Kitokia pedagogika nuvedė į pabėgėlių stovyklą

Kitokia pedagogika nuvedė į pabėgėlių stovyklą

Į Turkijos paplūdimį jūros išmesto nuskendusio pabėgėlių vaiko nuotrauka prieš trejus metus trumpam užgniaužė kvapą visam pasauliui. Panevėžietė Simona Navadonskytė du pastaruosius mėnesius nuolatos stebi, kas iš tiesų vyksta krante, kur susvyruoja žmogiškumo samprata.

 

„Vakar naktį sulaukėme pabėgėlių, tai nemiegojusi esu. Bet galiu pabandyti“, – tokiais žodžiais rytą interviu „Sekundei“ pradėjo Simona, šią vasarą leidžianti Graikijoje, kur teikiama pagalba karo pabėgėliams iš Sirijos, Irako, Afganistano ir kai kurių Šiaurės Afrikos šalių.

Daugiau nei mėnesį 27 metų mergina iš Panevėžio praleido šios Balkanų šalies žemyninėje dalyje. Čia kartu su švedų nevyriausybine humanitarine organizacija savanoriavo vienoje iš kone keturių dešimčių pabėgėlių stovyklų Graikijoje. Studentė iš Lietuvos teikė pagalbą karo iš gimtinės išvytų žmonių vaikams.

„Pirmąjį mėnesį laiką, energiją, profesinius įgūdžius skyriau vaikams nuo 3-ejų iki 12-os metų vienoje iš pabėgėlių stovyklų žemyninėje Graikijoje. Mūsų, savanorių, pagrindinė misija buvo paskatinti vaikus įsitraukti į įvairaus pobūdžio užsiėmimus, kad jie vėl galėtų žaisti, bendrauti, mokytis“, – pasakojo panevėžietė.

Su šeima, su vienu iš tėvų arba visiškai vieni – tūkstančiai vaikų šiandien gyvena ankštose pabėgėlių stovyklose. Prisiminimai iš nusiaubtos gimtinės ir ne itin svetingas Europos sutikimas, pasak pašnekovės, negrįžtamai paveikia mažųjų tolesnį gyvenimą, palikdami jame nesaugumo ir nestabilumo žymę. Nors Graikijos įstatymai numato privalomą mokymąsi nuo 5 iki 15 metų amžiaus asmenims, neišskiriant migrantų ir prieglobsčio prašytojų, tik mažiau nei 15 proc. pabėgėlių patenka į šios šalies valstybines mokyklas.

Tad stovyklose dirbantys humanitarinės pagalbos savanoriai, S. Navadonskytės pastebėjimu, kartais tokiems vaikams būna vieninteliai mokytojai.

Pabėgėlių stovykloje panevėžietė rūpinosi vaikų užimtumu.

Nesibrauna į sužeistas širdis

Pagalbininkai iš Europos nesistengia per daug kištis į pabėgėlių gyvenimą stovykloje.

„Gerbdami stovykloje apsistojusius žmones ir jų privatumą, turėjome bendrą sutarimą nesirodyti jų apgyvendintoje teritorijoje. Vaikams ir jaunimui skirtos erdvės įkurtos stovyklos pakraštyje. Čia galėjo ateiti kiekvienas norintis pabendrauti“, – pasakojo panevėžietė.

Jos darbo teritorijoje svečių netrūkdavo. Nors pabėgėlių moterys dėl patriarchalinės kultūros pas svetimtaučius užklysdavo retai, jų vyrai ir vaikai čia mielai ateidavo. Šie žmonės, pasak pašnekovės, labai nori sužinoti apie gyvenimą Europoje.

Taip pat jie nevengdavo ir patys pasipasakoti apie savo liūdną dalią. Savanoriai per tokius pasikalbėjimus vengia tardyti traumų prislėgtus žmones ir stengiasi elgtis kuo atsargiau, kad nesukeltų skaudžių prisiminimų, blogų emocijų.

Tokio bendravimo su vaikais ir suaugusiaisiais subtilybių Simona išmoko studijuodama alternatyviąją pedagogiką Vakarų Danijos koledže.

Į Graikiją iš Danijos

Į koledžą Danijoje S. Navadonskytė pateko Lietuvoje baigusi psichologijos bakalauro studijas. Tačiau tradicinės švietimo sistemos rėmai netenkino laisvos mąstysenos pedagogės ir ji nusprendė akiratį plėsti toliau. Vakarų Danijos koledže, skirtingai nei Lietuvos aukštosiose mokyklose, pasak Simonos, į mokytojo profesiją žiūrima atsigręžiant į bendruomeninį, sąmoningesnį gyvenimą.

„Šiandieninė švietimo sistema Lietuvoje yra per daug įrėminta ir nesuteikia jaunimui laisvės tobulėti. Yra tam tikra programa, kurią mokytojas privalo išpildyti. Mokymosi procesas labai dažnai apsiriboja senų, neobjektyvių vadovėlių skaitymu bei nagrinėjimu. Tai nušviečia tik vieną medalio pusę, trūksta vietos kūrybinei ekspresijai, unikalumo paieškoms. Šios sistemos trajektorija aiški – tinkamai pasirengti brandos egzaminams, kad vėliau būtų galima tęsti mokslus, o ateityje gauti darbą“, – teigia šį kelią pati perėjusi Simona.

Gyvenimo būdas sparčiai keičiasi, tad, anot jos, progresyvia linkme turėtų judėti ir pokyčiai švietimo sistemoje.

Ta pati politologija, S. Navadonskytės nuomone, Lietuvoje smarkiai nutolusi nuo politinio sąmoningumo. O toks išprusimas būtinas, kai pasaulį krečia įvairiausios krizės, karinės suirutės.

Mokantis Danijos koledže panevėžietei kiekvieną dieną tenka diskutuoti apie nelygybę, karus, kapitalizmą ir masinį vartotojiškumą, klimato kaitą, susvetimėjimą bei įvairias kitas socialines problemas. Studentams nesvetima ir pasaulyje plačiai eskaluojama pabėgėlių krizės tema. Jos vedama Simona ir atsidūrė Graikijoje, kur, baigiant trečią studijų kursą koledže, jai šią vasarą skirta praktika.

Pastarąjį mėnesį panevėžietė Simona įpareigota dieną naktį stebėti jūros ruožą tarp Lesbo salos ir Turkijos krantų.

Ekstremali tarnyba

S. Navadonskytei savanoriauti Balkanų pusiasalyje liko dvi savaitės. Antrąjį praktikos mėnesį ji praleido dar arčiau tikrosios pabėgėlių krizės. Šiuo metu ji darbuojasi vienoje labiausiai migracijos srautų paveiktoje Graikijos Lesbo saloje. Čia mergina atsakinga už saugų Europos krantus pasiekusių pabėgėlių priėmimą po neretai mirtimis besibaigiančios kelionės jūra perpildytomis valtimis iš Turkijos.

Interviu išvakarėse jai naktį teko pasitikti krantą pasiekusią guminę valtį su vienuolika keleivių. Vienas jų sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Para anksčiau atplaukė valtis net su 44 pabėgėliais.

„Įvairaus dydžio valtys, pilnutėlės žmonių, pasiekia Graikijos krantą – ir mažesnės, ir didesnės. Pabėgėliai, kurie gali daugiau sumokėti už tokią kelionę, atplaukia motorinėmis valtimis. Tarpininkai juos greit išlaipina į krantą ir grįžta atgal. Vakar viena valtis sienų kontrolės valtimis ir sraigtasparniu buvo sustabdyta vidury jūros, Turkijos vandenyse. Iš ten keleiviai buvo parsiųsti atgal į Turkiją“, – paskutinių darbo dienų įspūdžiais dalijosi Simona.

Pabėgėliams per Viduržemio jūrą iki jos saugomo kranto tenka įveikti apie 5,5 jūrinės mylios (kiek daugiau nei 10 kilometrų) kelią. Dažnas tokių keliautojų, pasak lietuvaitės, išlipęs net nežino, kur atsidūrė: pasiekė Graikiją ar vis dar liko Turkijoje. Jūrą valtimi įveikę ir Europą pasiekę žmonės būna išsigandę, bet nuo savanorių jie nebėga.

S. Navadonskytės užduotis – specialiomis technologijomis dieną naktį stebėti jūros ruožą tarp Lesbo salos ir Turkijos krantų, greitai reaguoti ir suteikti pirmąją pagalbą ką tik Europos krantus pasiekusiems prieglobsčio siekėjams. Kelionės išvargintus, išsigandusius žmones tenka perkelti kelioms valandoms į ramią bei saugią poilsio vietą, jiems suteikiami sausi drabužiai, šiek tiek maisto, pagrindinė reikalinga informacija. Paskui nekviesti svečiai saugiu transportu nugabenami į stovyklą, kur praleidžia daug mėnesių, laukdami iš Europos migracijos institucijų atsako į jų prieglobsčio prašymus.

Situacija tebėra kritinė

„Visa tai, ką matome šiandien per televiziją, internetinę žiniasklaidą, spaudą, yra ilgų geopolitinių žaidimų, tarptautinių organizacijų impotencijos bei abejingumo, taip pat žurnalistų šališkumo bei neskaidrumo padariniai. Negana to, šiandien visuomenėje labai neadekvačiai suvokiami realybės pavyzdžiai. Nemaža dalis europiečių mano, kad praeityje liko 2015-ieji, kai žiniasklaidos pagalba visas pasaulis stebėjo pražūtingas išsigelbėjimo ieškojusių pabėgėlių keliones jūra į Europą“, – teigia S. Navadonskytė.

Po Europos Sąjungos ir Turkijos susitarimo įsigalėjimo, sugriežtintos Europos sienų kontrolės bei kitų priemonių migracijos srautai šiandien yra mažiau matomi, bet, pasak Simonos, prieglobsčio prašančiųjų Europoje situacija išlieka kritinė. Daugiau nei 60 tūkst. žmonių šiuo metu palikti likimo valiai įvairiose Graikijos stovyklose.

Jose gyvenimo sąlygos gali pašiurpinti net ir asketiškiausią europietį. Stovykloje, kur pirmą mėnesį savanoriavo panevėžietė, situacija dar buvo ganėtinai gera. Čia vietos gyventi pakako visiems atvežtiems klajūnams – apie 850 asmenų. Be nevyriausybinių organizacijų, darbuojasi medicinos, informacinę, psichologinę, edukacinę pagalbą teikiančios tarnybos.

Tačiau stovyklose, įkurtose salose, pasak Simonos, pabėgėliams gyvenimas sunkiai pakeliamas. Vartais į Europą vadinamose Lesbo, Chios, Samos, Moria salose pabėgėlių skaičius leistiną normą viršija trigubai. Tokiose vietose vienu tualetu kartais tenka naudotis penkiasdešimčiai žmonių, jiems smarkiai ribojamas elektros, vandens, maisto tiekimas. Kadangi stovyklų gyventojai dažnai neturi galimybių patys gamintis valgio, jie jau 5 valandą ryto priversti būriuotis prie maisto dalijimo vietų.

Dėl tokių sąlygų pabėgėlius užpuola rimtos sveikatos bėdos, jie nuolat kenčia alkį, dehidrataciją. O medicinos pagalba čia itin kukli, naktimis ir savaitgaliais žmonės gali pasikliauti tik pirmosios medicinos pagalbos pajėgomis.

Kas naktį S. Navadonskytei tenka pasirūpinti vis naujais pabėgėliais, atplaukusiais jūra.

Įsimintinos pažintys

S. Navadonskytei įstrigo prisiminimas iš stovyklos, kur prie jos pagrindinių vartų kurdas iš Irako Faris įsirengė prekybinę palapinę. Čia pabėgėlis už savikainą likimo draugams nepailsdamas gamino ir pardavinėjo falafelius, taip norėdamas jiems padėti ir priminti gimtuosius namus. Tėvynę pabėgėliams primena ir kas vakarą nykioje stovykloje skambančios išraiškingos arabiškos dainos bei tradicinio šokio dabkės ritmai. Tačiau iš arčiau šių gyventojų buities ir kultūros savanoriams pamatyti neleidžiama.

„Kone kiekvieną dieną mūsų erdvėje petys į petį su savanoriais darbavosi septyniolikmetis pabėgėlis iš Sirijos Ibrahimas. Jis visada labai noriai įsitraukdavo į užsiėmimus su vaikais. Kas kartą iš jo kišenės kyšojo susuktas sąsiuvinis, skirtas anglą kalbai tobulinti. Laisvą minutę matydavau vaikiną iš jo kažką skaitant ir užsirašant“, – prisimena S. Navadonskytė.

Vaikinas be galo stengėsi kuo geriau išmokti anglų kalbą, kad ištrūkęs iš stovyklos galėtų studijuoti teisę viename Europos universitetų.

Pasak Simonos, klaidinga manyti, kad nuo karo bėga atsilikę, neišsilavinę žmonės. Panevėžietei stovykloje teko sutikti čia savanoriauti sugrįžusį buvusį pabėgėlį iš Irako Ahmedą, kuris svetimoje šalyje susikūrė stulbinamą gyvenimą. Dvidešimtmetis jaunuolis 2006 metais su šeima bėgo iš gimtinės, kai buvo subombarduoti jo namai. Iš Irako jis pasitraukė į Siriją, o iš ten į Europą, kur gavo prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Čia jis sukūrė verslą, ėmė kovoti už jaunimo teises į meninę ekspresiją ir žmogaus teises, pradėjo pasakoti istorijas, rašyti jas į knygas, aktyviai įsitraukia į internetines diskusijas socialinėmis temomis. O šiuo metu padeda pabėgėlių vaikams.

Perpieš pabėgėlių portretą

Savanorystė Graikijoje nėra vienintelė S. Navadonskytės patirtis dirbant su prieglobsčio ieškančiais žmonėmis. Per vieną projektą studentė mokė pabėgėlę mergaitę ir Eritrėjos. Be to, šios valstybės piliečiai gyveno ir jos kaimynystėje dar atliekant praktiką Danijoje. Įstaiga, kurioje savanorė darbavosi, suteikia būstą prieglobstį gavusiems pabėgėliams. Panevėžietė stengėsi kaimynus integruoti į vietos bendruomenės gyvenimą, ruošė jiems renginius, susitikimus.

Tačiau du mėnesiai karo išvargintų žmonių stovykloje panevėžietei – labai svarbi pažintis su pasaulio primiršta dalimi.

„Ir iki savanorystės pabėgėlius mačiau kaip paprastus žmones, neturėjau išankstinio prieglobsčio prašančiojo paveikslo. Žinojau tik viena, kad čia jie dažniausiai atkeliauja tikėdamiesi pagalbos. Labai gaila, kad su šiais žmonėmis tenka susipažinti būtent tokiomis aplinkybėmis. Pabėgėliai, kurių keliai susikirto su manaisiais, demonstravo nepalaužiamą dvasią, tikėjimą šviesesniu rytojumi, norą bendrauti ir bendradarbiauti, mokytis ir tobulėti, žengti į priekį“, – pabrėžia Simona, apgailestaudama, kad vis dar susiduria su neigiama pabėgėliams klijuojama etikete.

Neigiamas požiūris į pabėgėlius, pasak S. Navadonskytės, be svarios priežasties užveria duris daugybei nelaimingų žmonių, kuriems tiesiog mažiau pasisekė savo gimtinės loterijoje.

Patirtį perkels į pjesę

Įvairūs informacijos šaltiniai, savanorės nuomone, taip pat gerokai aplaidžiai žvelgia į pabėgėlių situaciją, joje įstrigusius gyvenimus sumaldami į vientisą bedvasę masę. Todėl susipažinusi su tiek daug nuostabių, įkvepiančių, išsilavinusių žmonių, panevėžietė ateityje ketina jų istorijas įpinti į savo būsimą darbą.

„Ši patirtis yra ir mano dabartinių studijų dalis. Be abejonės, nemažai apie tai rašysiu, papildomai domėsiuosi ir diskutuosiu, nes tikiu, jog deramas situacijos suvokimas galiausiai virs solidžiu žinių bagažu, potencialiai vedančiu link problemos sprendimo. Turiu idėją įamžinti nuostabių žmonių, kuriuos sutikau stovykloje, charakterius pjesėje, kurią būtų nuostabu pastatyti kartu su būsimais studentais per mokytojavimo praktiką“, – nusiteikusi Simona.

Ši idėja, anot jos, labai paprasta, tačiau nelengva. Panevėžietė nori priminti, jog visi pirmiausia esame žmonės, vienijami galybės panašumų bei skirtumų, kuriais, išdrįsdami juos pažinti, praturtintume vieni kitų egzistenciją. Nepagrįstas baimes, agresiją bei netoleranciją turėtume palikti nuošalyje, atlaisvindami daugiau vietos kritiško mąstymo ugdymui, įvairiems klausimams bei atsakymų į juos paieškoms, sąmoningumui bei taip reikalingam solidarumui.

Ar toks šios modernios pedagogės ugdymas pasieks Lietuvos vaikus, dar neaišku. Nors tokios galimybės pašnekovė neatmeta, kol kas jai dar rūpi ir kiti tikslai.

„Mano planai kol kas migloti, nes sričių, kuriose reikia įnašo bei pokyčių, yra dar tiek daug. Vis dėlto galvoje labai dažnai sukasi mintis prisidėti prie jau egzistuojančių ar netgi inicijuoti bendruomenę, kurioje vyraujantis aspektas būtų atstumtų mažumų integracija bei švietimas, norėčiau ginti jų teises bei suteikti viltį gyventi oriai“, – akcentavo S. Navadonskytė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų