Skirtingose pasaulio šalyse septynerius metus gyvenusi herojė neskuba prognozuoti, kiek šį kartą pavyks gyventi sėsliai. Asmeninio archyvo nuotr.

Kosmopolitės gyvenimas – kaip iš filmo

Kosmopolitės gyvenimas – kaip iš filmo

 

Vos 26-erių metų panevėžietė Eglė Vasiliauskaitė jau gali pasigirti per septynerius metus gyvenusi šešiose skirtingose pasaulio šalyse ir ėjusi atsakingas pareigas aukštose tarptautinėse institucijose.

Kodėl nemenką patirtį sukaupusi ir pasaulio galingiesiems įspūdį padariusi jauna mergina visgi sugrįžo įgytų žinių pritaikyti į Lietuvą?

Sugavusi laimės paukštę

Didžioji E. Vasiliauskaitės kelionė prasidėjo dar 2008-aisiais metais tebesimokant tuometės Panevėžio 5-osios vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje. Nusprendusi dalyvauti amerikiečių parengtoje moksleivių mainų programoje, Eglė tapo viena iš šešių laimingųjų visoje Lietuvoje, kuriems buvo pasiūlyta ateinančius mokslo metus praleisti už Atlanto.

Kaip sako pati panevėžietė, to pasiekti nebuvo lengva, reikėjo įveikti net keletą etapų. Pirmiausia teko rašyti trumpą esė apie save, kurioje atsiskleistų tiek asmenybės bruožai, tiek motyvai: kodėl norisi vykti į Jungtines Amerikos Valstijas, kokia būtų interesanto pridėtinė vertė, kaip atstovautų savo šaliai, koks santykis su vietos bendruomene.

Vėliau E. Vasiliauskaitei teko įrodyti ir anglų kalbos gebėjimus atsakant į žinių patikrinimo klausimus raštu. Maža to, moksleivei teko rašyti improvizuotą rašinį apie neseniai JAV prezidentu išrinktą Baraką Obamą.

Po kiekvieno etapo atkrisdavo silpniau pasiruošę moksleiviai, o Eglei pavyko įveikti ir paskutinį – interviu.

„Be mano asmenybės, ambicijų ar mokslo pasiekimų, jiems imponavo ir tai, jog buvau labai aktyvi dailės srityje“, – sako septynerius metus Panevėžio dailės mokyklą lankiusi mergina.

E. Vasiliauskaitė patikina, jog išvykti metams už Atlanto jai, paauglei, nebuvo sunku nei fiziškai, nei emociškai. Dar anksčiau jai yra tekę šešias savaites praleisti vasaros stovykloje Interlocheno mieste, Mičigano valstijoje. Panevėžietė ten vyko kaip profesionali dailininkė, besigilinanti į piešimo subtilybes.

Horizontą praplėtusi galimybė

Atsidūrusi Konektikute, Niu Kanano miestelyje, panevėžietė lengvai prisitaikė prie amerikietiško gyvenimo būdo, kultūros. Lengvą įsiliejimą į vietos bendruomenę lėmė ir geranoriška šeima, sutikusi priimti atvykėlę kaip savą. Jų dėka Eglė apkeliavo nemažą dalį Jungtinių Amerikos Valstijų.

Į vienuoliktos klasės programą moksleivė gilinosi privačioje Šventojo Luko mokykloje. Jeigu nebūtų gavusi stipendijos, už vienerius mokslo metus panevėžietei būtų tekę pakloti maždaug 30 tūkst. JAV dolerių.

Savo patirties bagažą Eglė kasmet papildo vis įdomesne veikla: šiuo metu ji gilinasi į šalies kibernetinio saugumo problemas. Asmeninio archyvo nuotr.

Mainų programoje dalyvaujančios mokyklos galėjo pačios rinktis moksleivius, kurių pageidauja. Atranka vyko pagal profilį, pasiekimus, netgi meninę ar sporto kryptį. O mainų programoje, be Lietuvos, dalyvavo ir moksleiviai iš kitų valstybių: Vokietijos, Švedijos, Izraelio, Australijos.

Praėjus vieneriems metams, į gimtąsias šalis grįžtantys programos dalyviai turėjo vienintelį įsipareigojimą – pasidalyti patirtimi su vietos bendruomene. Sunku nebuvę – emocijas, kurios parlydėjo namo, norėjosi išsakyti kuo garsiau.

2010-aisiais grįžusi į Panevėžį, E. Vasiliauskaitė iš karto peršoko į dvyliktą klasę, kartoti vienuoliktos klasės kurso jai neprireikė. Žinių nuolat trokštanti panevėžietė savarankiškai ėmėsi studijuoti Lietuvos, Europos istoriją, lietuvių kalbos literatūrą – ruošėsi artėjantiems valstybiniams egzaminams.

Mergina juokiasi iki šiol, nors praėjo nemažai laiko, vis dar pagalvojanti, ar tai, kas įvyko, buvo iš tiesų.

„Siurrealus jausmas, nes viskas – kaip iš kino filmo. Tai buvo nuostabi galimybė, kuri praplėtė mano horizontą“, – šypsosi pašnekovė.

Sustabarėti neleido smalsumas

Po JAV įgytos patirties, E. Vasiliauskaitei išaugo apetitas. Merginą nuolatos lydėjo smalsumas, noras sužinoti atsakymus į ramybės neduodančius klausimus.

„Norėjosi pažinti pasaulį, neužsilikti vienoje vietoje“, – pasakoja Eglė.

Pildydama prašymus į bakalauro studijas, mergina rinkosi tiek Lietuvos, tiek užsienio universitetus.

E. Vasiliauskaitė valiūkiškai šypsosi – smalsumas ir noras pažinti pasaulį, išbandyti save neleido nustygti vietoje. Tad įstojusi į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, mintyse vis tiek kūrė planus mokytis svetur. Ir netrukus naujai iškepta studentė išvyko į Jungtinę Karalystę. Sako, supratusi, jog jai patinka mokytis anglų kalba, be to – niekada prieš tai netekę lankytis šalyje, garsėjančioje studijų universitetuose kokybe.

„Norėjau studijuoti tarptautinius santykius, tad pamaniau, jog geriau juos patirti, o ne apie tai skaityti“, – sako E. Vasiliauskaitė.

Trejus metus Jorko mieste, Jorko universitete panevėžietė gilinosi į tarptautinių santykių sferą. Siekdama aukštojo bakalauro diplomo, mergina norėjo įgyti ir darbo patirties, tad vasaromis ieškodavo praktikos galimybių.

Jau po pirmojo kurso Eglei nusišypsojo sėkmė išbandyti jėgas vienoje tarptautinėje organizacijoje Austrijoje, Vienoje.

Baigusi antrąjį kursą, mergina pasuko Briuselio link. Tuo metu Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Taryboje, o E. Vasiliauskaitė įsidarbino nuolatinėje Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungai viešųjų ryšių skyriuje. Kitą vasarą panevėžietė paaukojo darbui restorane ir pamažu ėmė domėtis magistro studijų galimybėmis. Ir vėlgi – ne Lietuvoje.

Rūpinosi pabėgėliais

Kita stotele E. Vasiliauskaitei tapo Šiaurės Airija, Belfasto universitetas. Ten panevėžietė ėmėsi studijuoti žmogaus teises, taip pat aktyviai gilindamasi į karo teisę.

„Tai, ką bakalauro metais išmokau iš politinės pusės, norėjau suvokti ir iš teisinės, sužinoti, pagal kokias taisykles sukasi pasaulis ir tam tikri įvykiai“, – tokį pasirinkimą aiškina mergina.

Dar besimokydama Jungtinėje Karalystėje Eglė pastebėjusi, jog ją traukia socialiniai konfliktai – kaip taikiai šimtmečius įvairios bendruomenės gali gyventi ir kaip, regis, per akimirksnį viskas apsiverčia ir ima dėtis siaubingi dalykai.

Konfliktų zonų – Kosovo, Ugandos, Sirijos, Centrinės Afrikos Respublikos, Sudano – analizė buvo E. Vasiliauskaitės sritis.

Kad sutvirtintų žinias, ji išvyko praktikuotis į Belfastą, Žmogaus teisių konsorciumą. Taip sutapo, sako Eglė, jog tuo metu buvo visai neseniai pasibaigęs pilietinis konfliktas tarp katalikų ir protestantų. Tad į Europos žmogaus teisių konvenciją besigilinanti studentė įgavo neįkainojamos patirties.

„Nors baisaus smurto gatvėse nesimatė, jautėsi didelė neapykanta ir susiskirstymas bendruomenėje“, – prisimena pašnekovė.

Įgijusi magistro laipsnį, smalsi ir vietoje nenustygstanti Eglė nesustojo. Laimėjusi konkursą, ji išvyko stažuotis į Europos Komisijos Teisės Tarnybą Briuselyje – ten merginos atsakomybei buvo patikėti pilietybės bei laisvo judėjimo klausimai.

Vėliau lietuvei atsirado vieta ir visame pasaulyje žinomoje humanitarinėje organizacijoje, kuri rūpinasi pabėgėlių perkėlimu iš trečiųjų šalių į stabilesnes.

„Briuselyje buvau iš tiesų labai laiminga, man patiko atmosfera, sutikti žmonės. Bet norėjosi krypti į saugumo politiką, o ne koncentruotis į migracijos klausimus“, – sako E. Vasiliauskaitė.

Parviliojo svajonė

Kaip tik tuo metu Eglė sulaukė pasiūlymo prisidėti prie projekto „Kurk Lietuvai“ komandos. Šiuo projektu siekiama pritraukti tarptautinės patirties turinčius žmones, kurie širdyje yra patriotai, nori sugrįžti gyventi į gimtinę ir išbandyti save viešajame sektoriuje.

Mano ryšys su Lietuva ėmė trūkinėti. Tai – neišvengiama, kai namo grįždavau vos savaitei per didžiąsias žiemos šventes. Visgi esu didelė patriotė ir visiškai prarasti saitų su savo šalimi nenorėjau“, – atvirauja iš Panevėžio kilusi E. Vasiliauskaitė.

Grįžti ją skatino ir noras tikslingai išnaudoti sukauptą saugumo politikos patirtį.

Nuo 2017-ųjų Vilniaus grindinį minanti Eglė pripažįsta, jog per tą laiką Lietuvoje pasitaikė įvairių – tiek teigiamų, tiek neigiamų – patirčių. Tačiau, jeigu būtų negrįžusi, veikiausiai dabar gailėtųsi ir svarstytų, kas būtų, jeigu būtų?

Grįžusi į Lietuvą E. Vasiliauskaitė gavo galimybę prisidėti prie šalies kibernetinio saugumo – spręsti spragas, pažeidžiamiausias jo vietas. Dabar Eglė dirba su vienu naujausių tarptautinių projektų PESCO Krašto apsaugos ministerijoje.

Kol kas mergina sako esanti rami ir patenkinta suteiktomis galimybėmis įprasminti savo veiklą.

„Verdiktų jokių nestatau, visam gyvenimui sugrįžau ar ne. Metų neužtenka nei save, nei Lietuvą pažinti, todėl būtų per anksti ir vėl bėgti“, – šypteli pašnekovė.

Užsispyrusi maksimalistė

Nors iš šalies atrodo, jog viską, ką užsibrėžia, E. Vasiliauskaitė lengva ranka pasiekia, ji neslepia: nebuvo viskas it sviestu patepta. Panevėžietė studijuodama ir norėdama užsidirbti pragyvenimui nesuvokė savo fizinių galimybių ribų, nesugebėdavo darbdaviams pasakyti ne.

Netausojant savo sveikatos, jai yra tekę ne tik studijuoti, bet ir dirbti viešbučio restorane 40–50 valandų per savaitę. Kol kartą priėjo ribą – perdegė. Nuolatiniai galvos skausmai signalizavo apie būtiną poilsį.

„Visada noriu iš visko išpešti maksimumą, veltui neiššvaistyti duotų galimybių. Gailėčiausi, jeigu suvokčiau, jog galėjau geriau ir to nepadariau, iššvaisčiau savo potencialą“, – atvirauja Eglė.

Tačiau tuomet nugarą mergina lenkė ne šiaip sau – finansinė situacija buvo tokia, jog reikėjo prisidėti prie sukauptų pinigų, kurie vis tirpo.

E. Vasiliauskaitė sako esanti labai dėkinga ir savo artimiausiam žmogui – mamai. Ji visuomet palaikė dukrą ir nuolat aukojosi dėl jos ir sesers.

„Norėjau, kad mama manimi didžiuotųsi. Jos rūpinimasis buvo labai nuoširdus“, – šiltai kalba Eglė.

Kitoks mokymosi modelis

Prisimindama mokslus JAV, Jungtinėje Karalystėje, Šiaurės Airijoje, E. Vasiliauskaitė pabrėžia, jog ten vyrauja kiti resursai, todėl nėra ko stebėtis, jog ugdymo kokybė kur kas aukštesnė.

„Mokytojui Lietuvoje kur kas sudėtingiau, nes mokyklų klasės – perpildytos, mokinių kaprizai skirtingi“, – svarsto Eglė.

Amerikoje klasės formuojamos bene perpus mažesnės nei Lietuvoje, individualizuotos pagal mokinių poreikius. Mažesnės klasės leidžia mokytojui kur kas daugiau dėmesio skirti kiekvienam mokiniui.

„Tokioje klasėje nepadaręs namų darbų nepasislėpsi“, – juokiasi E. Vasiliauskaitė.

Jai labai patikęs principas, pagal kurį kiekvienam mokiniui suteikiama galimybė pamokas rinktis pagal savo žinių lygį.

Panevėžio 5-ojoje vidurinėje Eglė mokėsi anglų ir vokiečių kalbų, lankė papildomas prancūzų kalbos pamokas. Atvykusios į Šventojo Luko mokyklą panevėžietės prancūzų kalbos žinių lygis nebuvo toks aukštas kaip tų, kurie jos mokėsi kaip pirmosios užsienio kalbos.

Jai buvo leista šią pamoką lankyti su devintokais, nors pati tuo metu buvo vienuoliktokė. O matematiką mokėsi su bendraamžiais moksleiviais, anglų – metais vyresniais.

„Netekdavo spausti savęs, jeigu kas nors nesisekdavo taip gerai. Tiesiog susikoncentruodavau į savo stiprybes“, – sako E. Vasiliauskaitė.

Anot panevėžietės, Amerikos švietimo sistema sukurta taip, jog būtų suteiktos visos galimybės tobulėti ir augti. Mokytojas ten – draugas, o ne priešas: jam nebaisu išsakyti dvejones, nuogąstavimus, neatsiranda kompleksų išreiškiant savo nuomonę.

Padarė įspūdį

Lygindama skirtingas mokymosi patirtis, E. Vasiliauskaitė sako pastebėjusi, jog Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Airijoje galioja panašūs principai, kaip ir svajonių šalimi tituluojamoje Amerikoje.

Vienas esminių panašumų – susitelkimas į individualų darbą ir kritinį mąstymą. Paskaitų Eglė turėdavo vos kelias per savaitę, tačiau tekdavę nemažai skaityti savarankiškai, o seminaruose pagrįsti nuomonę, aklai nepasitikėti faktais ir svetimu požiūriu.

Panevėžietei padarė įspūdį ir tai, jog į magistrantus garbūs dėstytojai žiūri kaip į lygiaverčius asmenis – ekspertus, profesionalus. Vieno profesoriaus Eglė buvo pakviesta kartu rengti publikaciją apie nusikaltimus Kambodžoje bei Vietname.

„Kai matai, jog tavimi pasitiki visą pasaulį apkeliavęs profesorius, tai tiesiog įgalina – pats patiki, jog gali viską pasiekti, padaryti“, – pasitaikiusią galimybę prisimena E. Vasiliauskaitė.

Ne vien dėl pasiektų rezultatų ir sukauptų žinių vertinamas užsienio universitetuose besimokantis asmuo. Daug dėmesio skiriama ir jo įvairiapusiškai saviraiškos laisvei, unikaliai bei įdomiai asmenybei.

E. Vasiliauskaitė iki šiol stebisi studentams siūlomų būrelių, asociacijų gausa. Vos už kelis svarus per mėnesį ji ir pati išbandė save fechtavimo srityje, o visi norintieji galėjo lankyti ir ledo ritulio po vandeniu treniruotes.

Nors Lietuvos universitetai negali pasiūlyti tokios veiklų įvairovės, Eglė sako suprantanti, jog kitaip ir būti negali.

„Neskrajoju padebesiais ir nekritikuoju sistemos, nekaltinu, nes suprantu priežastis, kad skirtumus lemia lėšos. Galiu tik pasidžiaugti man pasitaikiusia galimybe ir tuo, jog ja pasinaudojau“, – mano pašnekovė.

Trokšta judesio

Dabar didžiąją dalį laiko praleidžiančios sostinėje E. Vasiliauskaitės saitai su gimtuoju Panevėžiu išlikę tvirti ir stiprūs. Ji priklauso Panevėžio alumnų klubui. Tačiau kad ir kokių gražių ketinimų vedama kartkartėmis apsilanko Panevėžyje, kol kas ambicinga mergina gyvenimo kurti gimtinėje neplanuoja.

„Kai čia negyveni, žinoma, sunku ką nors teigti, bet man susidaręs įspūdis, jog Vilniuje daugiau veiklos, renginių, asmenybės saviraiškos priemonių bei būdų“, – pastebi Eglė.

Diplomatiškai užbėgdama už akių panevėžietė pareiškia, jog to, ko reikia jai, nebūtinai reikia kitiems. Visiškai suprantama, jog Aukštaitijos sostinėje gera pasibaigus dienos darbams per dešimtį minučių nukakti prie marių, nusimaudyti ir atsigaivinus keliauti į namus gaminti vakarienės.

„Vieniems to pakanka, o man reikia judesio, dinamikos“, – šiltai šypsosi kosmopolitė.

Komentarai

  • Skaitau ir didžiuojuosi. Panevėžys – tikrai jėga.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų