Kūrybos erdvėje – originalūs vertimai

Kūrybos erdvėje – originalūs vertimai

Prisimenate? Praeitais metais mūsų projektą praturtino linksmos knygelės vertimas iš vokiečių kalbos apie narsų ir išmintingą paršelį Knysliuką. Šįmet jis pavadintas Rudžiu, bet taip, matyt, jaunajai vertėjai Rusnei pasirodė originaliau. Skaitytojai patirs malonumą poilsiui paskaityti lengvu stiliumi parašytas ir talentingai išverstas ištraukas iš knygelės.

Rusnė Šipelytė (10 kl.)

Uvė Timas/Uwe Timm

RUDIS RIESTANOSIS – PARŠELIS LENKTYNININKAS

(ištraukos, vertimas iš vokiečių kalbos)

(…) Tėtis vis dar drožinėjo žirgų galvas mažajam Rudžio tvarteliui, o aš plušau prie fachverkinių konstrukcijų. Mama džiūgavo:

– Tai bus gražiausia kiaulidė Vokietijoje!

Mes save raminome, kad, kol tėtis darbuosis prie tvartelio, tol niekam neatiduos Rudžio. O kai tvartelis galop bus baigtas, jis, be abejo, dar kartą apmąstys, ar atiduoti paršelį, nes juk įdėta tiek daug darbo.

Ir tuomet atėjo penktadienis, kai Rudis per naktį tapo didvyriu.

Mūsų tėvai buvo išvykę į egiptologų kongresą Berlyne. Ten tėtis norėjo skaityti pranešimą apie hieroglifų tekstą, išmargintą Rudžio kanopomis.

– Galbūt kiaulė atneš sėkmę, – tarė jis, tikėdamasis kongrese išgirsti apie laisvą darbo vietą kokiame nors muziejuje ar universitete.

– Prisimink: „Tėčio visiškai nejaudina tai, ko jis negali pakeisti“, – palaikė jį mama.

Tėtis nusijuokė.

– Žiūrėkite, kad šaldytuvo durys būtų visąlaik uždarytos ir užsirakinkite, – perspėjo mus mama.

Nebijojome likti vieni, nors gyvenome pirmame aukšte, į kurį, žinoma, patekti lengviausia. Juk name gyveno daugiau šeimų. O, be to, ir Rudis buvo su mumis. Tėtis net leido naktimis paršeliui laisvai lakstyti po butą. Savo darbo kambarį jis, aišku, užrakino.

Jau gulėjome vaikų kambaryje lovose. Beti skaitė „Karlsoną ant stogo“, Cupi vartė paveikslėlių knygą apie kiaules – „Kiaulaitė Bobo“, na, o aš trečiąkart ryte rijau „Lobių salą“ – savo mėgstamiausią knygą. Staiga į kambarį įskuodė Rudis. Jis susijaudinęs žvygavo, lakstė tai šen, tai ten, tada vėl išbėgo lyg norėdamas atkreipti į kažką mūsų dėmesį. Paršelis žviegė it švilpukas.

– Atrodo, mano kiaulė švilpauja, – nusistebėjo Cupi.

Galiausiai pakilome iš lovų ir koridoriumi nusekėme paskui Rudį durų link. Rudis sustojo priešais duris.

– Kas jam? – paklausė Beti.

– Nesuprantu.

Staiga prie durų išgirdome krebždesį. Tarsi kažkas gręžtų ar suktų varžtą į spyną. Po akimirkos kažkas pastūmė duris, šios šoktelėjo iš vietos ir vos vos prasivėrė, nes jas prilaikė grandinė. Iš lauko pusės kažkas jas užgulė. Grandinė nepasidavė. Pasirodė ranka ir ėmė grabalioti grandinės. Mes stovėjome iš baimės netekę žado, o aš pajutau, kaip oda pašiurpo, ir šaltis perbėgo nugara aukštyn. Rudis irgi nuščiuvo ir įsistebeilijo į plaštaką, lėtai slenkančią grandine iki jos prisitvirtinimo vietos. Ranka dingo. Netrukus vėl pasirodė su trumpu atsuktuvu ir pradėjo sukti varžtą, pritvirtinantį grandinę prie durų. Tą akimirką Rudis žaibiškai pasistiebė ant užpakalinių kojų ir suleido dantis į plaštaką. Name nuaidėjo įsilaužėlio riksmas. Juk visi žino, kad kiaulių dantys labai aštrūs! Rudis plaštakos nepaleido, stovėjo įsirėmęs priekinėmis kojomis į duris. Įsilaužėlis sustūgo dar kartą ir išlaisvino ranką tik todėl, kad paršelis stovėjo labai nepatogiai, beveik ant užpakalinių kanopų nagelių.

Laiptinėje užsidegė šviesa, viršutinių aukštų gyventojai leidosi laiptais žemyn šūkaudami, kas gi atsitiko ir kas čia taip siaubingai rėkia. Kažkas paskambino policijai. Netrukus išgirdome operatyvininkų automobilio sireną. Nukabinome durų grandinę tik tada, kai atvyko policininkai. Į vidų įėjo du pareigūnai ir, pamatę Rudį, išsitraukė pistoletus.

– Saugokitės, pasiutusi kiaulė! Pasitraukit! – sušuko mums vienas policininkas.

Ir ketino šauti į Rudį.

Bet Cupi atsistojo prieš paršelį šaukdama:

– Nešaukite, tai mūsų naminė kiaulė! Tai ji išgąsdino nusikaltėlį!

Tik tada žmonės suprato, kad rėkėme ne mes. Policininkai nedelsdami puolė ieškoti įsilaužėlio. Sode priešais namą, už rododendrų krūmo, jie aptiko vyriškį ir atvedė jį į laiptinę. Vyras tvirtino, kad tikrai nebuvo name, o tylutėliai lindėjo už rododendrų krūmo, juk tai nėra draudžiama.

– O ką veikėte už krūmo? – paklausė vienas policininkų.

– Turėjau atlikti neatidėliotiną reikalą.

– Ar tai šis vyras laužėsi pas jus? – pasiteiravo policininkas.

– Mes matėme tik plaštaką. Bet ji turėtų kraujuoti – juk Rudis jam įkando!

Vyriškis stovėjo, per ranką persimetęs striukę taip, kad plaštakos nebuvo matyti. Policininkas liepė jam parodyti ranką, bet kai šis nepakluso, nutraukė striukę. Ir iš tiesų plaštakoje matėsi žaizda.

Staiga į laiptinę atlėkė Rudis. Vyriškis suakmenėjo iš siaubo, iškėlė rankas virš galvos ir išsigandęs pralemeno paršeliui:

– Gerutis, gerutis šunelis!

Įsilaužėliui, matyt, pasimaišė protas, mat jis palaikė Rudį trumpaplaukių veislės šunimi.

Kitą rytą atvyko žurnalistas ir laikraščio fotografas, kuris prispragsėjo daug nuotraukų, pirmiausia, aišku, Rudžio Riestanosio.

Tai buvo pirmoji Rudžio nuotrauka laikraštyje: mes, trys vaikai, stovime priešais buto duris, prieš mus – prisėdęs dešinę kulšį ir pakreipęs galvą Rudis, pastatęs ausis, tarsi atidžiai stebėtų įsilaužėlį. Pirmadienio laikraštyje pasirodė straipsnis „Kiaulė įkanda įsilaužėliui“.

6 skyrius

Nuo tos dienos nebuvo nė kalbos, kad Rudis turėtų palikti namus. Juk tai jis užkirto kelią tėčio ilgo darbo metų vaisių vagystei.

Tėtis labai džiaugėsi, nors iš kongreso grįžo išties prislėgtas, nes nieko nesužinojo apie laisvą darbo vietą, o tik sutiko kolegas, taip pat ieškančius darbo.

Dabar jis galutinai įsitikino, kokia naudinga naminė kiaulė: ji suėda maisto likučius, yra mūsų sarginis šuo, kuris vakarais tėvams išėjus miega koridoriuje ir išvaiko kaimynų šunis, atbėgančius į mūsų sodą ir keliančius koją ant vienintelio medžio, kriaušės. Žinoma, mūsų mokytojai ir klasės draugai, perskaitę apie įsilaužimą, įgriso klausimais. Mums teko daugybę kartų pasakoti vakaro nuotykį.

Laimei, ponas Buzelmajeris nieko nežinojo apie šį atsitikimą, nes kaip tik tuo metu, kaip ir kasmet, atostogavo savo name Maljorkoje.

Po įsilaužimo mūsų šeimoje atsirado dar vienas posakis. Būtent tas, kurį Cupi ištarė, kai Rudis susijaudinęs žviegė:

– Atrodo, mano kiaulė švilpauja.

Tai žodžiai, kuriais išreiškiama didelė nuostaba ir apstulbimas. Šis posakis pirmiausia prigijo mūsų šeimoje, tada – tarp mūsų mokyklos draugų, pagaliau – tarp mūsų tolimų pažįstamų. Po gerų trijų mėnesių jį išgirdau net iš matematikos mokytojo, kuris, užuot iš portfelio išėmęs matematikos vadovėlį, išsitraukė kriminalinį romaną ir nustebęs tarė:

– Man atrodo, mano kiaulė švilpauja.

(…)

Beti, užsivožusi mamos skrybėlę, vaidino dailidę ir išrėžė kalbą, linkėdama nameliui ir Rudžiui laimės. Mes dainavome dainą „Pirmyn į smagią medžioklę“, kai staiga prie tvoros pradėjo ambryti pono Buzelmajerio bulterjeras. Rudis, piktai žviegdamas ir šiepdamas dantis, nukūrė prie tvoros. O dieve, koks pavojingas staiga tapo taikusis paršelis! Šunėkas garsiai kaukdamas nuskuodė į šeimininko butą. Netrukus ponas Buzelmajeris atskubėjo prie mūsų.

– Kas atsitiko? Ar tai kiaulė? Ko gi reikia kiaulei sode?

– Tai Rudis Riestanosis, – paaiškino tėtis. –Mes kaip tik dabar švenčiame jo tvarto pabaigtuves.

– Tai stebėtinai švari kiaulė, – skubiai pridūrė mama.

– Na taip, bet paklausykite, – paprieštaravo ponas Buzelmajeris. – Negalima kiaulės laikyti bute vidury miesto. Kur tai matyta? Kas būtų, jei kiekvienas taip darytų?

– Žinoma, ne kiekvienas taip daro, – atsiduso mama.

– Šiaip ar taip kiaulei čia ne vieta!

– Kaip tai, juk buto nuomos sutartyje parašyta, kad galima laikyti naminius gyvūnus.

– Norite pasakyti, kad kiaulė – naminis gyvūnas?

– Mūsų kiaulė švaresnė už bet kokį šunį! Kiekvieną dieną Rudį prausiame šiltame duše ir, priešingai negu šuo, jis mėgaujasi tuo.

– Maudote kiaulę vonioje? Tik paklausykit, aš nuomoju butus, o ne kiaulides! Kiaulei ne vieta nei name, nei sode, nei vonioje. Pasirūpinkite, kad gyvūno čia neliktų, kitaip aš turėsiu nutraukti nuomos sutartį.

Ponas Buzelmajeris nuėjo link savo buto durų, už jo pėdino bulterjeras, kuris dar kartą trumpam atsigręžė ir amtelėjo.

Žinoma, gera nuotaika buvo sugadinta.

Sušaukėme šeimos tarybą. Ką daryti? Tėčiui, kuriam apskritai viskas būna nemalonu, pokalbis su ponu Buzelmajeriu buvo ypač nemalonus. Bet nemaloniausia buvo tai, kad Beti prasitarė, jog Rudis prausiamas mūsų duše.

– Betgi tai tiesa!

– Na taip, bet ne visada reikia sakyti visą tiesą. Tiesiog nereikia meluoti. Susidarė įspūdis, kad Rudžiui net dantis valome savo dantų šepetukais, – pyko tėtis. – Ko gero, žmonės dar pagalvos, kad ir valgome kartu su kiaule.

– Taip ir darome! – patvirtino Beti.

– Tegu žmonės galvoja, ką tik nori, – užstojo mama, kuri nebuvo tokia jautri kaip tėtis. – Iš apygardos valdybos reikia gauti pažymą, kad Rudis – naminis gyvūnas, tuomet ponas Buzelmajeris tikrai leis laikyti jį kaip ir savo bulterjerą.

(…)

Jau norėjome lipti į autobusą, bet vairuotojas paprieštaravo:

– Kiaulėms negalima į vidų.

– O kodėl ne?

– To dar betrūko! Kiaulės dvokia!

– Mūsų kiaulė ne!

– Kiaulės purvinos!

– O jūs šiandien ar jau prausėtės duše? – įgėlė vairuotojui Beti.

– Ką tu pasakei? – pasipiktino vairuotojas ir išpuolė iš autobuso. Jis pakėlė ranką ir artinosi link Beti. Tada Rudis liuoktelėjo artyn, atsistojo priešais vyrą ir iššiepė dantis. Nors mažas, tačiau labai grėsmingas padaras! Vairuotojas sustojo, apsisuko, įlipo į autobusą ir nuvažiavo.

Į apygardos valdybą nukulniavome pėsčiomis. Kai pagaliau atėjome, durininkas taip pat nenorėjo įleisti į vidų. Tuomet leidome jam pauostyti Rudį – kiaulę, kvepiančią rožėmis. Durininkas nustebo ir pasakė kabineto numerį. Ten turėjome gauti leidimą kiaulėms laikyti.

Kabinete sėdėjo jauna moteris, kuri, aišku, apstulbo, kai įėjome kartu su Rudžiu. Paaiškinome, kad mums reikia leidimo laikyti kiaulę namuose kaip naminį gyvūną. Ji paklausė, ar gyvename nuosavame name.

– Ne, nuomojamame.

– Ar turite sodą?

– Taip.

– Kokio dydžio?

– Maždaug 8 x 5 metrų.

– Bet jūsų sodas mažučiukas! O ar namo šeimininkas sutinka, kad laikytumėte sode kiaulę?

– Būtent tam ir nepritaria. Maža to, jis ir namuose uždraudė laikyti kiaulę.

– Ką gi, deja, niekuo negaliu padėti.

– Gal būtų galima padaryti išimtį? Rudis labai švari kiaulė!

– Ne, deja, ne. Potvarkyje nurodyta, kad nuomininkai negali laikyti kiaulių. Turėtumėte išvežti kiaulę iš namų patys, nes teks pašalinti priverstinai.

Priverstinai pašalinti. Kokie baisūs žodžiai! Ir kas per potvarkiai! Laimei, ne visus juos žinome, nes nieko nebūtų galima daryti – viskam reikėtų gauti leidimą.

Namo sugrįžome pėsčiomis nukabinę nosis. Rudžio klapsinčios ausys kabojo nusvirusios…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų