Dar ne taip seniai dažname tvarte kvykavo riestauodegės. Dabar visame Panevėžio rajone kitų metų simbolį belaiko vos pusšimtis ūkininkų. V. Šarapajevaitės asmeninio albumo nuotr.

Kiaulėms kiaulystę iškrėtė maras

Kiaulėms kiaulystę iškrėtė maras

 

Pagal Rytų Zodiaką ateinančius 2019-uosius globos lietuviui įprasta ir gerai pažįstama kiaulaitė. Visgi atrodo, kad ir šį gyvulį tuoj sutiksime nebent zoologijos sode. Iš lietuviško tvarto knysles pagrobė afrikinis kiaulių maras. Gražiais prisiminimais apie kriukses tebegyvenantys Panevėžio rajono ūkininkai sako, kad klastinga liga ne tik paršelius atėmė, bet ir kaimiečio darbštumą.

Panevėžio rajone, Karsakiškio seniūnijos Vilkapjūvių kaime gyvenanti Vesta Šarapajevaitė gali beveik kiekvienais metais švęsti vieno iš dvylikos Rytų Zodiako ženklo globojamus Naujuosius metus. Jos ūkyje ne tik kudakuoja pačių įmantriausių veislių vištos, bet dar mekena kelių rūšių ožkos, bliauna avys, amsi septyni šunys ir palei kojas glaustosi trys katės. Pati Vesta gimusi Gyvatės, o jos sužadėtinis – Triušio metais. Dar iki pernai V. Šarapajevaitė galėjo švęsti ir kiaulių globojamus Naujuosius, tačiau šią šventę pavogė afrikinis kiaulių maras.

Dar ne taip seniai dažname tvarte žviegė riestauodegė. Dabar visame Panevėžio rajone jas po vieną dvi belaiko 51 gyventojas. Dar veikia keturi komerciniai ūkiai, kur penimos per 50 000 kiaulių.

Paliūniškio gyventoja Vesta dar praėjusiais metais savo spalvingame ūkyje laikė vietnamietiškas kiaulytes. Jos gali būti auginamos namuose kaip dekoratyvinis gyvūnas, tačiau ūkininkai šios veislės paršiukus augina mėsai, paprastai nupeni nuo 50 iki 80 kg.

„Šiaip jie yra mėsiniai lašininiai gyvuliukai. Šių kiaulių lašiniai ypač stori, kas reta šiais laikais, minkšti. Mėsa tanki ir soti, o ir vietos šitie paršiukai tvarte užima mažiau, nei įprastinės rūšies“, – pasakojo V. Šarapajevaitė.

Reikėtų ir žmonėms pasimokyt

Auginti kiaulytes Vesta ėmėsi spontaniškai. Pas draugus pamačiusi juodas mažyles, jaunoji ūkininkė negalėjo joms atsispirti ir po pirmosios vados pasiėmė porelę.

„Augo, užaugo, vardų nedėjome, nes visgi tai mėsinis augintinis, augo tvarte. Bet per laiką, ypač kai užsiaugini nuo mažiuko, labai pripranti prie tų gyvūnų – jie mums buvo kaip augintiniai“, – prisimena V. Šarapajevaitė.

Jos paršiukai sėkmingai užaugo ir atsivedė 6 mažylius. Šie paaugo iki reikiamo amžiaus ir visi iškeliavo į kitus ūkius.

Kiaulės, pasak V. Šarapajevaitės, labai protingos.

Panevėžyje užaugusi Vesta Šarapajevaitė prieš beveik šešerius metus nėrė į gyvenimą kaime – jos ūkyje dabar gausybė įvairių gyvulių bei paukščių. Asmeninio albumo nuotr.

„Kol neaugini, viskas atrodo kitaip. Bet iš tiesų kiaulės labai gudrios, jos nori būti ir pakalbintos, ir paglostytos, ir ausį reikia pakasyti, ir kąsnio skanesnio išsiprašo. Būdavo, girdi, kad ateini į tvartą, bet dar nemato, o jau žvygauja, kad tik nešk greičiau, ką ten turi skanaus. Niekada nedergia savo miegamos vietos, labai tvarkingos, manau, to reikėtų ir žmonėms pasimokyt“, – kiaulėms priskirtą murzių ypatybę paneigia 29-erių ūkininkė.

Užsikrėtė ūkininkavimu

Vestos nuomone, visi naminiai gyvuliai protingi. Tuo ji, tikra miestietė, įsitikino prieš beveik šešerius metus nėrusi į gyvenimą kaime.

O viskas prasidėjo, kai V. Šarapajevaitė su sužadėtiniu nusipirko sodybą Vilkapjūvių kaime. Čia pora rado tvartą, kurį pertvarkę nusprendė įkurti namus vištoms, mat trečios kartos panevėžiečiai norėjo turėti naminių kiaušinių.

Po penkių vištų sekė šešios avys. O netrukus kieme puikavosi fazanai, mandarininės, Indijos bėgikės antys, povai ir kiti reti gyvūnai.

„Dabar mūsų ūkyje auga 14 skirtingų veislių – sufolkų, tekselių, berišon diušer – avių, 16 ožkų– anglo nubian veislės ir jų mišrūnės. Taip pat laikome 30 skirtingų veislių vištų. Šis skaičius kinta. Kiekvieną vištų veislę sudaro vadinamoji šeima, mažiausiai būna višta ir gaidelis. Dažniausiai auginama didesniais būriais, kad visada turėtume daugiau kiaušinių išperinti jaunikliams, kad neprarastume veislės“, – pasakojo V. Šarapajevaitė ir prisipažino, kad veislinių vištų auginimas jai tapo jau liga.

Sužadėtiniai nuolat lankosi ir patys dalyvauja naminių paukščių parodose, domisi naujovėmis. Sausio mėnesį ūkininkai vyks į parodą, kurioje pristatomi paukščiai turės būti žieduoti ir juos vertins įvairių šalių teisėjai.

Galerija

Višta močiutės bute

Pažiūrėjus į jauną moterį sunku pasakyti, kad ji daug laiko praleidžia tvarte. Jos pažįstami vis dar negali rasti Vestos panašumo į kaimo ūkininkę. O ir pati tvirtina nė nenumaniusi, kad taip susižavės tokiu gyvenimo būdu.

„Niekada negalvojau, kad tiek jaunų žmonių domisi kaimo gyvenimu, ūkiniais gyvuliais, paukščiais, bet šitame rate jų išties labai daug. Mūsų meilės gyvuliams iki šiol dar kai kas giminėje nesupranta, juk iki tol neturėjome jokio ryšio su žemės ūkiu“, – šypsosi V. Šarapajevaitė.

Pašnekovė prisimena, kaip jos vaikystėje daugiabučiame name gyvenanti močiutė perskaitė spaudoje apie protingą vištą, kuri neva sekiojo šeimininkus, įšokdavo į užkurtą mašiną. Susigundžiusi tokia draugyste panevėžietė pasiėmė anūkus ir išvažiavo į žemdirbių turgų nusipirkti viščiuko. Bet grįžo su pusvište ir ši labiau priminė sarginį šunį nei mielą bičiulį – paukštis kas kartą puldavo Vestą kapoti, lyg nujausdamas, jog ši vištos nemėgsta.

O gal tai buvo ženklas, kad po daugelio metų V. Šarapajevaitės gyvenime perekšlės taps jos didžiausiu pomėgiu? Buvusi miestietė su vyru dirba ir kitus darbus – vadovauja smulkiam verslui, nes didelio pelno iš ūkio nesurenka. Šį pasiima išlaidos gyvuliams. Šeimininkai neturi pakankamai žemės, jos tenka nuomoti papildomai, taip pat tenka prašyti pagalbos, kai reikia prisišienauti šieno žiemai.

Bet gyvuliai šiai porai teikia didžiulį poilsį.

„Labai sunku dirbti ūkyje, bet mums patinka. Kaip vyras sako, grįžęs po darbo pailsi išėjęs į tvartus. Nors čia ir daug darbo, bet kiekviena nauja gyvybė ūkyje, kiekvienas pasisekimas, išperintas viščiukas yra didžiulis pasiekimas ir varikliukas judėti pirmyn“, – tvirtina Paliūniškio gyventoja.

Ūkininkavimas iš šios šeimos net ir atostogas atima. Nors dienai išvykę, ūkyje gali rasti visišką netvarką. Nepaisant to, sužadėtiniai svajoja, kad sėkmingai praeitų artėjantis ėriavimosi ir ožkavimosi sezonas, kad visi jaunikliai užaugtų sveiki. Ūkininkai dar norėtų išplėsti laukinių paukščių būrį. Jei nebūtų tokie griežti reikalavimai ūkiui dėl afrikinio kiaulių maro Panevėžio rajone, Vesta vėl augintų ir kiaules.

Vilkapjūvių kaime ūkininkaujanti Vesta gali beveik kiekvienais metais švęsti vieno iš dvylikos Rytų Zodiako ženklo globojamus Naujuosius metus. Deja, kiaulės metus iš jos pavogė maras.

Pirma mašina iš kiaulių

Kiaulaites vėl augintų ir Krekenavoje gyvenanti Ingrida Barauskienė. Bet ji nėra tikra, kad kiaulės grįš į lietuvių tvartus. Ingridos nuomone, kiaulių maras atpratino žmones nuo to vargo. Ji nepamiršo, kaip tekdavo derinti darbą Žibartonių žemės ūkio bendrovėje ir namuose laukiantį paršavedžių ūkį. Jis vienišai mamai su vaikais nešdavo papildomą uždarbį.

„Aš pirmą savo automobilį nusipirkau pardavusi kiaules. O ir paskui iš ūkio sutaupydavau kokiam nors pirkiniui, kuriam atlyginimo neužtektų“, – pasakojo I. Barauskienė.

Tačiau pernai, kaip ir visi Krekenavos seniūnijos gyventojai, ji sulaukė paliepimo išskersti savo knysles. Ūkyje tada augo trys paršavedės su dešimt jauniklių. Vieną motininę kiaulę šeimininkė privalėjo likviduoti nė nesulaukusi planuotos vados.

Ingrida neslepia, kad jai toks valstybės įsakymas buvo psichologinė trauma ilgam laikui – juk bėgant metams moteris prisirišo prie savo gyvulių.

„Vienos paršavedės būna piktos ir aršiai gina jauniklius. Kitos tokios švelnios, kad gali ir šalia atsigulti“, – apie kiaulių būdą pasakojo krekenaviškė.

Tinginystės įkaitai

Didelių išdaigų su kiaulėmis I. Barauskienė neprisimena. Tik jei kokia knyslė išeidavo iš savo aptvaro, išknisdavo viską, kas pakliūva jai po šnipu.

Įdomu, kad kiaulės nėštumas trunka lygiai 3 mėnesius, 3 savaites ir tris dienas. Kai sueina šis terminas, šeimininkas turi būti pasiruošęs gaudyti vieną paskui kitą į pasaulį ateinančius paršelius. Vienu metu I. Barauskienės augintinė atsivedė net 27 paršelius. Tiek kiaulė fiziškai išmaitinti nepajėgia ir po trijų parų jos glėbyje pašonėje belieka daugiausia 18 vaikų.

„Pati išmokau priimti kiaulės gimdymą. Gyvenu bute, bet prie mūsų tvarto gyvulius laiko veterinaras. Jo pamokyta viską pasidarydavau, ko reikėdavo: ir temperatūrą kiaulei pamatuodavau, ir vaistus suleisdavau“, – pamena Ingrida.

Savo gyvulių šeimininkė nelepindavo, todėl paršavedės vesdavo itin stiprius jauniklius. Juos krekenaviškė greit išparduodavo. I. Barauskienė augino įvairių veislų: landrasų, Lietuvos baltųjų, petrėnų knysles. Jos Ingridos tvarte ir vardus turėjo: Mamka, Danė, Zita.

„Jei dabar vėl reikėtų laikyti kiaules, sunku būtų įgyvendinti dėl maro keliamus reikalavimus. Net ir vieną paršavedę laikant privaloma įrengti dušą tvarte“, – įvertino Krekenavos gyventoja.

Anot jos, nelikus ūkių, ateinančios kartos vis labiau prisiriš prie prekybos centrų, pašalpų ir tinginystės.

Kiaulininkyste Panevėžio rajone nebesidžiaugia ir Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai. Afrikinis kiaulių maras šią žemės ūkio šaką itin nuskurdino. Pasidairius po kaimyninius rajonus, ir jų specialistai taip pat pasakojo, kad kiaulės palieką kaimą.

O kalbinti kiaulininkystės specialistai teigia, kad kiaulių ūkis traukiasi jau nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metų. Užklupusios kiaulių ligos jį dar sumenkino. Todėl dabar kaimo žmogų gali dažniau sutikti mėsos parduotuvėje mieste nei tvarte.

Galerija

Komentarai

  • Ne maras naikina kaimą, o politika senoms Europos valstybėms mes reikalingi kaip vartojami. Seni Europos kapitalistai stato ir statis fabrikus lietuvoi o mūsu pigi darbo jėga dirbs. Gudrus Lietuvos kaimietis nereikalingas, mėsos aprūpins senbuves eu šalis. Persidaveliai Lietuvos valdžios individai pataikaudami Europos kapitalistams ir privedė kaimą prie esamos situacijos

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų