Ne vienų verslininkų buvusiame konservų fabrike statytos pilys apie save primena tik tada, kai kas nors čia nugriūva. M. Garucko nuotr.

Konservų fabrikas laukia archeologų

Konservų fabrikas laukia archeologų

 

Daugybę metų iš rankų į rankas ėjęs carinės Rusijos laikų degtinės pilstymo pastatas, stūksantis prestižinėje Panevėžio vietoje Kranto gatvėje, apie save primena, kai kas nors nugriūva. Vaikščioti šaligatviu pro senas buvusio fabriko sienas tampa vis pavojingiau. Čia jau nebe pirmą kartą lūžta praeivius nuo trupančių pastato sienų turinčios apsaugoti metalo strypų ir medinių stogelių konstrukcijos.

Antradienį žemėn žnektelėjo mediniai stogeliai.

Laimė, jiems krentant niekas pro šalį nėjo. Vakar avarijos vietoje vėl darbavosi avarinės būklės pastato savininkės, įmonės „Litforina“ atsiųsti darbininkai.

Bausti nesiima

Bendrovės atstovai teisinasi, esą konstrukcijos veikiausiai sugriuvo dėl šalia vykusių medžio genėjimo darbų. Neva ant konstrukcijų galėjo užgriūti nuo medžių nupurtytas sniegas ar net šaka arba mediniai stogeliai tiesiog neatlaikė ant jų susikaupusio sniego.

Apie nesaugias sąlygas Kranto gatvėje praeiviai informavo ir Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyrių. Jo specialistai teigia stebintys pavojingą vietą. Ir nors tai nebe pirmas kartas, kai apsauginės konstrukcijos lūžta, baudos už praeiviams keliamą pavojų verslininkams kol kas nėra skiriamos.

„Už ką bausi, jei įmonė nori, kad būtų saugu, o vandalai viską niokoja“, – sakė Miesto infrastruktūros skyriaus specialistė Violeta Lauraitienė.

Fabriko savininkai irgi guodžiasi, esą pastato apsauga jiems virtusi galvos skausmu. Jų teigimu, į apsauginės konstrukcijos metalines dalis taikosi metalo vagys, svetimas turtas užkliūva dykinėjantiems prašalaičiams ir benamiams.

Vietoje rekonstrukcijos – pažadai

Panevėžiečiai jau daug kartų buvo maitinti viltimi, kad ši ne kartą savininkus keitusi vieta vieną dieną taps ypatingu Aukštaitijos sostinės traukos centru.

Prieš penkerius metus pastatą įsigijusios įmonės „Litforina“ vienas savininkų Dainius Davidonis „Sekundei“ tvirtino, kad istorinio statinio sutvarkymo projektas baigtas, bet statybos neįsivažiuoja ne dėl verslininkų kaltės.

„Kol kas viskas taip ir sustojo. Savivaldybė turi planą sutvarkyti vieną gatvę, einančią pro mūsų pastatą iki pat Senvagės, įrengti ten automobilių stovėjimo aikštelę. Mes taip pat suinteresuoti dėl geresnių aplinkos sąlygų“, – miglotai kalbėjo D. Davidonis.

Anot jo, rekonstrukcija iš mirties taško turėtų pajudėti netrukus. Visgi kada į fabriko teritoriją atsikraustys statybininkai, jis atsakyti negalėjo. Tai, anot savininko, numatoma kitąmet, o gal net dar ir šiais metais.

Kiek numatęs investuoti į grandiozinį projektą, verslininkas taip pat neatskleidžia. Žinia, kad tai milijoninės sumos. Tačiau priešingai nei anksčiau buvo kalbėta, dalies lėšų gauti iš Europos Sąjungos įmonė nebeplanuoja.

D. Davidonis dar kol kas nežino ir to, ar visą fabriko kompleksą atnaujins vienu kartu, ar dalimis.

„Greičiausiai net dalimis, nes vis tiek teks derinti prie Savivaldybės planų aplink mūsų teritoriją“, – svarstė „Litforinos“ savininkas.

Istorinio pastato savininkai į jo prikėlimą ir pritaikymą kultūrinei veiklai planuoja investuoti milijonines sumas.

Laukia archeologų

Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjos Daivos Gasiūnienės teigimu, buvusio konservų fabriko savininkams jau išduotas leidimas statyboms. Anot jos, rekonstrukcijos darbus kol kas stabdo vienas iš Savivaldybės viešųjų erdvių sutvarkymo projektų. Mat už Europos Sąjungos paramą atnaujinant aplinką prie Bendruomenių rūmų planuojama pertvarkyti ir Kranto gatvę.

Pasak architektės, po rekonstrukcijos ji taps tokia, kokia turėtų būti tikro senamiesčio gatvė: čia vėl atsiras senas grindinys, perklotos stilingos trinkelės, sukurtos žaliosios stotelės, išskirtinis apšvietimas, mažoji architektūra.

Visgi kad ši graži vizija iš brėžinių popieriuje virstų realybe, projektui būtinas archeologų palaiminimas. Jis reikalingas ir senajam fabrikui.

„Buvusio konservų fabriko projektas – ne tik pastatų kompleksas, bet ir jo aplinka. Ją turi ištyrinėti archeologai. Kad nereikėtų šių darbų daryti atskirai, su verslininkais sutarėme archeologinius tyrinėjimus atlikti kartu vykdant Kranto gatvės projektą“, – teigė architektė.

Pasak jos, šiuo metu atliekama viešųjų erdvių prie Bendruomenių rūmų sutvarkymo projekto bendroji ekspertizė, vykdomas galutinis jo derinimas.

Tobulas variantas

Pačiame Panevėžio centre, ant Senvagės kranto stovinti buvusi degtinės pilstykla, virtusi miesto gėda, turi spalvingą istoriją. Pastatas dar 1990-aisiais pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Tai itin retas Lietuvoje vadinamojo plytų stiliaus statinys.

Po jo rekonstrukcijos, pasak D. Gasiūnienės, susijungs seno ir naujo dermės. Buvusio fabriko viduje savininkai numatę įrengti sales, erdvę kavinėms, restoranui, viešbutį, meno galeriją. Lauke taip pat planuojamos viešosios erdvės renginiams.

Ieškant pastato pritaikymo idėjų netgi svarstyta jame įrengti gyvenamuosius loftus. D. Gasiūnienė tam nelinkusi pritarti, nes, anot jos, nežinia, kokios cheminės medžiagos po buvusios gamyklos veiklos gali slėptis grunte.

„Manau, kad dabartinis parengtas projektas – tobulas variantas seną paveldo objektą prikelti naujam gyvenimui“, – teigė Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėja.

Ėjo per rankas

Raudonų plytų mūro konservų fabriko pastatų komplekso Kranto gatvėje pirmieji statiniai iškilo apie 1880 metus pagal tipinį caro laikų projektą. Laiko niokotas antrą šimtmetį skaičiuojantis pastatas lig šiol išsaugojęs to meto architektūros elementus – sienoje matyti puošniosios rozetės – gėlės žiedo pavidalo ornamentai, taip pat pastatą puošiantys karnizai. Panevėžio Kraštotyros muziejaus duomenimis, pirminė komplekso paskirtis – alkoholio gamyba. Iš S. Montvilos spirito varykloje pagaminto spirito Kranto gatvėje stūksojusi gamykla gamino degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus. XIX a. pabaigoje įvedus valstybės monopolį degtinei, ši Panevėžyje veikusi valstybinė gamykla produkcija aprūpino visą Kauno guberniją. Tą patį darbą gamykla dirbo ir tarpukariu. Tai buvo viena didžiausių miesto įmonių. Ir tik Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją pritaikė vaisių ir daržovių konservams gaminti. Ši veikla buvo tęsiama ir visą sovietmetį.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir fabrikui bankrutavus, kultūros paveldo objektas pateko į privačias rankas. Žlugusio fabriko statinius 1998-aisiais įsigijo bendra JAV ir Lietuvos įmonė „Bennet Distributors“. Tuometis savininkas, verslininkas Benas Gudelis buvusiame fabrike žadėjo įrengti viešbutį, poilsio centrą, restoraną, sporto ir relaksacijos kambarius, baseiną. Tačiau statinys miesto centre liko vaiduokliu ir galiausiai parduotas kitai įmonei – Jungtiniam duonos centrui. Šio akcininkai taip pat svajojo apie paveldo objekto renesansą, bet ir jiems nepavyko Panevėžiui padovanoti naujo laisvalaikio ir pramogų centro istorinėje aplinkoje.

Verslininkai ne kartą kaltino paveldosaugininkus ir miesto Savivaldybę kliudant jų planams. Galiausiai įmonė pastatą apleido ir pati bankrutavo. Fabrikas perėjo „Swedbanko lizingui“, iš kurio nekilnojamąjį turtą įsigijo medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenė“ antrinė įmonė, dabartinė kultūros paveldo objekto šeimininkė „Litforina“.

Galerija

Komentarai

  • straipsnis

  • kai visai subyrės, tai gal koks verslininkas tą sklypą ir įsigis nuosavai gryčiutei…

  • Naftos ten nėra,kunigaikščiai nesilaidojo,gal kelis senus konservus ir suras.Ar tai reliktas?

  • tai reliktas

  • Atsiprašant b.l i.a.t.Kas per savininkų gynimas.Jie privalo savo turta saugoti.Tegul sarga turi,tegul tankiau tikrina stogelį.Čia jų pareiga.Nebeglostikite tokių verslininkėlių,kurie visus miestiečius ,laiko dunduliais.

  • nečirškėk- gal verslininkas Gasiūnienės giminė.

Rodyti visus komentarus (6)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų