirti pašaipių žvilgsnių, nors svečioje šalyje išsilavinimą įgiję tautiečiai gimtinei galėtų pateikti daugybę išskirtinių idėjų.

„Grįžtantiesiems svarbu ne tik finansiniai dalykai. Būtina, kad Lietuvoje juos palaikytų, o aplinkiniai ir darbdaviai ne smerktų, o džiaugtųsi grįžtančiais tautiečiais“, – įsitikinusi G. Šukytė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų