A. Kaminskui istorija, visų pirma, žmonės, o tik paskui datos, kai tie žmonės gyveno, ir įvykiai, kuriuos jiems buvo lemta patirti. Sekundės archyvo nuotr.

Knygų puslapiuose – istorijos žingsniai

Knygų puslapiuose – istorijos žingsniai

Algimantas Kaminskas – produktyvus rašytojas, skaitytojų dėmesiui pateikęs jau trisdešimtą savo knygą.

Sutikdamas Lietuvos šimtmečio metais minimą ypatingą šventę – Valstybės dieną, 74 metų rašytojas Algimantas Kaminskas primena, kokia visai šalies istorijai yra svarbi ir prasminga ši data – 1253-iųjų liepos 6-oji.

Praeities įvykių tyrinėjimams pats nemažai dėmesio skyręs rašytojas sako, kad vis dėlto istorija negali būti suprantama siaurai – ji apima labai daug reiškinių.

A. Kaminskui istorija, visų pirma, žmonės, o tik paskui datos, kai tie žmonės gyveno, ir įvykiai, kuriuos jiems buvo lemta patirti.

„Vietą, metus, namus, griuvėsius / nušviečia istorikai, pasitelkę laiką, / tik kartais, ir gana dažnai, užmiršta žmogų, jo aistras, jo įpročius, jo miegą, / kasdienybę ir tikėjimą, mintis / todėl, kad visa tai kartoja patys“, – rašoma vienoje šio rašytojo poemoje.

Būtent per žmonių gyvenimus, jų pojūčius, patirtis A. Kaminskas savo knygose ir siekia atskleisti Lietuvos istoriją.

Bene garsiausias šio autoriaus kūrinys – istorinė publicistinė poema „Kėdainių kronikos“, išleista 1981 metais, sudrebino to meto visuomenę, buvo netikėtas, drąsus ir svarbus reiškinys ne tik Kėdainiams.

Istorinė publicistinė kronikų poema buvo rašoma, kai Kėdainiai – miestas, kuriame autorius tuo metu gyveno ir dirbo rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotoju, minėjo 600 metų sukaktį. Pirmas rankraštis – šeši šimtai eilučių, skirtų kiekvieniems pragyventiems miesto metams.

Vis dėlto kūrinyje buvo galima įžvelgti ne tik šio krašto – visos Lietuvos lemtį.

Knygą išleidus susidomėjimas buvo didžiulis, ji neliko nepastebėta, buvo skaitoma. Išleista 7000 egzempliorių tiražu, ji kaipmat dingo iš knygynų lentynų.

Atkūrus nepriklausomybę autorius rašė naują poemos redakciją, kai ką išbraukė, kai ką pridėjo. 1992 metais buvo išspausdintas naujas „Kėdainių kronikų“ leidimas.

O 2015 metais „Kėdainių kronikos“, jas gerokai papildžius ir praplėtus, buvo pakartotos. Naujos redakcijos „Kėdainių kronikos“ buvo 24-oji A. Kaminsko knyga.

Ji pristatyta taip: „Kėdainių kronikose“ A. Kaminskas įtaigiai ir betarpiškai aprašo Kėdainių miesto bei prie jo prigludusių apylinkių istoriją, kultūros ir visuomenės veikėjų vaidmenį. Neįprastame poemos stilistiniame audinyje vyrauja epinis pradas, autorius nevengia gretinti publicistikos ir lyrikos – meninis vaizdas kuriamas remiantis autentiškais faktais.“

Pats autorius apie pakartotinį knygos leidimą sakė: „Pirmajame leidime buvo tuščių vietų, duobių, tad teko jas užpildyti. Kūrinyje paminėtos net 55 su Kėdainiais susijusių garsių žmonių pavardės, jiems skirta nemažai dėmesio. Prisiminta Radvilų giminė, Stolypinas, Piliponis, Šulcaitė, Bložė ir kiti.“

Knygoje apimamas1372–2015 metų laikotarpis, kiekvienoje dalyje minimi ir tuo metu gyvenę žinomi žmonės.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys A. Kaminskas su kūryba yra susijęs visą savo gyvenimą – jis rašo ir eilėraščius, ir prozą.

Naujo leidinio pristatymas vyko Kėdainiuose, kur vyresnės kartos žmonės dar atsiminė A. Kaminską, ilgus metus dirbusį rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redakcijoje. Iš Kėdainių rašytojas persikėlė gyventi į Panevėžį, nuo 1984-ųjų iki 2008-ųjų dirbo „Tėvynės“ laikraščio redaktoriumi – jo pastangomis buvo įsteigta leidykla „Tėvynė“.

Jau daugiau kaip dešimtmetį spaudoje nebedirbantis rašytojas sako turintis daugiau laiko kūrybai – per kelerius metus išleido ne vieną knygą, tvarko archyvus, renka eilėraščius naujiems leidiniams.

Atskleidžia laikmečio ženklus

Dar vienas įsimintinas A. Kaminsko kūrinys – ilgus dešimtmečius rašyta istorinė dokumentinė poema „Žemės žiūrėjimas“. Kūrinys skirtas 1935 metų Suvalkijos ūkininkų streikui prisiminti. Istoriniai įvykiai jame taip pat atskleidžiami per žmonių likimus.

Su ūkininkų streiku susijusius faktus, dokumentų citatas, istorines žinias A. Kaminskas panaudojo savo kūrinyje.

Knygoje pasakojama, kaip Suvalkijos žemdirbių gyvenimus nulėmė savaiminio streiko dramatiškumas ir jo tragedija.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys A. Kaminskas su kūryba yra susijęs visą savo gyvenimą – jis rašo ir eilėraščius, ir prozą. Nė vienam žanrui pirmenybės neteikiantis autorius teigia, jog rašymas jam yra visų svarbiausia.

Prieš porą metų, kai teko bendrauti su A. Kaminsku, buvo ką tik pasirodžiusi dvidešimt penktoji jo knyga, pavadinta „Atskirtis. Kaip gyvenimas“. Autorius pasakojo, kad šioje apie keleto herojų gyvenimus pasakojančioje knygoje yra ir sarkazmo, ir pašaipos, ir moralinio palaidumo. Visa tai jam padėjo geriau atskleisti laikmečio ženklus.

Knygos pristatyme rašyta: „Satyriškai nuspalvintame romane atskleidžiama vieno miesto prakutusių individų moralė socialinio lūžio metais, kai tarybinis socializmas buvo keičiamas į laukinį kapitalizmą atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje.“

Rašytojo kūryba besidomintieji, be abejo, prisimena ir prieš keletą metų išleistą jo dviejų dalių romaną „Ūkanos atnašavimas“. Jo pirmoji knyga – „Įskilę naščiai“ – ir antroji – „Pamesti klauptai“ – pasakoja apie pagrindinio personažo Sauliaus Gegužio šeimos ir giminės sudėtingus išgyvenimus per penkis dešimtmečius. „Dilogijoje įdomu stebėti ir jausti, kaip laiko suvokimas kūrinyje neatskiriamas nuo realybės suvokimo, kaip žybčiojantis įvykių kaleidoskopas, psichologinės mikroanalizės, proto ir dvasios pavergimo metastazės apdairiai apgaubiamos vidinio monologo, charakterių ir siužeto, meilės ir tiesios ilgesio magnetiniais laukais, kad begalinė erdvė nenutoltų nuo atidaus skaitytojo“, – taip šią knygą apibūdina rašytojas.

Prieš dvejus metus rašytojas sakė, kad dar keturi jo parašyti romanai laukia savo eilės. Ir apgailestavo, kad jiems išleisti į pasaulį pinigų nėra. Visų pirma, jeigu tik atsirastų galimybė, jis norėjo išleisti nedidelės apimties kūrinius „Namas“ ir „Martynas“ .

Dabar šios knygos jau išleistos. A. Kaminsko romanas „Martynas“ pasakoja apie žmogų, ne savo noru pasirinkusį benamio gyvenimą. Autorius kuria antipodą „bomžui“, kuris nesistengia nieko pakeisti. Dvasinė ir intelektualioji buvusio mokytojo patirtis neleidžia jam susitaikyti su priverstiniu asocialumu – jis ryžtingai keičia jam primestas aplinkybes ir pamažu grįžta į normalų gyvenimą…

„Namas“ – tai pasakojimas apie pokario kasdienybę pasienio miestelyje prie Lieponos upės. Nepaisydamas didelių nepriteklių ir pavojų, jaunas vaikinas stato namą iš karo griuvėsių liekanų. Jo noras „kabintis į gyvenimą“, esant net ir nežmoniškoms aplinkybėms, jo jaunatviškas tikėjimas ir pastangos kurti ateitį susiduria su neįveikiamais karo suluošintų žmonių moralės griuvėsiais.

Skaitytojai nepamiršo ir daugiau šio autoriaus romanų – „Džiokeriai“, „Kančia“ ir kitų. Kūrinys „Nebylios spalvos“ prieš keturis dešimtmečius respublikiniame konkurse buvo įvertintas kaip geriausia apysaka, tačiau išleisti jo nesiimta, sakyta, kad dėl per mažos apimties.

Svarbiausia Algimanto Kaminsko gyvenime yra kūryba.

Šis pasakojimas apie moterų brigadą, rankomis iškraunančią plytų vagonus Virbalio geležinkelio stotyje, buvo išleistas 2007 metais.

Romane „Sopulio akivare“ pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų fanatiškas pastangas sunaikinti žmogų, apie laikinai tapusių galingaisiais klaikų nuožmėjimą ir pasmerktųjų viltį likti gyviems nevilties akivare.

Knygoje „Ėjimas šviesos“ – pavojų kupinas jaunos gražios moters gyvenimas. „Kartą ją gelbsti po ranka pasitaikęs akmuo, kitą kartą – dujinis pistoletas… Bet ar visada taip bus? Aplinkybių nulemta pamažu formuojasi pragmatiška pasaulėžiūra, nuolankus charakteris ir įtakingas vyras su saugia užuovėja nuo visų gyvenimo negandų“, – rašoma knygos pristatyme.

A. Kaminsko kūrybos aruode ir Panevėžiui skirta istorinė publicistinė kronikų poema „Panevėžio metas“.

Plunksnos nepadeda

Rašymas – iki šios dienos kasdienis A. Kaminsko užsiėmimas. Jis tvirtina dar turintis ką pasakyti, kūrybinio įkvėpimo su žiburiu ieškoti jam nereikia. Rašo jis ranka – nesinaudoja moderniomis priemonėmis, nes nenori, kad jos įsiterptų tarp jo ir popieriaus lapo. Minčiai ir jos išraiškai reikalingas tiesioginis ryšys.

Visai neseniai dienos šviesą išvydo jau trisdešimtoji autoriaus knyga – romanas „Dienojimas“ apie nuotykių pilną dviejų jaunuolių vaikystę Prūsijos pasienyje, apie meilę ir karjerą, siekiant išsiveržti iš skurdžios pokario vaikystės į gerovę ir pripažinimą.

Minčių ir idėjų tokiai gausiai kūrybai, kaip sako autorius, užtenka. Tik štai sveikatos kartais pritrūksta – kūrybinis darbas jos reikalauja nemažai.

Ne viskas, kas jau užrašyta, pasiekia skaitytoją. Savo eilės dar laukia ir prisiminimų knygos rankraštis. A. Kaminskas turėjo ką papasakoti – daug žmonių gyvenimo kelyje sutikta, bendrauta, daug įvairių permainų, įvykių patirta. Juk jam teko dirbti įvairiose vietose, ilgiausiai – spaudoje, laikraščių redaktoriumi buvo ne vieną dešimtmetį.

Autorius sako, jog sunku atsakyti į klausimą, kodėl jis rašantis. „Kol jauti, kad rašyti gali, kad turi ką pasakyti, to neatsisakysi. Be to, knygos – vienas iš didžiausią liekamąją vertę turinčių reiškinių“, – įsitikinęs A. Kaminskas.

Taikytis prie vienų ar kitų pageidavimų, prie žmonių grupių rašytojas neketina. Jis įsitikinęs, jog tai padarius, kūriniuose neliktų jo paties.

Poezija pono Algimanto gyvenime taip pat labai svarbi – mintys, žodžiai, ritmai nuolat sukasi jo galvoje.

„Pirmąjį eilėraštį parašiau būdamas trylikos metų – neįtardamas, kaip giliai visam gyvenimui įklimpsiu. Tą eilėraštį išsaugojau – jis, kaip ir kiti tuo metu parašyti, paprastas, primityvus. Aš su savo kūryba tuomet buvau tiesiog molio gabalas – iki tol, kol iš to molio atsirado plytos, daug reikėjo minkyti, lipdyti, degti“, – sako keliolikos poezijos knygų autorius.

Jo kelias į skaitytojų mintis ir širdis prasidėjo su pirmuoju „Komjaunimo tiesoje“ 1967 metais išspausdintu eilėraščiu, vėliau 1975-aisiais išleista pirmoji eilėraščių knyga „Laiko atodangos“. Paskui buvo trys dalys „Anapus niekumos“, „Meilės tas žodis“, „Eina likimas žemas“, „Užneški man žodžius į dangų“ ir kt.

Eilėraščių knygos parengimas, autoriaus nuomone, negali būti matuojamas nei laiko, nei jokiais kitais matais.

„Vieną eilėraštį parašei prieš penkerius metus, kitą – šiandien, trečią perrašei kelis kartus – taip ir dėlioji vieną prie kito, kol sutampa, tinka ir visi susijungia į visumą. Knygai kartais dvidešimties metų prireikia, kol ji tinkamai susideda“, – aiškina rašytojas. Jis prisipažįsta, kad rūpintis savo parašytų knygų leidimu, jų platinimu nėra taip paprasta.

Nelengvas kelias

„Tapti kūrėju nėra pats geriausias žmogaus pasirinkimas. Tas kelias sudėtingas ir sunkus. Dažniausiai kūrėjas jaučiasi niekam nereikalingas, o ypač šiais laikais. Rašai? Tai ir rašyk. Negi nori, kad kas kitas rūpintųsi tavo kūryba. Pats parašei, pats leisk. Sukurti, parašyti galima daug, bet kliūtys prasideda norint tuos kūrinius išleisti. Jei turi rėmėjų, jeigu pavyks, atsidursi leidykloje“, – viename pokalbyje yra sakęs A. Kaminskas.

Kai kurias savo knygas jis išleido savo lėšomis, kai kurių leidimą parėmė Panevėžio verslininkas, rajono politikai, miesto Savivaldybė.

Taip ir rikiuojasi lentynose panevėžiečio rašytojo prozos ir poezijos kūriniai, kuriuose svarbiausias veikėjas visada yra žmogus, jo jausmai.

Naujausias Algimanto Kaminsko kūrinys – romanas „Dienojimas“ – trisdešimta išleista jo knyga.

Kaip rašė A. Kaminskas „Kėdainių kronikose: „Lietuvos šerdis, kurią šlėktos pragerdavo ne kartą / nenorėdami žinoti, kad Lietuva – tai žemė,/ kad Lietuva – Jundila, Povilas ir Lukaška, / Petras, Steponas ir Butnoras, / kad Lietuva – tai amatai,/kad Lietuva – suvalkiečio būdas, / kad Lietuva – žemaičio atkaklumas, / kad Lietuva – aukštaičio atvirumas, / kad Lietuva – dzūko nuoširdumas, / kad Lietuva – amžiais mumyse, / kad Lietuva – gyvas kraujas net užplakto negyvai lietuvio gyslose.“

Atidesnis skaitytojas ir kituose kūriniuose pastebės autoriaus nusistatymą, jo tikslą per žmogaus gyvenimą atskleisti svarbiausius dalykus, laiko, egzistencijos, istorijos, prasmės sąsajas.

Laikas vienodai skubrus ir negailestingas visiems. Apie tai rašo ir A. Kaminskas: „Keitėsi karaliai. Jų amžinybės blėso / daug greičiau negu žiemos diena trumpa. /Atrodė, laikas stovi nuošaly. / Iš išorės vienodas, pastovus, tačiau / ramiai jis brėžė žemėj savo veidą / tarp klastos ir nesėkmių, palikimų, / tarp amžiaus veidmainysčių, ašarų, ginčių. / Naujus simbolius nauji valdovai / nešė su savim aukštai iškėlę.“

Faktai

Žurnalistas, redaktorius, rašytojas Algimantas Kaminskas gimė 1944 metų balandžio 28 dieną Kybartuose. Spaudoje pradėjo rašyti nuo 1956 metų, daugiausia kaimo tematika.

1978 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę.

1973–1975 m. buvo Kėdainių rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ korektorius, korespondentas, 1975–1977 m. – Kėdainių biochemijos gamyklos direktoriaus padėjėjas, 1977–1978 m. – Jurbarko tarpkolūkinės statybos organizacijos pirmininko pavaduotojas, 1978–1980 m. – LKP Kėdainių rajono komiteto instruktorius, 1980–1984 m. – Kėdainių rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotojas. 1984–2008 m. – Panevėžio rajono laikraščio „Tėvynė“ vyriausiasis redaktorius. 1990 m. įsteigė leidyklą „Tėvynė“.

Nuo 1982 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų