Kūryba – nuoširdi ir tikra

Kūryba – nuoširdi ir tikra

Skaitykime, raskime gal ir ne tokį profesionalumą, kokio laukiame iš mūsų subrendusių rašytojų, tačiau žinokime, kad viskas čia, kas parašyta, – labai nuoširdu ir tikra.

Goda Kurbanovaitė (6 kl.)

„Goda labai smalsi, kiek išdykusi mergaitė, tačiau jos eilės jautrios ir subtilios. Pavasaris jaunąją kūrėją įkvepia ir skatina kurti šviesius posmus“, – rašo mokytoja Liudmila Putauskienė.

*

Lietuva, tu man tokia jauki,

Kaip močiutės išaustas dryžuotas takelis.

Į šiltus gimtuosius namus

Juo visada surasiu kelią…

Lietuva, tu man tokia sava,

Kaip mamos gėlėta suknelė.

Jos kvapas ir spalvos

Nuramina sužeistą širdelę…

Lietuva, tu man tokia sklidina garsų,

Lyg eičiau per senelio sodintą miškelį,

Pilną paukštelių giesmių, skruzdėlyčių šnabždesių…

Lietuva, tu mano skambiausia dainelė.

Keista istorija

Gyveno kartą gėlininkė,

Augino daug gėlių.

Jas laistė, prižiūrėjo

Ir labai labai mylėjo.

Atvyko kartą ponas

Su ilgu apsiaustu.

Jis uostė, žiūrinėjo

Gėles skvarbiu žvilgsniu.

Ir pagaliau paklausė,

Gal turi ji gėlių,

Kurios išsklaido liūdesį,

Vienatvę, kai sunku.

Suskynė puokštę gėlininkė

Pavasario žiedų.

Žibuoklių, plukių aromatas

Užbūrė poną svaiguliu saldžiu.

Neda Marčiulionytė (7 kl.)

Apie save Neda sako: „Iš tiesų man patinka viskas, kas susiję su menais ir gamta. O kai tai pavyksta suderinti, tuomet ir ateina mintys naujiems eilėraščiams. Lietingais vakarais didžiulis malonumas įsitaisyti ant palangės su arbatos puodeliu ir stebėti dangų, paukščius ar net žmones. Sėdi ir bandai įsivaizduoti, ką galvoja piktas dėdulė su šunimi ar maža mergaitė, kurią už rankos tempia mama. O tada pasižiūri į baltą popieriaus lapą ir jau žinai, ką užrašysi…“

Paimk tu kreideles

Paimk tu kreideles –

Nuspalvink mūsų lietų.

Nes jis nepykantos veiduos

Labai dažnai išblunka.

Paimk tu kreideles –

Gyvenimą išmargink.

Nes iki šiol jis niekada

Spalvų nėra regėjęs.

Paimk tu kreideles

Ir savo sapną tyrą

Ant vėjo drobės nupaišyk,

Kol jis dar nepabudo.

Ir tu mane už rankos

Nuveski tyliai tyliai

Kur po bespalvės tuštumos

Žibuoklė žiedą kelia.

Apsiausiu aš tave

Apsiausiu aš tave

Dangaus skliautu žvaigždėtu,

O vietoj perlų prabangių

Kometas sukabinsiu.

Ir sklęsi tu per pievas,

Per vasarinį ūką

Į dangų, kurs per lietų

Į žemę nusileido.

Kaip gimsta eilės

Kai basos pėdos prisiliečia prie šlapios žolės,

Širdis nejučia suvirpa.

Kai vėsiom rankom priglaudi gėlės žiedą –

Viskas pasimiršta.

Ir kai velia plaukus vėjas –

Širdy gimsta naujos eilės.

Naktinis drugys

Naktis tamsi ir gūdi.

Paukščiai nurimo visi.

Tik vienišas naktinis drugys

Blaškosi vis.

Neša ant sparnų

Mėnulio paliktus raštus,

Niekas nežino, kur jis nuklys –

Gal į tavas mintis?

Dangus

Norėčiau ir aš pabūti paukščiu,

Pajusti vėją po savo oda,

Kai mintys gąsdina aukščiu

Lengvai pakilt į orą.

Skrajot virš debesų,

Matyti šviesų dangų

Ir nebijoti, kad kažkur

Manęs nebesuranda.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų