L. Fedosejeva sakė, jog ši paroda gimė ekspromtu – į Vilniuje eksponuotą parodą niekaip negalėjo atvykti Panevėžyje gyvenanti mama. V. Bulaičio nuotr.

Karpiniuose slypintis išsigelbėjimas

Karpiniuose slypintis išsigelbėjimas

Nedažnai sutinkamo meno – karpinių iš popieriaus – darbai nugulė ant Panevėžio viešosios Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos sienų. Čia jau 36-ąją savo personalinę parodą pristatė menininkė iš Vilniaus Laimutė Fedosejeva.

Būdas nusiraminti

Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta užsiiminėti dar XVI amžiuje. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais jie tapo neatsiejama namų interjero dalimi. Keičiantis madai, juos pakeitė šiuolaikinio meno kūriniai. Menininkų, kurie puoselėtų karpinių meną, Lietuvoje nėra daug. Viena jų – Laimutė Fedosejeva.

Tautodailė Laimutę lydi nuo pat vaikystės. Talentinga kūrėja gyveno ir augo tarp tikrų auksarankių: mama puikiai mezga, neria, siuvinėja, močiutė karpė, mezgė, teta audė, kita teta yra dailininkė modeliuotoja. Šeimos namai taip pat visada išpuošti nėriniais, siuvinėtais darbais.

Nenuostabu, jog ir pati autorė – pripažinta karpinių meistrė, tautodailininkė, aktyviai puoselėjanti karpinių meną. Ji karpo mažomis tiesiomis žirklutėmis, o didesniems karpiniams ima į rankas rėžtuką.

Ilgus metus karpiniais besidominti autorė tvirtina, jog pati lengvai galėtų atskirti, kokios tautos atstovo vienas ar kitas darbas. Pasak moters, skiriasi stilius, spalviniai sprendimai.

Laimutė juokauja, jog karpiniai yra tinginio menas: sulankstai, padarai kelis įkirpimus ir žiūri, kas iš to išeis.

„Tai yra gera priemonė surasti jėgų savyje, kai jų, rodos, visai nebėra“, – prisipažino autorė, vis dar gyvenanti prieš kelerius metus netikėtai iškeliavusio sūnaus ilgesiu.

„Gyvenimas eina toliau, negali sau leisti sustoti ir nieko nedaryti“, – priduria ji.

Lietuviški karpiniai turi savitą mokyklą ir yra vertinami specialistų. Nors naujausios technologijos leistų daryti karpinius visai kitaip, dešimt kartų preciziškiau, tačiau jokiais lazeriais, kompiuterinės grafikos programomis nenupieši jų plazdėjimo. Šie kūriniai, pasak meistrės, gyvas dalykas – nemėgsta drėgmės, blogo oro, ašarų.

„Karpiniai gyvena savarankišką gyvenimą. Yra daug šalių, kurias norėčiau aplankyti: Izraelį, Japoniją… Mano darbai jau buvę ten, o aš – ne“, – sako autorė.

Išpažintis popieriui

Šešios dešimtys unikalių ažūrinių darbų į Panevėžį atkeliavo tiesiai iš sostinės. L. Fedosejeva sakė, jog ši paroda gimė ekspromtu – Aukštaitijos sostinę pasiekė visai atsitiktinai. Į prieš tai Vilniuje eksponuotą parodą niekaip negalėjo atvykti Panevėžyje gyvenanti moters mama. Ji taip krimtosi ir apgailestavo, jog menininkei neliko nieko kito, tik prižadėti: jeigu ji negalinti atvažiuoti, tai paroda atvažiuos pas ją.

Parodos autorė tvirtino suprantanti, jog tokie iš anksto nesuderinti veiksmai yra rizikinga: juk parodų galerijos savo darbus planuojasi iš anksto. Neliko nieko kito, kaip kreiptis į viešąją biblioteką, kurioje leisti laiką mėgdavusi ir pati Laimutė.

„Biblioteka man yra šventa vieta“, – sakė L. Fedosejeva ir pabrėžė mananti, jog į šią vietą renkasi tik neskubantys, pykčio savyje nelaikantys žmonės.

Būtent šią vietą savo parodai ji pasirinko neatsitiktinai – prieš daugelį metų čia buvo eksponuota pirmoji jos darbų paroda.

Karpinių parodoje „Pakeleivės išpažintis“ atsispindi ilgas autorės kūrybos kelias, gyvenimo fragmentai. Panevėžiečiams ir miesto svečiams pristatoma tik dalis L. Fedosejevos sukurtų karpinių, didžioji jų dalis gimė 2017–2018 metų laikotarpiu. Nuspręsta, jog darbai neturės pavadinimų.

„Kai žmogus skaito pavadinimą, jis ir mato tai, ką tu galvoji. Jeigu darbas pasakys kai ką kita, manau, jog tai nebus nieko tragiško. Vis tiek įvyks pasikeitimas informacija“, – tikino autorė.

Paroda, kurios darbai bus eksponuojami konferencijų salėje, I a. ekspozicijų erdvėse ir kavinėje, veiks iki rugpjūčio 22 d.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų