Kūryboje atsispindi poetiškas jautrumas

Kūryboje atsispindi poetiškas jautrumas

Milda Lileikaitė, Panevėžio „Minties“ gimnazijos abiturientė, pateikė prozos kūrinį. Tokį poetišką, jautrų, kad net neabejoji jaunosios kūrėjos nuoširdumu, kai visu vidumi privalai pasitikti naują gyvenimo gūsį…

Milda Lileikaitė (12 kl.)

Mokytoja Adelė Samuoliene: „Laimė ir atsakomybė būti tokios trapios sielos ir didžiulio gerumo merginos mokytoja. Gaila, kad jau išsiskiria keliai. Šiame kontekste prasmingas ir Mildos kūrinėlio pavadinimas – „Pienės pūkas“. Tegul Mildos norai ir svajonės kaip pienės pūkeliai išsibarsto po visatą ir išdygsta išsipildymo sėklos.“

PIENĖS PŪKAS

Sutraška šaka. Ji stengiasi eiti atsargiai, nenorėdama sudrumsti miško gyvenimo. Mergina jaučiasi lyg įsibrovėlė, tačiau ją užburia lakštingalos giesmė, klevo ošimas, prisirpusių žemuogių kvapas. Miško pasaulis įsiskverbia į ją, užpildydamas ramybe, kurios taip maža. Spinduliai, šviečiantys pro medžius, pjausto viską, kas pasitaiko jų kelyje. Jie spindi it kalavijų ašmenys, nugaląsti iki sidabro švytėjimo. Ankstyvo pavasario lapų spalvos samanų patalėliai kviečia nurimti, priglausti galvą. Troškimą panirti į sapnų karalystę ir naivias vaikiškas mintis išpučia stiprus šiaurės vėjas, plaikstantis jos ilgus juodus plaukus į visas šalis. Ji atrodo it undinė, plūduriuojanti po vandeniu, kuriai priklauso upės, jūros, vandenynai. Įsikūnydama į vandenę ji gali persikelti į kitą pasaulį, pabėgti nuo tikrovės, savęs, pasaulio, kuris yra antžmogiškas ir žiaurus. Jei kur nors ir yra ramybė, tai tik čia, gamtos apsuptyje.

Pilnomis žavesio akimis mergina sustoja, nukreipia žvilgsnį į medžių šakų ir šakelių žemėlapį danguje, kuriame galima pasiklysti, bet kelrodė žvaigždė suteiks vilties rasti tai, ko ieško. Ji ieško ramybės, būdo, kaip panaikinti skausmą, kuris it grandinėmis surakina krūtinę, sunkina kvėpavimą tol, kol pradeda dusti ir rėkti iš visų jėgų, trokšdama išsivaduoti ir nebejausti nieko.

Mergina galų gale prieina proskyną tarsi rojaus sodą, kuriame vyrauja gėris, grožis. Saulės spinduliai nuspalvina medžius, gėles, paukščius, pievą, drugelius aukso spalva, čia gali pasijusti lyg paskutinę gyvenimo akimirką, kai regi akinamą šviesą. Tada sielą užplūsta ramybė, dingsta baimė, skausmas. Mergina apsiveja rankomis ąžuolo kamieną, priglaudžia kaktą prie šiurkščios žievės, norėdama pajusti ramybę, stiprybę, atramą. Galbūt svyruonėlio galia ištrintų jos skaudžius prisiminimus, kurie kartkartėmis aplanko ją naktimis, primindami, kad ji niekada nebus mylima žmogaus, kuris merginai yra visas pasaulis. Tiksliau, buvo. Ar pasaulyje yra bent vienas individas, skirtas būtent jai? Galbūt ji nesutverta meilei… Ji apsisuka, atremia nugarą į ąžuolą ir nuslenka ant žemės. Nieko nėra amžino. Netikėtai ji pastebi pačioje proskynos šerdyje mergaitę, sėdinčią pievoje ir pučiančią pūkelius nuo pražilusios pienės galvelės. Ramybė, laimė jos sielos veidrodyje švyti kaip vaivorykštė lietingą ir saulėtą dieną. Mergina ima pavydėti tos žavios mergaitės sugebėjimo atsiriboti nuo visko, būti čia ir dabar, džiaugtis akimirka. Juk niekada negali žinoti, kas laukia už kitų durų.

Kitą dieną mergina, atėjusi į proskyną tuo pačiu laiku, ieško tos mergaitės, tačiau jos neranda. Nei kitą, nei dar kitą dieną. Nei visas kitas vėliau. Dalykai, nutinkantys kartą gyvenime, yra nepakartojami…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų