Kultūrą galima įsivaizduoti tarsi savotišką medį, kurio šaknys giliai žemėje, o kamienas, šakos, vainikas stiebiasi aukštyn ir siekia dangų.

Kultūra – didingas sakralusis medis

Kultūra – didingas sakralusis medis

Kartais pernelyg siaurai suvokiama kultūra iš tikrųjų apima ne tik menus, bet ir daugybę kitų sričių.

Be didesnių sukrėtimų įsilieję į Naujųjų metų tėkmę vėl plaukiame pirmyn – su tais pačiais, o ir su naujai atrandamais patyrimais bei žinojimais, su įprasta ir kartais visiškai naujomis spalvomis sušvintančia savąja kultūra.

„Nauji metai atneša ne tik džiaugsmus, šventinius džiūgavimus. Mes ir toliau liekame ir pažeidžiami, ir išbandomi, ir privalantys būdrauti, stebėti, ieškoti naujų patyrimų, teisingų pamokymų, galinčių padėti atsakingai gyventi“, – „Sekundei“ teigė Lietuvos edukologijos universiteto rektorius, akademikas, profesorius Algirdas Gaižutis.

Pokalbyje, kurio temos sukosi apie kultūrą, kaip valstybės pamatinę vertybę, akademikas pirmiausiai siūlo pasvarstyti, kas gi yra ta kultūra.

Nuolat kartojamas šis žodis ne visada suvokiamas ir vertinamas teisingai. Juk kultūra – ne tik menas, mokslas, teologija. Drąsiai galima teigti, jog kultūra yra gerokai svarbesne ir platesnė gyvenimo dalis. Ji yra visuomenės, valstybės, tautos, likimo, žmonių gyvenimo branduolys – didžiausia vertybė.

„Kultūrą galima įsivaizduoti kaip savotišką medį, kurio šaknys giliai žemėje, o kamienas, šakos, vainikas stiebiasi aukštyn ir siekia dangų. Kultūra – natūralus, didingas, sakralus medis. Ji yra žemės ir dangaus jungtis“, – sako mokslininkas.

Iš Subačiaus miestelio kilęs Lietuvos estetikas, menotyrininkas, kultūrologas A. Gaižutis kultūros tyrinėjimams yra skyręs daug dėmesio. Jo mokslinių interesų dėmesio centre menotyra, estetika, kultūros filosofija, istorija ir teorija.

Parašęs ir paskelbęs dešimtis mokslinių monografijų, knygų ir studijų, šimtus mokslinių straipsnių, skaitantis paskaitas studentams, akademikas A. Gaižutis ne kartą buvo įvertintas garbingais vardais ir apdovanojimais.

Už knygas „Kūrybinė menininko galia“, „Kultūros vertybės ir erzacai“ bei kitas jis pelnė Lietuvos mokslo premiją. Už veiklą apdovanotas ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžiumi.

Visas kultūros puses išsamiai nagrinėjęs, vertinęs, ieškojęs atsakymų į daugelį su šia sritimi susijusių klausimų, akademikas primena, kad kultūros vertybės iš tikrųjų yra labai gausios ir labai įvairios.

Tos vertybės, kurios žinomos nuo antikos laikų, taip pat išlikusios iki šiol. Svarbiausios jų yra trys – gėris, grožis, tiesa.

Tik dabar, maždaug nuo antros 20 amžiaus pusės, šie trys dalykai tarsi persikėlė į savotišką tetraedrą – formą, sudarytą iš keturių trikampių. Bendra viršūnė – kultūra, ketvirta jos dalis – nauda.

Nauda galėtų būti nepeiktina vertybe, jeigu ji būtų kuriama interesų derinimo keliu, turint moralinius pagrindus, esant santarvei. Dabar, deja, šiai konvertuojamai vertybei pasiekti dažnai pasitelkiamos visai kitokios priemonės – neretai brutalios, net vulgarios.

Požiūris į kultūrą

Žodis „kultūra“ kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio „colere“ – lavinti, gerbti, apgyvendinti.

Teigiama, jog pastoviais laikais kultūra tampa tuo, kas yra neginčytina, priimtina norma, kas suvokiama kaip gerbtina, puoselėtina, racionalu.

Sakydami žodį „kultūra“ mes galime apibūdinti menus – dailę, muziką, teatrą ir kt., taip pat bibliotekas, etninę, regioninę kultūras, muziejininkystę, paveldą, kulinariją, sportą, religiją ir pan.

Kokia ji – bendra Lietuvos kultūra, galima sužinoti pasidomėjus Lietuvos kultūros tyrimų institute atliekamais tyrimais.

Šis institutas, anksčiau vadintas Kultūros ir meno institutu, buvo įkurtas 1990 metais siekiant valstybiniu lygiu įteisinti Lietuvoje ligi tol nevykdytus nacionalinės kultūros tyrimus. Prie šio instituto buvo prijungtos kitos įstaigos ir nuo 2010 metų jis tapo Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Institute dirbantys įvairių meno sričių specialistai, filosofijos ir kultūros žinovai tiria visas kultūros sritis, tarp jų senovės baltų kultūrą, įvairių laikotarpių kultūrinį ir meninį Lietuvos gyvenimą, čia atliekami tautinio tapatumo, vertybių tyrimai.

Mokslininkai teigia, jos tyrimais siekiama išaiškinti ir atskleisti pamirštus įvairiatautės Lietuvos kultūros paveldo klodus, daryti juos prieinamus plačiajai visuomenei.

Akademikas A. Gaižutis primena, kad kultūra nėra tvirta ir nepažeidžiama. Atskirose sferose susidarantys naujadarai, svetimybės kelia rimtą susirūpinimą, keičia ir naikina kultūrą.

Šiuolaikinės Lietuvos kultūros skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Rita Repšienė primena, kad šiandien kultūra suprantama labai plačiai. Žmonės žino, kad kultūra apima paveldą ir šiuolaikinį folklorą, dainų šventes ir giminės pasibuvimus, valstybinius minėjimus ir gatvės muzikos dienas, teatrą, kiną, televiziją, muziką ir menus, amatus ir taip gerai pažįstamą tikėjimą šviesia ateitimi

„Šiandien, kalbėdami apie kultūrą, pažvelkime į mus supančių reiškinių, tradicijų, papročių ir švenčių visumą. Ką mums tai reiškia? Koks mūsų požiūris į kultūrą? Ar tai tradicinės vertybės, kai susirenka visa šeima, keičiasi dovanomis ir įvertina tai, kas įvyko, laukdami Naujųjų Metų džiaugsmų ir lūkesčių išsipildymo? Miestų šventės, kurios telkia bendruomenę ir skatina naujas tradicijas, tampa vis svarbesnės, siekiant prasmingų, vienijančių susibūrimų. Bendri ir džiugūs gatvės, kiemo, mokyklos įvykiai gali pakeisti paprastą kasdienybę, pripildydami įspūdžių ir patirčių“, – svarsto R. Repšienė.

Jos mokslinių interesų kryptys – šiuolaikinės kultūros teorijos, postmoderni kultūrinė antropologija, nacionalumo, tapatybės ir mitologijos tyrinėjimai bei sklaida. Jos sudarytame viename iš leidinių „Lietuvos kultūros tyrimai“ svarstoma kultūros situacija Lietuvoje, atsakoma į klausimus, kokie procesai veikia kultūros raidą ir kodėl svarbu, kad Lietuvos akiratyje dominuotų strateginė lietuvybės puoselėjimo vizija, tautinės tapatybės prerogatyva, nacionalinės kultūros plėtra, kaip esminiai tautos išlikimo garantai.

Brandaus elito svarba

Vis dėlto kultūra neegzistuoja kaip teiginių visuma. Akademikas A. Gaižutis primena, kad į žemę besiremianti kultūra nėra tvirta ir nepažeidžiama. Atskirose sferose susidarantys naujadarai, naujos formos, svetimybės kelia rimtą susirūpinimą, keičia ir naikina kultūrą.

Pasirodo, civilizacija ir kultūra yra dvi priešybės – įvairiausias naujoves nešanti civilizacija kelia nemenką grėsmę, tačiau tai nėra mirties nuosprendis kultūrai.

Naujadarus, naujoves tinkamai įvertinus, pasvėrus, priėmus ir pritaikius, galima apsisaugoti nuo neigiamos jų įtakos. Tačiau tai padaryti reikia sugebėti. Civilizacijos įtaigas perprasti nelengva.

Dabar kultūra tarsi pati naikina save – akivaizdu, jog galinga popsinė kultūra jau pradėjo ryti savo pačios – tikrosios kultūros uodegą. Toks save patį ryjantis gyvūnas būdavo vaizduojamas ir heraldikoje.

Tikrąją kultūrą išsaugoti skirta talentingiems menininkams, o ypač šalies elitui. Žodis „elitas“ kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia „geriausias“, „rinktinis“. Elitui priklauso dominuojanti visuomenės grupė, kuriai būdingi tam tikri išskirtiniai bruožai, savybės.

Kaip teigia akademikas, daugelyje išsivysčiusių, turtingų šalių elitas yra brandus, įžvalgus, jaučiantis atsakomybę, budrus.

„Visuomenė be stipraus elito negali funkcionuoti. Tačiau elito vardo turėjimo, priklausymo tai grupei neužtenka. Kiekvienas privalo savo darbu, gebėjimais siekti aukštumų – pasiekti gerų rezultatų ir pasirinktoje profesijoje, ir būti lankstiems, gebėti derinti nuomonę su kitais, o svarbiausia – surasti ir priimti teisingus sprendimus“, – sako mokslininkas.

Kultūrai svarbūs ir talentingi kūrėjai, tarnaujantys dvasiniams dalykams, saugantys nuo masinės kultūros.

Žinoma, masinė kultūra neišvengiama. Ji puikiai užpildo vieną iš jau minėtų kultūros nišų – naudos.

Ne paslaptis, kad masinės kultūros kelyje nusėda didžiausi pinigų srautai. Taip yra ne tik Lietuvoje – visose šalyse. Tačiau stiprus elitas, kurio prioritetas – intelektu grindžiamų, gerai apgalvotų, moralių sprendimų priėmimas, gali daug. Jo saugomai kultūrai pavojaus mažiau.

Elito žmonės privalo visada būti budrūs, akyli – jie saugo ir gina visuomenę nuo visiško masinės kultūros įsigalėjimo ir privalo pastebėti, perspėti, kad menkniekiai neužgožtų jaunų žmonių sąmonės, padėti jiems suprasti, kokios kultūros reikia.

Kultūra išliks, jeigu bus veikiama dviem frontais – talentingai kuriama ir priešinamasi masinei kultūrai, globalizacijai.

Su jaunąja karta

Nors globalizacijos bangos ir siekia keisti kultūrą, žvelgiant į žmonijos istoriją matyti, jog toks reiškinys – ne pirmiena. Taip buvo ir antikos laikais, ir viduramžiais, – daug ką keitė miestų augimas, mainų atsiradimas. Keitėsi laikai, papročiai, keitėsi kultūros.

Bet faktiškai tuose globalizacijos procesuose kultūra ne visada pralošia, keičiantis viena prarandama, kita atrandama, perprantama, pritaikoma, išugdoma. Svarbu pasukti teisingu keliu.

„O kaip tai padaryti, priklauso nuo mūsų žinių, energijos, išmanymo, valios“, – sako A. Gaižutis.

Savo knygoje „Kultūros vertybės ir erzacai“ jis ir rašo, kad menui, sukūrusiam savo industriją, vis sunkiau būti žmoniškumo pranašu. Knygoje kalbama apie vienadienių kūrinių antplūdžio grėsmę, aptariamas šiuolaikinio meno vyksmas, ieškojimų ir atradimų keistenybės,

„Svarbi užduotis – nepamiršti naujos kartos“, – pabrėžia akademikas. Dabartiniuose studentuose jis sako matantis visai kitokius nei vyresnės kartos žmones – skirtingus, pasižyminčius realistiškesniu požiūriu, turinčiu kitas galimybes, ryškesnius, valingesnius.

Anot profesoriaus, daug jaunų žmonių nusiteikę pozityviai, turi daug geros motyvacijos, bet jų požiūris sunkiau suderinamas su tradiciniu. Tačiau jiems, talentingiems, išsilavinusiems, darbštiems ir atsakingiems, teks saugoti ir kurti amžinąsias kultūros vertybes bei ginti jas nuo neigiamos įtakos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų