Kartų konfliktas – neišvengiamas, tačiau tik nuo tėvų priklauso, ar konfliktai peraugs į karą, ar bus nesunkiai įveikiama problema.

Kartų konfliktas – tarp meilės ir rūpesčio girnų

Kartų konfliktas – tarp meilės ir rūpesčio girnų

Santykiai tarp vaikų ir tėvų – amžina kaip ir pats pasaulis problema. Neabejotinai kiekvienas tėvas nori tobulų vaikų, o vaikai – tėvų. Tačiau net psichologai tvirtina, kad kartų konfliktai neišvengiami. Tad kaip rasti aukso viduriuką, kad šeimoje kylančios santykių audros netaptų viską griaunančiais cunamiais?

Šiuolaikinė vaikų ir jaunimo karta dažnai vadinama išlepusiais narcizais, kurie puikiai žino savo teises, bet ne pareigas. Negerbia nei tėvų, nei vyresnių žmonių. Visas jų gyvenimas – tuščiai leidžiamas laikas prie išmaniųjų technologijų prietaisų. Bet ar tikrai ši karta tokia beviltiška?

Su bendravimo sunkumų patiriančiais vaikais, paaugliais bei jų tėvais dirbanti psichologė Renata Gataveckaitė atvira – ši karta nėra kokia išskirtinė ar blogesnė. Ji tiesiog kitokia. O kartų konfliktas – natūralus dalykas.

„Vienas Antikos filosofas yra pasakęs: o dieve, kokia karta auga. Vadinasi, mes toli nuo to nenuėjome. Kiekviena karta skirtinga, todėl ir į dabartinę neturėtume žiūrėti kaip į kažkokią ypatingą. Tobulų tėvų nebūna, tad konfliktai tarp vaikų ir tėvų neišvengiami, tačiau svarbu, kaip jiems iškilus elgiamasi. Konfliktus galima spręsti dviem būdais – konfliktuoti „iki galo“ arba ieškoti išeičių“, – „Sekundei“ teigė R. Gataveckaitė.

Pasak psichologės, niekas negimsta visažiniu, tad ir tėvai turi mokytis, augti kartu su savo vaikais. Net ir iš pažiūros idealios šeimos susiduria su bendravimo sunkumais. Dabartiniai tėvai augo kiek kitaip nei jų vaikai – didesnė jų dalis gimė dar sovietmečiu, kuomet žmogaus gyvenimas buvo sudėliotas į tam tikras lentynėles: mokslai, paskyrimas, darbas. Valdžia ne tik nurodydavo, kur dirbti, bet ir suteikdavo gyvenamąjį būstą, automobilį.

Atgavus laisvę, teko perkainoti daugybę vertybių. Laisvės aušroje gimusi karta buvo priversta augti savotiškoje sumaištyje. Jie patys buvo ugdomi pagal tapusias įprastas tradicijas, beržinė košė buvo tarsi auklėjimo dalis, o iš Vakarų ateinantys nauji metodai į vaikus skatina žiūrėti kaip į asmenybes. Tad nieko nuostabaus, kad auklėdami savo atžalas tėvai klysta, nes jų patirtis vienokia, o vaikus bando auklėti jau kitaip.

„Dažnai tenka girdėti tėvus sakant, kad jie gavo lupti, todėl išaugo gerais žmonėmis. Bet kyla klausimas, ar tikrai nebuvo padaryta žala jų asmenybei, ar dėl to jie neprarado kūrybiškumo“, – kelia klausimą psichologė.

Psichologė R. Gataveckaitė teigė, kad nėra tobulų tėvų, reikia būti tiesiog gerais tėvais, kurie geba išklausyti ir girdėti savo vaiką, atliepti jo emocinius poreikius.

Tobulumo paieškos

Tobulų tėvų nebūna. Anot R. Gataveckaitės, užtenka tiesiog būti pakankamai gerais tėvais. Gyvename technologijų amžiuje, kur apstu įvairios literatūros, kaip auklėti vaikus, tačiau labai svarbu ir gebėti atsirinkti informaciją. Kiekvienas vaikas individualus, todėl nereikėtų aklai taikyti naujų auklėjimo teorijų.

Pagrindinis ir svarbiausias dalykas – patys tėvai turi būti santarvėje su savimi, kad emociškai galėtų padėti savo vaikui. Tik sąmoningi tėvai gali užauginti gerus vaikus.

Anot pašnekovės, lietuviai yra gana uždari ir problemas stengiasi spręsti patys, tačiau dažnai nueinama į kraštutinumus. Todėl Lietuvoje tokia opi alkoholizmo, smurto, savižudybių problema.

„Reikia nebijoti kreiptis pagalbos. Kaip sutrikus sveikatai kreipiamės į gydytoją, taip susidūrus su emocinėmis ar bendravimo problemomis reikia nebijoti kreiptis į psichologą. Tai lygiai toks pat gydytojas, tik gydo sielą. Deja, Lietuvoje tai dar neįprasta. Kai paklausiu žmonių, ar teko susidurti su psichologu, dažnai išgirstu: „ačiū dievui, ne“. Lyg tai būtų kažkas gėdingo“, – stebisi R. Gataveckaitė.

Tėvai savo vaikams nori tik geriausio ir siekia apsaugoti nuo visų pasaulio blogybių. Tačiau kartais tereikia savo vaikais labiau pasitikėti ir visose situacijose ieškoti kompromisų.

„Konfliktuose dažniausiai kalto vieno nebūna, tačiau vaikai dar tik pažįsta pasaulį, todėl tėvai visose situacijose turi likti ramūs, stabilūs ir stiprūs“, – patarė pašnekovė.

Gyvenimo lenktynės

Psichologės teigimu, dažniausiai konfliktai tarp tėvų bei vaikų kyla dėl skirtingo pasaulio matymo. Vaikai dėl kitokios savo smegenų struktūros pasaulį suvokia visai kitaip nei suaugusieji ir kai kurie dalykai bei sąsajos tarp jų vaikams tiesiog nesuvokiami. Kitas dalykas, kad tėvai iš vaikų reikalauja per daug. Didžiausia klaida, kad tėvai per vaikus bando realizuoti savo pačių neįgyvendintus lūkesčius, troškimus, norus.

„Vaikas matomas ne kaip asmenybė, o kaip tėvų lūkesčių pildytojas. Pavyzdžiui, aš noriu, kad mano vaikas šoktų, ir jį vežioju į būrelius, dedu visas pastangas, todėl esu tobula mama. Bet vaikas tokiu atveju jaučiasi vertingas tik tada, kai ką nors padaro. Nevertiname jo už tai, kad jis tiesiog yra asmenybė“, – sakė R. Gataveckaitė.

Ji sutinka, kad ši karta – narcizų, tačiau tai ateina ne iš technologijų pasaulio, o juos tokius užaugina patys tėvai. Tik gimus vaikui prasideda savotiškas lenktyniavimas, kad būtent mano vaikas anksčiau nei kiti pradės šliaužioti, vaikščioti, kalbėti. Ir jeigu penkiametis dar nemoka skaityti, kaip kiti, dažnas tėvas patiria su beviltiškumo jausmą.

„Tik gimus vaikui prasideda savotiškas lenktyniavimas. Bet to visai nereikia – visi vaikai anksčiau ar vėliau pradeda skaityti, rašyti, skaičiuoti. Deja, jeigu šešiametis dar neskaito, dažnas tėvas ima jausti kaltę, kad nėra geras tėvas ar mama. Tačiau reikia suprasti, kad vieni vaikai subręsta anksčiau, kiti vėliau, vieni turi įgimtų gabumų ir aukštą intelekto lygį, o kiti visko vėliau išmoksta, nes jiems tiesiog neįdomus pats mokymosi procesas“, – kalbėjo psichologė.

Bendravimą kompensuoja daiktais

Jos teigimu, daug konfliktų būtų galima išvengti, jeigu tėvai girdėtų savo vaikus. Tai nėra lengva, nes reikia atsiriboti nuo to, ko nori patys tėvai ir ko tikisi visuomenė. Tiesa, reikia gebėti įsiklausyti ne į vaiko norus ar užgaidas, o santykius su vaiku. Dažna tėvų klaida, kad dėmesio trūkumą vaikams bandoma kompensuoti juos užverčiant įvairiais daiktais. Bet kai vaikams yra perkama viskas, ko jie įsigeidžia, daroma didžiulė žala.

„Dažnai sulaukiu tėvų skundų, kad vaikus apėmusi kone pirkimo manija. Taip yra todėl, kad vaikas supranta, jog kai nėra tėčio ar mamos, jis gaus apdovanojimą. Tėvų dėmesį jis gaus tik per pirkimo procesą. Taip sutrinka ryšis tarp vaikų ir tėvų, nes santykiai grindžiami tik naujais daiktais“, – pasakojo R. Gataveckaitė.

Lygiai tas pats ir dėl išmaniųjų technologijų. Tėvai dažnai piktinasi, kad vaikai tiesiog įnikę į telefonus, planšetes, kompiuterius ir kitaip nemoka leisti laisvalaikio. Tiesa, išmaniosios technologijos nėra blogis, jos duoda ir daug teigiamų dalykų, tik vis dar ieškome, ką naudingo galima būtų nuveikti su jomis. Tačiau dėl pomėgio laisvalaikį leisti virtualioje erdvėje tėvai gali kaltinti tik save.

„Tėvai patys daro meškos paslaugą. Norėdami užsiimti savais darbais patys vaikams į rankas įbruka planšetes ar kompiuterius. Tad vaikas perima šį elgesio modelį ir toliau taip elgiasi. O tėvai pyksta, kad atžalos negali atsitraukti nuo kompiuterio ekrano, nors patys paskatino taip daryti“, – kalbėjo psichologė.

Paauglystės audrų sūkuryje

Siekiant išvengti konfliktinių situacijų, labai svarbu vaikams nubrėžti ir tam tikras ribas. Per daug griežtas auklėjimas vaiką žaloja lygiai taip pat, kaip visiška laisvė ir ribų nebuvimas.

Pasak pašnekovės, ribos vaikui turi būti nustatomos, kai tik jis pradeda suprasti, kas galima, o kas ne. Jau trimetis turi suprasti žodį „ne“.

Tiesa, paauglystės laikotarpiu šios ribos po truputį turi būti plečiamos. Paauglystė – pats sudėtingiausias gyvenimo laikotarpis. Keičiasi ne tik kūnas, bet ir mąstymas, mintys, vertybių sistema. Paauglys pasineria į savęs tapatumo paieškas. Tenka galvoti apie tolesnį gyvenimo pasirinkimą.

„Paaugliui dažnai būna pačiam sunku susitvarkyti su savimi. Jis jau nebe vaikas, bet ir ne suaugęs žmogus. Tai itin sudėtingas laikotarpis, todėl tėvai turi būti pasirengę atlaikyti tuos vidinius paauglio konfliktus ir jų pasireiškimą visos šeimos santykiuose. Jie turi labai jautriai reaguoti į tai, kas vyksta su jų sūnumi ar dukra. Ir patiems neprojektuoti to pykčio ar tuo labiau nekeršyti paaugliui už jo pyktį ir nesusitvarkymą su jausmais ir emocijomis. Tėvai turi tapti tuo ramybės uostu, kuris geba atlaikyti paauglystės skatinamas audras“, – patarė R. Gataveckaitė.

Paaugliams yra normalu turėti savų paslapčių. Kaip juokauja psichologė, jeigu šiuo laikotarpiu vaikai viską atvirai pasipasakotų tėvams, jau vertėtų suklusti, kad kažkas ne taip. Tačiau jeigu vaiko emociniai poreikiai buvo ignoruojami nuo mažų dienų, paauglystės laikotarpiu jis bus dar labiau užsidaręs ir problemas spręs pats, kartais net destruktyviais būdais.

„Recepto, kaip užauginti laimingus vaikus, nėra. Svarbiausia į vaiką žiūrėti kaip į asmenybę, nenuvertinti jo, domėtis, ne ką valgė mokykloje ar kokį pažymį gavo, o kaip jaučiasi. Nereikia bėgti spręsti konfliktų už vaiką, o tiesiog bandyti suprasti. Būti tuo tėvu, į kurį vaikas galėtų bet kada atsiremti“, – patarė R. Gataveckaitė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų