Kolekcininkų rankose – brangi šeimos relikvija

Kolekcininkų rankose – brangi šeimos relikvija

 

Panevėžietės, buvusios tremtinės Dainoros Urbonienės šeimoje jaudinantis įvykis – po septynių dešimtmečių į jos rankas grįžo 1941 metais į Sibirą ištremto ir ten mirusio tėvelio pasas. Istorinį buvusio Raguvos šviesuolio dokumentą su paties rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto parašu už eurą pardavinėjo kolekcininkai. Ši naujiena tremties kančias patyrusiai dukrai buvo ne tik džiugi. Ji dar kartą privertė pajusti didžiulį paniekinimą.

Daug metų tyliai mokytoja pradirbusi D. Urbonienė išgarsėjo parašiusi prisiminimų knygą „Sibiras vaiko akimis“. Ne kartą perleistas leidinys išverstas net į norvegų kalbą, jo motyvais statomi spektakliai.

Ir po tiek metų kraupios savo šeimos istorijos be ašarų autorė papasakoti negali. O praėjusį savaitgalį jos širdį skaudūs prisiminimai užplūdo visa jėga.

„Buvo sekmadienis, Trijų karalių šventė, kai gavau sūnaus Gedimino žinią apie internete pardavinėjamą senelio Juozo Tamošiūno pasą. Sunku buvo patikėti, bet iš tiesų pamačiau savo tėvo nuotrauką. Pradinė dokumento kaina tesiekė 1 eurą. Kaip skaudu suvokti, kad žmogaus tragedija tik tiek verta“, – susijaudinusi kalbėjo D. Urbonienė.

Kaip antra tremtis

Pabūgę iš karto skambinti internete pasiskelbusiam pardavėjui, kad šeimai ypač brangus dokumentas, liudijantis skaudžią giminės ir tautos istoriją, vėl nedingtų, D. Urbonienės artimieji nusprendė dalyvauti aukcione. Vyko gana įnirtinga konkurencija dėl 1929 m. išduoto, gerokai nusitrynusio ir apiplyšusio dokumento.

Giminaičius nustebino, kad dalyvauti aukcione užsiregistravo ir dar viena moteris. „Kodėl jai prireikė to paso? Visko prisigalvojom, visus variantus išmatavom“, – stebėjosi D. Urbonienės dukra, Seimo narė Rasa Juknevičienė.

Išmušus paskutinėms tokių keistų lenktynių minutėms galutinė kaina pasiekė 31 eurą – konkurentė daugiau nei po 50 centų už tokį radinį kainos kelti nenorėjo.

Aukcioną laimėjo tie, kuriems ir priklauso kolekcininkų prekė. Ketvirtadienį D. Urbonienės artimieji Vilniuje jau laikė rankose brangų dokumentą – po septyniasdešimt septynerių metų pas savus sugrįžusį Rešotų lagerio aukos, Nepriklausomos Lietuvos mokytojo Juozo Tamošiūno pasą.

„Man aukciono diena buvo kažkas baisaus, nenorėjau net girdėti, kaip po eurą kyla kaina dėl tėvelio dokumentų. Rodos, iš naujo išgyvenau visus tuos 1941-ųjų birželio 14 dienos įvykius. Man tai buvo tarsi antra tremtis – per pirmąją mus išniekino rusai, dabar kažkokie pardavėjai valkioja prisiminimus“, – pasakoja D. Urbonienė.

Galerija

Šeimą išskyrė

D. Urbonienė pateko į pačius pirmuosius baisiausio Lietuvos genocido traukinius. Tuomet vos aštuonerių mergytė kartu su tėveliais, kurie buvo mokytojai ir dėl to nusipelnė tremties, bei pusantrų metukų broliuku buvo pasiųsta į baisiausią gyvenimo kelionę. Naujojoje Vilnioje šeima buvo perskirta, tėvelis atsidūrė suimtųjų traukinyje į Rešotų lagerį.

Mama su vaikais keliavo į kitą atšiaurų Sibiro kraštą. Mažametis sūnus mirė jau Sibire, viename iš Altajaus miškų kvartalų, po kelionių žiemą arkliu.

Gyvo šeima nebesulaukė ir savo maitintojo. J. Tamošiūnas susirgo ir 1942 m. balandį nuo išsekimo mirė lageryje prieš pat savo mirties nuosprendį.

„Atsimenu, kad šią žinią gavome laišku. Mums su mama pavyko pabėgti iš Sibiro. Sunku valdytis, kai tą pasakoji. Tai lieka visam gyvenimui“, – sako D. Urbonienė.

Ji į Lietuvą grįžo 1946 m., kai išėjo įsakymas surinkti iš tremties tam tikrų asmenų Lietuvoje giminių našlaičius. Su konkrečiu sąrašu komisija atvyko ir į D. Urbonienės tremties kaimelį.

„Mama pasiūlė man su draugais nueit ir paklausti, ar neparvežtų mūsų į Lietuvą. Sąraše mūsų nebuvo, bet tie žmonės pasiūlė ateiti vakare prie traukinio ir žadėjo parvežti slapta be leidimo“, – prisimena moteris.

Su Vaižganto parašu

Taip maža mergaitė grįžusi namo netrukus pateko į Vilniaus vaikų namus. Tik vėliau laišką iš mamos gavę giminaičiai ją priglaudė.

Po kurio laiko slapta, kęsdama badą, slėpdamasi po vagonų suolais iš tremties grįžo ir mama. Abi nelaimėlės buvo ieškomos, neturėjo jokių dokumentų. Tremties metu, pasak D. Urbonienės, tokie dokumentai buvo atimti. O kur jie vėliau pateko ir kaip tėvelio pasas atsidūrė kolekcininkų rankose, niekas nebepasakys. Istorikų duomenimis, kagėbistai sovietmečiu iš tremtinių bylų vogdavo smetoniškus dokumentus, apdovanojimus ir dažniausiai juos parduodavo. O atgautajame J. Tamošiūno pase matyti ir smarkiai nusitrynęs paties rašytojo ir kunigo Juozo Tumo-Vaižganto parašas – šis dvasininkas laimino Tamošiūnų santuoką, kai šie tuokėsi Kaune Vytauto bažnytėlėje 1930-aisiais. Skaudžiausias antspaudas dokumente – jau 1940 m. uždėtas sovietų.

„Bandome aiškintis, kaip tėvelio pasas atsirado pas kolekcininkus. Gal iš tiesų tokie prekiautojai, užuot pardavinėję žmonių skaudžius prisiminimus, paskelbtų informaciją apie dokumentus ir suteiktų galimybę susigrąžinti. Gal kur nors dar plaukioja ir mano mamos pasas“, – svarsto D. Urbonienė.

Sovietmečiu D. Urbonienė baigė pedagogikos studijas, jos motina taip pat dirbo mokytoja Tiltagaliuose. Tačiau abi neišvengė patyčių dėl šeimos skausmingos dalios.

„Ne kartą buvau pavadinta bandito dukra“, – nepamiršo mokytojų šviesuolių dukra D. Urbonienė

Dabar ji nekantriai laukia, kada savo akimis galės apžiūrėti šeimos istorinę vertybę. Tėvelio pasą po restauracijos žada įrėminti.

„Įvyko stebuklas, grįžo prieš daug metų mirusio žmogaus dokumentas. Labai laukiu tos dienos, kai jį pamatysiu“, – kalbėjo D. Urbonienė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų