Laimės paieškos grąžino į Lietuvą

Laimės paieškos grąžino į Lietuvą

Sakoma, visur gerai, bet namuose geriausia. Tuo įsitikino ir garsus renginių vedėjas bei grupės „Baika“ narys Raimondas Olechas. Dešimtmetį praleidęs Airijoje, ten sukūręs savo verslą ir jaukų šeimos židinį, vyras suprato, kad savo svajonių pilis gali statyti ir gimtojoje šalyje.

Jaunų žmonių, keliančių sparnus į turtingesnes Europos šalis, srautai nenutrūksta iki šiol. Dažnas tyliai pasvajoja apie grįžimą į Lietuvą, tačiau tik drąsiausieji ryžtasi žengti šį žingsnį. Jau kelerius metus su šeima Panevėžyje gyvenantis Raimondas Olechas sako, kad jis buvo vienas iš tų, kuris sakė, kad į Lietuvą tikrai negrįš. Tačiau vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar vyras džiaugiasi, kad nepaklausė skeptikų ir ryžosi kardinaliai keisti savo gyvenimą.

Kaip pasakojo R. Olechas, jis gimė ir augo Vilniuje, vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Vilkaviškio rajoną, galiausiai sulaukęs pilnametystės vėl patraukė į sostinę. Tačiau ir čia ilgai neužsibuvo. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, atsivėrus Europos sienoms patraukė savo laimės ieškoti į Airiją.

„Norėjosi užsidirbti ir pamatyti pasaulio“, – sako 33-ejų vyras.

R. Olechas džiaugiasi, kad grįžęs iš emigracijos galėjo įgyvendinti didžiausią savo gyvenimo svajonę – dainuoti ir vesti renginius.

Tiesa, po poros metų vėl grįžo į Lietuvą, bet netrukus susikrovė lagaminus ir vėl patraukė į Airiją. Per dešimt metų, praleistų šioje šalyje, vyras susikūrė tvirtą pagrindą po kojomis – atsidarė savo automobilių servisą. Be to, čia rado ir savo gyvenimo moterį. Tuo metu dabartinė jo žmona Lina gyveno kitame Airijos krašte, bet internetu užsimezgusi draugystė netrukus peraugo į šiltus jausmus. Iš prigimties aktyvus ir veiklus Raimondas daug laiko ir jėgų skyrė Airijos lietuvių bendruomenei. Tačiau čia gyvenantys lietuviai buvo gana pasyvūs, retas kuris vesdavo savo vaikus ir į lietuvišką mokyklėlę, kurią buvo įkūrusi jo paties mama.

„Kai pradėjome gyventi kartu su žmona, jai sakiau, kad niekada negrįšiu į Lietuvą, kur nėra jokių perspektyvų. Tačiau Naujųjų metų rytą atsikėlęs šeimai pranešiau, kad grįžtame gyventi į Lietuvą. Tiesiog viskas pabodo, be to, buvo ką tik gimęs sūnus. Nenorėjau, kad mano vaikas augtų čia. Per dešimt metų mačiau, koks gyvenimas laukia emigrantų. Daugelio lietuvių šeimose vaikai su tėvais kalbasi angliškai, nes lietuviškai jau nesupranta. Aš to nenorėjau“, – atvirauja dabar jau buvęs emigrantas.

Netikėtas posūkis

Pasak R. Olecho, po šios žinios jo žmona skraidė kaip su sparnais, mat grįžimas gyventi į Lietuvą buvo jos svajonė. Nors šeima savo namais ilgą laiką vadino Airiją, ši šalis niekada nebuvo tapusi sava. Toks radikalus žingsnis gal kiek ir baugino, mat didelių santaupų jie neturėjo – tiesiog mėgavosi gyvenimu čia ir dabar. Tačiau ryžtas buvo stipresnis už bet kokias baimes.

„Būdamas 19–20 metų negalėjau suprasti, kaip toje Lietuvoje galima gyventi. Galvojau, kad užsienyje visi laukia išskėstomis rankomis, bet tik pagyvenęs Airijoje supratau, kad galiu save realizuoti ir gimtojoje šalyje. Viskas įmanoma, tereikia galvą pajudinti“, – dėsto R. Olechas.

Tuo labiau kad ir grįžti buvo kur – iš Panevėžio kilusi jo žmona Lina čia turėjo nors ir kuklų, bet savą gyvenamąjį būstą. O Panevėžys, kuriame pirmą kartą Raimondas apsilankė tik likus trims dienoms iki vestuvių, jam pasirodė be galo gražus ir patogus gyventi šeimai. Pasak vyro, čia yra visko, ko reikia miesto žmogui, bet gerokai ramiau nei sostinėje.

„Nusprendėm tuoktis ne Airijoje, o Panevėžyje. Prieš vestuves ne tik pirmą kartą susipažinau su savo uošviais, bet ir miestu. Daug kas mėgsta pabrėžti, kad čia provincija, kaimas, bet tikriausiai jie nėra buvę tikrame kaime“, – šypsosi save panevėžiečiu jau vadinantis vyras.

Tad pardavęs savo verslą Airijoje, R. Olechas naują gyvenimą lapą atvertė Aukštaitijos sostinėje. Dar išvykdamas iš Airijos Raimondas žinojo, kuo užsiims Lietuvoje. Noras dainuoti ir vesti įvairius renginius buvo viena iš priežasčių, jį privertusių grįžti iš emigracijos. Dar mokyklos laikais jis grodavo būgnais, vesdavo įvairius renginius, diskotekas. O gyvendamas Airijoje buvo kviečiamas į tautiečių vestuves ar jubiliejus, rengdavo naujamečius vakarus lietuvių, o vėliau ir rusų, latvių emigrantams. Vyras puikiai kalba keturiomis kalbomis, tad mielai buvo kviečiamas vesti asmeninių švenčių dvikalbėse šeimose.

„Net artimoje aplinkoje buvo skeptikų, kurie sukiojo pirštus prie smilkinio, išgirdę, kad grįžtu į Lietuvą ir planuoju išgyventi iš muzikavimo bei renginių vedimo. Juk muzikantų mūsų šalyje ant kiekvieno kampo. Tačiau per penkerius metus pasiekiau savo, darbų turiu metams į priekį“, – kad klausė tik savęs, džiaugiasi R. Olechas.

Įgyvendino svajonę

Tik persikėlęs gyventi į Lietuvą jis sulaukė pasiūlymo per vasarą padirbėti Šventosios kurorte – didžėjauti, o kartais ir padainuoti linksmybių ištroškusiems poilsiautojams. Būtent čia Raimondas susipažino su grupės „Patruliai“ nariais, padėjo jiems įrašyti vieną dainą. Aplinkybės taip susiklostė, kad grupė iširo, ir vienas jos narių Milgedas Aleksandravičius pakvietė R. Olechą tapti grupės „Baika“ nariu. Nors konkurencija muzikos pasaulyje didžiulė, vyras tikina, kad iš muzikos galima pragyventi – jie daugiausia kviečiami į miesto gimtadienių šventes, jubiliejus, vestuves bei kitas asmenines šventes.

„Iš muzikos užsidirbti galima tuomet, kai jai jauti didelę aistrą. Jeigu darysi per prievartą, nieko neišeis“, – tikina muzikantas.

Neradęs vietos, kur jam būtų įdomu sportuoti, Raimondas kartu su žmona patys įkūrė sporto klubą. Jame nuotaikingos treniruotės vyksta su specialiais batais.

Panevėžyje R. Olechas koncertavo ne tik su grupe „Baika“, bet ir skandalingąja Raisa Šarkiene. Pasak panevėžiečio, su Raisa jie yra seni bičiuliai. Prieš porą metų Raisos gimtadienio išvakarėse jiems kilo spontaniška idėja kartu įrašyti bendrą dainą, kuriai žodžius parašė kartu su savo žmona Lina. Raimondą žiūrovai ne kartą galėjo išvysti ir vienos televizijos projekte „Mes vieno kraujo“. Žinomumas, anot muzikanto, yra jo darbo dalis. Visgi geriausia reklama – sklindanti iš lūpų į lūpas. Dažniausiai jį kviečiasi tie, kuriems jau teko būti jo koncertuose ar vedamuose renginiuose.

„Svarbiausia, kad svečiai būtų užimti, o užsakovų norai išpildyti su kaupu. Dirbu mylimą darbą, todėl man ir sekasi. Aišku, reikia ir į save investuoti – mano drabužių ir batų spinta gal didesnė nei žmonos. Džiaugiuosi, kad turiu labai gerą žmoną, kuri palaiko visus mano užmojus“, – šypsosi R. Olechas.

Su kengūrų batais

Vien tik dainavimu jaunas vyras neapsiribojo. R. Olechas pripažino, kad grįžimas į Lietuvą privertė jį gerokai pakeisti ir savo asmeninį gyvenimą. Dar prieš vestuves emigrantas svėrė daugiau kaip šimtą kilogramų, tad teko susiimti. Tačiau minti treniruoklius sporto salėje buvo nuobodu, panevėžietis pradėjo ieškoti sporto, kuris būtų įtraukiantis ir efektyvus. Gyvendamas Airijoje jis mėgdavo lankytis sporto klube, kur treniruotės vykdavo apsiavus specialius „kangoo jumps“ batus. Deja, tokio sporto klubo nebuvo ne tik Panevėžyje, bet ir kituose didžiuosiuose miestuose. Taip ir neradęs mėgstamo sporto klubo, R. Olechas kartu su žmona nutarė atidaryti savo. Tiesa, pradžia nebuvo labai lengva, teko įveikti ne tik biurokratinių kliūčių voratinklį, bet ir patiems daug mokytis, kad galėtų tapti šios sporto rūšies treneriais. Pasak Raimondo, treniruotės su specialiais batais ne tik padeda efektyviai deginti riebalus, bet ir suteikia daug gerų emocijų ir energijos, mat visos treniruotės – tarsi diskoteka su uždegančia muzika.

„Labai džiaugiamės tuo sprendimu, kad surizikavome atidaryti sporto klubą, kurio antro tokio mieste nėra. Abu su žmona tapome treneriais. Mums tai nauja sritis, bet mes visą laiką buvome už sveiką gyvenseną, tad tokiu būdu siekėme pakeisti savo likimą. Visiems tai buvo naujovė, tad ir pradžia sėkminga“, – sako R. Olechas.

Treneris pripažįsta, kad iš šios veiklos turtų susikrauti neįmanoma, nes itin daug kainuoja treniruotėms reikalingų batų priežiūra. Iš šio verslo gaunamos pajamos tokios, kokias gautų dirbdamas bet kokį kitą geriau mokamą darbą. Tačiau kitame darbe tektų dirbti nuo ryto iki vakaro, o čia – vos kelis vakarus per savaitę. Be to, kaip juokauja Raimondas, šis darbas nekenkia sveikatai. Atvirkščiai, po renginių maratono vienas malonumas kartu su bendraminčiais pasportuoti ir išlieti susikaupusias emocijas.

„Psichologiškai ir emociškai pavargstu vesdamas renginius, nes reikia visiems įtikti, bet sportuodamas atsipalaiduoju, išlieju emocijas. O kartais ir abi šias veiklas suderinu – į salę užsuku ir padainuoti, juk namie nekoncertuosi“, – šypsosi veiklus vyras.

Investicijos į ateitį

Pradėjęs aktyvų gyvenimą, per gana trumpą laiką panevėžietis atsikratė apie dvidešimt kilogramų. Tiesa, R. Olechas sako, kad vien sportuodamas tokių rezultatų nebūtų pasiekęs. Labai svarbu ir tinkama mityba. Visa šeima, net pats mažiausias narys, maitinasi itin sveikai. Olechai atsisakė visų miltinių patiekalų, saldumynų, rūkytų mėsos gaminių, o ne taip seniai ir pieno produktų.

R. Olechas savo kailiu patyrė, kad kai viską darai iš širdies ir degi tuo, ką darai, ir sėkmė šypsosi.

„Pokyčiai akivaizdūs, o ir savijauta geresnė. Aplinkiniai pastebi, kad dabar atrodau daug geriau nei prieš penkerius metus. Neslėpsiu, kartais suvalgau ir mėsainį, bet kai tai būna kartą per mėnesį, organizmui nekenkia. Svarbu tuo nepiktnaudžiauti. Daug žmonių nesuvokia, kad gyvendami nesveikai senatvėje turės daug bėdų, bet jau bus per vėlu kažką keisti“, – savo pasirinkimą žengti sveikos gyvensenos keliu motyvuoja pašnekovas.

R. Olechas supranta, kad ateis toks metas, kai teks apleisti savo muzikinę bei renginių vedėjo karjerą, tad jau dabar ieško naujų verslo nišų. Nors jų dar nenorintis atskleisti, bet tai bus susiję su sveika gyvensena. Anot vyro, ir Lietuvoje yra įvairiausių galimybių, nebūtina lenkti nugaros svetur. Nors emigrantus atbaido itin išaugusios maisto ir paslaugų kainos, kaip ant mielių kylantys mokesčiai, tačiau viskas įmanoma, kai to labai norima.

„Save matau tik Lietuvoje, patariu ir kitiems, kurie vis dar dvejoja, bandyti ir nenuleisti rankų. Pažįstu ne vieną, kurie bandė kurtis gimtinėje, bet dėl tokių didelių mokesčių į viską spjovė ir vėl emigravo. Man pasisekė, nes aš labai myliu savo darbą. O kai tuo gyveni, viskas ir sekasi“, – įsitikinęs R. Olechas.

 

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų