Kasdienybę nubaidanti fantazija

Kasdienybę nubaidanti fantazija

Panevėžio miesto savivaldybėje savo trečiąją personalinę parodą pristato panevėžietis fotomenininkas Evaldas Ivanauskas. Aštuoni didelio formato darbai – naujausia ciklo „Dislokacijos“ serija.

Fotografijų ciklas „Dislokacijos“ pradėtas kurti dar 2014-aisiais, o pirmieji darbai visuomenei pristatyti praėjus dvejiems metams.

„Mintis sukurti tokį ciklą sukosi seniai. Prieš saulės šviesą stebėdavau betono ir asfalto tekstūras: jų lūžiai, įvairios erozijos labai asociatyvūs. Pasitelkus savo fantaziją galima matyti, kaip tik nori, pavyzdžiui, kito pasaulio reljefą iš aukštai ar peizažo fragmentą“, – intriguoja E. Ivanauskas.

Menininkas sako, kad išvysti pasaulio unikalumą bandantis net seniai pabodusiuose urbanistiniuose fragmentuose. Kaip tvirtina, įsižiūrint į juos, įmanoma pasaulį pamatyti kitaip, prisijaukinti ne visuomet mielą kasdienybę.

Pastarieji ekspozicijoje pristatomi darbai sukurti šiemet, bet jau spėjo atstovauti Panevėžiui šių metų tarptautinėje meno mugėje „Art Vilnius 2018“. Su menininko kūriniais buvo galima susipažinti Panevėžio miesto dailės galerijos ekspozicijos erdvėje.

E. Ivanauskas aiškina, kad pastarieji šių metų darbai šiek tiek skiriasi nuo ankstesniųjų. Pirmajame cikle nereikalingus motyvus jis šalindavęs kompiuterine grafika ir imituodavęs dangų ar rūką, kitus vaizdinius.

Šį kartą pasirinkta tai, kas nereikalinga nuotraukoje šalinti mechaniškai. Norėdamas sudaryti kosminio peizažo iliuziją, jis atitinkamas detales klijavo ant juodo pagrindo.

„Tačiau toks man nuėjimas į kitą sritį – laikinas. Be jokios abejonės, grįšiu prie to paties – skaitmeninės technologijos pagalbininkų“, – prisipažįsta panevėžietis.

Galerija

Pabrėžti unikalumą

Dislokacija – objektų išsidėstymas kitoje vietoje. E. Ivanausko kuriamo ciklo fotografijose – ne objektų, bet paties vaizdo perkėlimas, vienokio suvokimo virsmas į kitokį.

Vaizdai gali priminti egzotiškus kraštovaizdžius ar planetų panoramas, bet iš tiesų visa tai yra miesto paviršiaus fragmentai, kuriuos išskirtinė perspektyva paverčia kuo nors kitu. Tai yra tarsi bandymas analizuoti iliuzijos mechaniką, suprasti, kaip ji veikia vaizdo matymą.

Darbai atrodo atšiauriai ir be gyvybės ženklų, nes tai žmogaus, o ne gamtos sukurti peizažai, dirbtinos kilmės kraštovaizdžiai, miesto gyventojo kasdienybės dykumos.

„Pasirinktus fragmentus – asfalto įtrūkimus ar šaligatvio betono lūžius – fotografuoju iš žemos pozicijos, plačiu kampu. Tada pašalinu tolimesniame plane esančias miesto detales. Po viso to nedideli miesto paviršiaus fragmentai žiūrovo sąmonėje tarsi pakeičia mastelį ir tampa panašūs į panoraminius peizažus“, – sako menininkas.

Ciklo darbuose itin svarbu koordinačių ir laiko fiksavimas bei įvedimas į eksponuojamą fotonuotrauką.

„Noriu pabrėžti bet kokio vaizdo unikalumą ir laikinumą, nes toks yra kiekvienas pasaulio lopinėlis – didelis ar mažas“, – įsitikinęs jis.

Savo darbais E. Ivanauskas tarsi palydi į aliuziją, kokius pėdsakus žmogus palieka žemėje.

2017-aisiais ciklas „Dislokacijos“ buvo įtrauktas į Lietuvos fotomenininkų sąjungos kuratorės Vilmos Samulionytės organizuojamą parodų ciklą „Konceptualus peizažas“ ir eksponuojamas Vilniaus fotografijos galerijoje.

Tais pačiais metais nauji ciklo darbai pelnė trečiąją vietą Panevėžio tarptautinėje fotografijos bienalėje „Žmogus ir miestas“, be to, buvo nominuoti Didžiojoje Britanijoje vykusiame tarptautiniame konkurse „Photography Grant“, konceptualiosios fotografijos kategorijoje.

Komentarai

  • Pirmiausia reiktų pagalvoti,ar fotografoja menas. Gal greičiau dokumentika ir tiek. Ir savęs nesivadinantys menininksis padaro gražių,vertų pasaulinių albumų foto.

    • Atsakyti
    • Iš visų menų mums yra svarbiausia fotografija. 🙂 Gražu – tai dar ne menas, mielas „Tiek Žinių“

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų