Kepti suvožtinius ir gaminti šaltibarščius – ne tas pats

Kepti suvožtinius ir gaminti šaltibarščius – ne tas pats

Baigęs energetinių sistemų elektronikos mokslus, Tomas karjerą svetur pradėjo plaudamas indus. Neilgai trukus britai jam patikėjo vieno iš virtuvės šefų poziciją. Paties gamintu maistu panevėžiečiui teko maitinti ir pabėgėlius Norvegijoje. O įgavęs žinių, britiško stiliaus barą Tomas atidarė ne kur nors Europoje, bet gimtajame Panevėžyje.

 

Iš savo 31-erių metų dešimt panevėžietis Tomas Kuzminskas praleido užsienyje. Jaunas vyras turėjo tikslą – susitaupyti pinigų nuosavam būstui, o visos priemonės pateisino tokį tikslą.

T. Kuzminskas su šypsena prisimena buvęs vos per žingsnį, jog pasiūlymu padirbėti svetur nebūtų pavykę pasinaudoti. Dar prieš išvykstant pasipylė virtinė nesusipratimų. Pats neteisingai užsirašė telefoną žmonių, su kuriais turėjo susitikti atvykęs į Angliją. Istorija apie nelengvą atvykimą į pietvakarių Anglijoje esantį Ekseterio miestą kupina ir daugiau nuotykių.

Į nurodytą vietą T. Kuzminskas turėjo išvykti iš tūkstantinio Londono. Susigaudyti metropolyje jam padėjo kitas lietuvis. Šis pats skubėjo į darbus, tad tik greitai pamojęs sekti iš paskos, paskui mostelėjo traukinio, į kurį reikia įsėsti Tomui, link.

„Mano kuprinės buvo prikimštos visokiausių konservų, lašinių. Nesupratau kainų, nieko – pirmą kartą atvykau. Bėgau paskui jį ir jaučiausi kaip filme“, – dabar juokiasi prisiminęs.

Po mokslų – į virtuvę

Išvykti dirbti į Didžiąją Britaniją vos studijas baigęs panevėžietis ryžosi Lietuvą pasiekus statybų verslo krizei. Tomas sako neturėjęs iš ko rinktis, o ir labiau nei statybos patį traukė virtuvė.

Kurį laiką padirbėjęs indų plovėju, po penkerių metų sulaukė pasiūlymo viename iš Velso restoranų tapti antruoju virtuvės šefu.

Tiesa, toks statusas buvo labiau teorinis. Vyriausiasis šefas mėgdavęs išlenkti taurelę ir dažnai nepasirodydavo darbe, tad atsakomybė už virtuvės darbą tekdavo panevėžiečiui.

„Pirmus dvejus metus buvo labai sunku. Dirbdavome po 13–14 valandų, beveik be poilsio pertraukėlių. O dar pradžioje sunku buvo ir kalbėti angliškai“, – pasakoja T. Kuzminskas.

Išbandyti savo įgūdžius improvizuojant maisto tema jam teko ir aukšto lygio restorane Londone. Visgi šis darbas Tomui nepasirodė patrauklus. Maža to, vargino naktinės pamainos, tolimos kelionės į darbą – į jį traukiniu važiuodavęs daugiau nei dvi valandas, tiek pat tekdavę sukarti ir grįžtant namo.

„Nesupratau, kada žmonės miega. Grįžti ir pamatai, jog turi vos penkias valandas pavalgyti, pamiegoti, ir vėl keliesi, ruošiesi į darbą. Nesuprasdavai, kada diena, o kada naktis“, – toks gyvenimo tempas Londone dabar Tomą stebina.

Vis dėlto sugrįžęs į Lietuvą T. Kuzminskas vis pagalvoja apie Jungtinėje Karalystėje bėgusias dienas – anglai jį mylėję, pavyko susirasti nemažai draugų, su kuriais ryšį palaiko iki šiol.

„Diskriminuojamas nebuvau, priešingai – jie stengėsi mane išmokyti visko nuo nulio. Galbūt matė, jog noriu mokytis“, – svarsto Tomas.

Nelaimės neatbaidė

T. Kuzminskas juokiasi, jog prieš pradėdamas dirbti virtuvėje net keptuvės nebuvo į rankas paėmęs – maistą jam gamindavusi mama.

„Nemokėjau išsikepti net kiaušinio“, – šypteli Tomas.

Nepratusiam prie aštrių peilių ir įvairių virtuvės reikmenų, kartą jam teko lėkti į ligoninę ir džiaugtis laiku išgelbėjus karštu aliejumi nudegintas rankas.

„Reikėjo valyti vegetarišką gruzdintuvę. Ji buvo apibėgusi aliejumi, slidi. Stumtelėjau ir visas aliejus, įkaitęs iki 250 laipsnių, kliuvo rankoms. Gerai, jog buvau netoli kriauklės, spėjau jas pakišti po vandeniu. Kitu atveju, kaip sakė gydytojai, galėjo nudegti ir iki pat kaulo“, – nemalonią patirtį prisimena pašnekovas.

Sutvarstytomis rankomis jau kitą rytą Tomas ruošė angliškus pusryčius.

Kentėjo lietuvio rankos ir nuo britiškos saulės. Sako, jog svetur keistai ir kur kas smarkiau „kabindavę“ saulės spinduliai. Nors Pietų Anglijoje klimatas vėsus, bet iš šiltųjų kraštų atkeliavusios šiltosios oro srovės kaip reikiant pasvilindavo emigranto odą.

„Vėliau tie patys anglai išmokė, jog odą reikia išsitepti actu ir įvynioti į maistinę plėvelę. Taip ir dirbdavom – kaip robotai“, – juokiasi Tomas.

Įpjovimų ir nedidelių nudegimų T. Kuzminskas vėliau nė nebeskaičiuodavo, o nemalonios patirtys neatbaidė nuo darbo virtuvėje.

Pats sako kažkaip atrasdavęs savyje jėgų, tačiau, anot Tomo, įtemptos darbo sąlygos neretai pravirkdydavusios ir pačius stipriausius virtuvės šefus.

Nors darbas virtuvėje atsiliepė Tomo sveikatai – kartais skauda nugarą, sąnarius, vis dėlto skųstis tokia patirtimi nenorėtų.

„Tai – virtuvės liga. Nėra nė vieno lengvo darbo“, – įsitikinęs panevėžietis.

T. Kuzminskas juokiasi, jog prieš pradėdamas dirbti virtuvėje net keptuvės nebuvo į rankas paėmęs – maistą jam gamindavusi mama.

Padirbėjo pabėgėlių stovykloje

Kartą Tomas sulaukė netikėto kvietimo atvykti padirbėti į Norvegiją – gaminti maistą pabėgėliams kalnuose įsikūrusioje stovykloje.

„Norvegai iš tiesų mėgsta kaimišką maistą – dešras, kopūstus. O aš iškepiau elnienos didkepsnių, paruošiau įvairiausių padažų“, – sako savo įgūdžiais darbdavių skrandžius pavergęs T. Kuzminskas.

Jam ne tik teko nuo pat pradžių paruošti valgiaraštį, bet ir užsakinėti prekes. Visa dokumentacija buvo norvegų kalba, tad verčiamas aplinkybių techninę kalbą panevėžietis sako išmokęs bene per naktį.

Ruošiamo maisto pasirinkimas buvo gana ribotas, nes pabėgėliai nevalgė kiaulienos, o gyvulių skerdimas turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus.

„Visgi pagal Norvegijos reglamentą nebuvome verčiami maitinti žmonių jų įprastu maistu, pavyzdžiui, kuskusu, avinžirniais ar pan. Priešingai, buvo siekiama atvykėlius integruoti, pratinti prie europinės virtuvės – žuvies, jautienos, avienos“, – pasakoja T. Kuzminskas.

Anot jo, pabėgėlių stovykloje jautėsi hierarchija. Pirmiausia eidavo valgyti vyrai, tik vėliau – moterys su vaikais.

„Dažnai vyrai atsisakydavo daržovių, norėdavo tik lašišos. Tokiu elgesiu stebėjosi ir patys norvegai – mūsų gaminamą maistą prilygino geriausių viešbučių virtuvei“, – pasakojo Tomas.

Jis neslepia šiek tiek pagudraudavęs: specialiai vyrams išrinkdavęs mažesnius kepsnius, o moterims leisdavęs rinktis pačioms. Paklaustas, ar nesibaimino provokuoti kitataučių, T. Kuzminskas tik šypteli:

„Jie nėra tokie baisūs, kaip atrodo, – taikūs, tik iš nuobodulio prisigalvodavo įvairių pramogų. Pavyzdžiui, skųsdavosi, jog skauda pilvą, ir prašydavo vežti į ligoninę. Toji buvo už maždaug 20 kilometrų, gamta už lango – nuostabi. Tad kai nuveždavo, pasakydavo, jog jau nebeskauda. Nemokama ekskursija“, – prisimena panevėžietis.

Nenorėjo pabėgėliai ir veltui pajudinti nė piršto. Kartą, paprašyti išdaužyti ledą nuo tako, nes ir patys nebepaeidavo, atšovė atvykę ne dirbti.

„Įžūlūs buvo. Jauni vyrai turėdavo gerus telefonus, vardinių drabužių. Net pagalvodavau – kaip jiems gera. Mūsų sutartis vėliau baigėsi, o neretas jų gavo Norvegijos pilietybę, įsigijo butą“, – pasakojo Tomas.

Tomo nuomone, maitinimo įmones dažnai atidaro tie, kurie tiesiog turi atliekamų pinigų, bet ne realų suvokimą, kaip vykdyti ir plėtoti tokią veiklą. E. Krikščiūno nuotr.

Rengiasi įkurtuvėms

Viena priežasčių grįžti į Panevėžį galėtų būti noras turėti savo nuosavą kampą.

„Svetur vis tiek būni šiek tiek svetimas“, – sako vaikinas.

Paklaustas, kodėl nusprendė kurtis ne viename šalies didmiesčių, o Aukštaitijos sostinėje, Tomas atvirai prisipažįsta manantis, jog šio miesto galimybės iki šiol nėra išnaudotos.

„Britiško maisto mada į Lietuvą atėjo prieš gerus porą metų. Vilniuje ir Kaune tokias virtuves atidaro kas tik nori – moka ar nemoka. Darosi perpildyta rinka, nors tokio maisto poreikis ir išaugęs. Nesu specialistas, bet, mano akimis, didžiuosiuose miestuose ši niša jau išnaudota“, – galimybes verslui kurti Panevėžyje įvertino T. Kuzminskas.

Čia, Tomo nuomone, maitinimo įmones dažnai atidaro tie, kurie tiesiog turi atliekamų pinigų, bet ne realų suvokimą, kaip vykdyti ir plėtoti tokią veiklą.

„Vyrauja požiūris „padažysiu, ištapetuosiu, gaminsime dienos pietus ir pilstysime pigų alų – bus daug žmonių“. Tačiau panevėžiečiai jau nori aukštesnio lygio maisto – jiems kaina nebėra tokia svarbi“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Neseniai išsiskyrus keliams su pirmojo atidaryto baro komanda, T. Kuzminskas jau ėmėsi įgyvendinti naujus planus. Maždaug už poros mėnesių panevėžiečiai ir miesto svečiai galės apsilankyti naujame jo atidaromame bare. Jame Tomas žada dar labiau susikoncentruoti į grilyje keptą maistą.

„Negali mokėti visko. Tas, kas savo valgiaraštyje turi visko – cepelinų, blynų, suvožtinių ir šaltibarščių, neturi nieko. Ten kokybės nebus“, – įsitikinęs virtuvės asas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų