Kūryba – asmeninė autobuso stotelė

Kūryba – asmeninė autobuso stotelė

Jaunoji kūrėja Indrė Gudėnaitė iš „Vilties“ progimnazijos apie apie save rašo: „Kūryba yra sąvoka, į kurią sutelpa labai daug. Kartais ji gali virsti minčių erdve. Šioje erdvėje įvairiais pavidalais išreiškiu savo pamokslus ir filosofines mintis, kartais emocijas. Man kūryba yra mano asmeninė stotelė, kurioje iš autobuso išlipu tik aš viena, tačiau įlipdama kažką atiduodu iš savęs.“

Indrė Gudėnaitė (7 kl.)

„Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė lakoniška: „Kūryba įdomi kaip ir pati mokinė.“

KELIONĖ POPIERIAUS LAPU

Aš nuolat keliauju. Tik mano batai kaip nauji, niekad nesidėvi. Ir kojos vis nepavargsta nežengdamos nei žingsnio.

Tik ausys gaudo kiekvieną garsą, skleidžiamą pieštuko, vieną po kitos brėžiančio linijas. Vienos ilgos ar trumpos, kitos storos ar plonos, tiesios ar banguotos, o gal aštriai kampuotos. Grafito šerdis vieną po kitos palieka dulkes popieriaus tekstūroje žymėdama savo įveiktą kelią. Drožtuko padedama, ji pamažu išsilaisvina iš kietos medienos gniaužtų. Štai tokia sauso ir pilko dailininko rašalo laisvė. Tokia mano kelionė popieriumi. Kitaip pavadinti to nei nedrįsčiau. Su kiekvienu darbeliu, piešiniu ar prasčiausiu eskizu aš tobulėju, o tai virsta mano kelionės istorija, kurios vadovėlį sudaro asmeninį progresą žymintys paveikslėliai. Šie dokumentai negali būti suklastoti ar nesąžiningai gauti. Tik mano sąžinės reikalas, kiek tiesos sau duosiu ir kelio įveiksiu savo pastangomis. Toji piešinių istorija man leidžia įžvelgti savo klaidas ir iš jų mokytis.

Kelionė tęsiasi. Kiekvienu brūkštelėjimu atiduodu dalį sielos. Galiausiai atpažįstu savo stilių, kuris yra nepakartojamas. Kiekvienas turi savąjį, kuris atspindi dalį jo paties sielos. Šis asmeninis šriftas jau tikrai niekur nepabėgs, kaip didžiausias kelionių atradimas, savo pėdsakus paliks visuose toliau einančiuose puslapiuose. Pagal jį mus atpažins, dalis žmonių juo grožėsis, gal net kas bandys nukopijuoti. Tačiau tokio laimėjimo atimti neįmanoma, nes tai įrodymas, jog nesame kažkieno kopija. Tad su šiuo trofėjumi tęsiame kelionę.

Vieną po kito dedu supieštus bloknotus krūvon. Jau spėjau išbandyti ne tik HB kietumo grafitą, bet ir nutapyti ar kitaip sukurti paveikslą. Savo patirtimi pasidalinau su daug žmonių ir padėjau jiems susikrauti tiksliosios dailės pagrindus. Mano pačios darbai jau ne vienoj parodoj dulkėjo ir visa tai dariau tik dėl savęs. Tai kitų reikalas, ar jie nori iš manęs pasimokyti. Tiek nukeliavusi, drįstu sakyti, jog esu patyrusi dailininkė, todėl mielai gurkštelčiau kavos ir atsipūsčiau. Tik pilni penalai žiojasi kviesdami grįžti į kelią ir tęsti tai, ką pradėjau.

Kartais prisėdu ir vartau pačius pirmuosius savo gyvenimo bloknotus. Juokiuosi prisiminusi, apie ką tuomet galvojau. Ir, regis, vėjas, švilpiantis pro langą, vėl įjungia stalinę lempą, o penalai užgieda tą pačią giesmę. O tie, kas mane išgirdo, jau galvoja apie pabaigą, tačiau aš žinau, jog pabaigos nebūna. Kol medžiai augs, kol papirusai žaliuos, o drėgnas smėlis krante tebelauks, tol aš piešiu. Piešiu, kol manęs nebebus. Tokiu atveju jūs teisūs, tai – pabaiga.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų