Kūryba – pasaulio analizė

Kūryba – pasaulio analizė

Jaunosios kūrėjos iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos Karolinos Motiejūnaitės novelės tikrai paliks intrigą. Labai smalsu, kaip bręs šios autorės kūryba. Karoliną pastebėjo ir globoja mokytoja Emilija Gedraitienė.

Karolina Motiejūnaitė (I0 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė rašo: „Gimnazistei kūryba yra pasaulio analizės būdas. Karolina įstabi mergina, kerinti savo pastebėjimais, visada įdomi. Tačiau nenutolsta ir nuo gyvenimo realybės, domisi ir kasdienybe“.

PAGALVOJIMAI

Taip šalta. Širdy nebedega liepsna, tik krinta perlai. Jie atsimuša ir aidi tuštuma.

Žingsniai… Tokie garsūs tavo žingsniai budina iš tuščio atmerktų akių miego.

Išeisime tokie silpni, kokie ir atėjome. Ar tu esi tas? Ar grįšime ten?

Ten, kur buvo taip gera, nors ir skausmo nemaža. Bet visgi buvo pradžia… Pradžia to, ko neatminsiu, kai pasensiu. Nebent tik pelenus, degančius namus ir puokštę geltonų gerberų prie laiptų. Gautų iš tavo sužalotų rankų. Sušalusių sužalotų rankų…

***

Kas vakarą skaitau tai, ką rašau tau. Stengiuosi suprasti, kiek jauti mane. Bet labai skaudžiai nusiviliu, kai nematau progreso. Vientisa horizontali linija slenkant paties nusistatytu lygiu. Ir klausimai, pašiepiantys jausmą… Skruostu riedanti ašara nieko neišspręs kaip ir fizinis smūgis ar įkvėptas dūmas. Noriu tikėti, bet lieka kažkas kita. Nesuprantu, pykstu, liūdžiu dėl to, kas rūpi. Kiek rūpi tau, spėlioju: tai tik žodis ar daugiau? Pati jaučiu daugiau. Ne tik raidės rašytos, klausyta daina, matyta eisena… Blaško. Vėl kartoju: teiki vilčių, nors tai neigi. Net tikiu tavim, nors nieko nebėra. Tik miražas išgarinto vandens. Trūksta vaizdas…

– Pasakyk tu kažką nors kartą…

***

Kai skaitai kitų kūrybą, darosi niūru… Supranti: tavo žodynas ribotas, nėra raiškos, istorijos, raidos. Stovi vietoje. Tik linksti į šonus norėdamas judėti pirmyn. Ir nepavyksta. Vėl grįžti prie monotonijos. Ženk žingsnį, suprasi einantis keliu svajų link. Žiūrėk: stovi kažkas medžių koridoriaus gale. Pradedi spartinti žingsnį, bėgt… Staiga tas kažkas išnyko, prieš tai lyg sučiulbėjo. Pakėliau akis į dangų, į debesis. Ne, nelogiška – debesys nečiulba. Staiga smūgis į galvą. Jaučiu, lyg mane tempia. Per nugarą (tikriausiai apnuogintoje vietoje ) braukia akmenimis. Skauda ne nugarą. Širdį skauda. Paleidau ją – skausmas išnyko. Guliu nutėkštas kažkur… kaip žvėries lavonas pakely.

***

Nenoriu rašyti. Nėra minčių. Tiksliau: nėra kas jas skaito. Nėra tų žmonių. Nėra nieko. Tik popieriaus lapas. Tuščias. Ko lauki? Parašyk laišką ir sudegink. Juk niekam nerūpi. Nerūpi, ką rašai, kam rašai… Išvis gali nerašyti, nekalbėti, nebūti – neegzistuoti. Dvėsk geriau… Kapotas tekstas, daug griežtų sakinių, aštrių kampų. Daug grubaus teksto tamsių spalvų. Ar tai neapibūdina tavęs? Tu taip nemanai, bet aš tave matau tokį. Skirtingų nuomonių kamuolį, kurį vis mėtome į sieną be tikslo. Niekas nepagaus. Niekas nieko nesakys. Klausimai be atsakymų. Be prasmės. Be tikslo. Ar išvis yra tikslas, kurio sieki? Galiu nudžiuginti: tau nepavyks. Nereikia lieti ašarų, niekam neįdomu. Tu niekas. Žeminu tave.

TRUPINĖLIAI PŪKUOTŲ DEBESŲ, ATSIDŪRĘ MANO SAPNE

Turiu norą slėptis žalių pagalvių pilyje. Kaip vaikystėje. Kad nematytų išsigandusių akių ir negirdėtų spengiančios tylos. Kaip vaikystėje panirti į gražias svajas, nušviestas dangaus. Dabar į pasaulį žvelgiu kaip į pustuštę gazuoto vandens stiklinę. Eidama kraštu, slystu briauna žemyn ir ištirpstu burbuliukų apsuptyje. Rodos, širdutė sprogs kartu su burbuliukais. Tai gal slėptis – bausmė?

***

Žiūrėjau į savo gyvenimą iš šalies. Buvo labai šalta… Nužvelgiau prieš akis atsiveriantį horizontą, ir užplūdo vidinė šiluma. Visa gerkle rėkiau žodžius, davusius man stiprybės. Pasijutau vėl stipri. Tik nesiruošiu iškelti savęs aukščiau žvaigždžių. Prisipažinau sau: pirmąkart drąsiai žvelgiau į mėnulį, o įkvėpdama jo šalto oro įkvėpiau gyvybės ir sau. Ir stiprybės eiti viena. Išlipti iš svajų duobės ir keliauti pirmyn. Esu vėl stipri. Esu!

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų