Vienas kitą Albinas ir Laima rado kalnuose. Sakoma, kad čia geriausia patikrinti santykius. M. GARUCKO nuotr.

Kalnų suvesti kopia į meno viršukalnę

Kalnų suvesti kopia į meno viršukalnę

Panevėžietis Albinas Vološkevičius ir jo žmona, jogos meistrė, Laima įveikė pačius aukščiausius pasaulio kalnus.

Tačiau ir viso gyvenimo neužtektų šiems alpinistams siekiant kūrybinės viršukalnės.

Prieš šešerius metus kūrėją savyje pažadinusi Laima Vološkevičienė dabar kuria paveikslus iš žemių. Juos rėmina autorės vyras. M. GARUCKO nuotr.

Prieš šešerius metus kūrėją savyje pažadinusi Laima Vološkevičienė dabar kuria paveikslus iš žemių. Juos rėmina autorės vyras. M. GARUCKO nuotr.

Ant Panevėžio viešbučio

Švenčiant Panevėžio 515-ąjį gimtadienį miesto centrinėje aikštėje niekam nebereikalingą sovietmečio gigantą, buvusį viešbutį papuošė dar viena ekspozicija po atviru dangumi. Ant pilkų pastato sienų išdygo dideli, ryškūs Latvijos dailininkų paveikslai.

„Pasitelkus šiuolaikines technologijas pasaulis tampa pernelyg mažas. Mes panašėjame, kultūros persipina, nyksta ribos. Tačiau iš tiesų esame unikalūs tuo, kuo skiriamės nuo kitų, galime nustebinti, o turėdami ką nors savita – dalytis. Kalbėdami meno kalba, kuriai nereikia vertėjų, galime pažinti vieni kitus, pamaitinti sielą ir praturtinti kasdienybę“, – apie išskirtinę parodą kalba jos sumanytojas Albinas Vološkevičius.

Anot jo, šiuolaikiniam žmogui nebeužtenka galerijos sienų, menas jį turi sutikti kasdieniame gyvenime.

A. Vološkevičiaus nuomone, būtų puiku, jei bent vieną praeivį ant visiems įprasto aikštės pastato iškabinti paveikslai priverstų sustoti, pakelti galvą aukštyn ir nustumti rūpesčius nuo pečių. O dar geriau, jei ekspozicija sudomins ir privers paieškoti informacijos, kas tokia kūryba papuošė Panevėžį.

„Gal kažkas  pagalvos ir apie tai, kodėl pats tamsiausias šios parodos paveikslas pakabintas aukščiau nei kiti ir pasidomės jo autoriumi“, – mįslingai šypsodamasis A. Vološkevičius tarsteli žmonai Laimai.

„Žmogus nėra į žemę įbestas kuolas, kuris vienoje vietoje privalo pragyventi 80 metų. Aš galėčiau gyventi bet kur, svarbiausia – aplinka, tavo veikla ir žmonės.“

L. Vološkevičienė

Mat ji, ruošiant ekspoziciją, vis priekaištavo sutuoktiniui, kad tamsųjį paveikslą reikėtų nuleisti žemiau.

A. Vološkevičius prisipažįsta dažnai sulaukiantis savo moters kritikos ir patarimų. Tačiau ši pora visą gyvenimą eina petys į petį ir vienas kitą pamoko tik norėdami paremti.

Kitaip ir būti negalėtų, juk juodu suvedė kalnai. Kaip sako alpinistai, į juos galima išeiti tik su patikimu partneriu.

„Abu gyvenome Panevėžyje, bet susitikome kažkur kalnų takuose“, – užsiminė  L. Vološkevičienė.

Jos sutuoktinis kilęs iš Kauno rajono, o pati Laima – kupiškėnė, į Panevėžį atsikrausčiusi paauglystėje. Jos šeimą į miestą išginė gimtajame Gyvakarų kaime vykusi melioracija – vienkiemio gyventojams teko palikti žemės ūkiui tinkamą sodybą.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Rinkosi iš sporto ir dizaino

Persikėlusi į Panevėžį L. Vološkevičienė toliau lankė mokyklą ir visa galva pasinėrė į sportą, itin pamėgo buriavimą. Tad kai teko rinktis profesiją, abiturientė stojo į tuometį Kūno kultūros institutą.

„Be sporto, labai patiko interjero dizainas. Bet bijojau neįstoti ir pasirinkau specialybę, kurią tikrai galėjau mokytis“, – prisimena L. Vološkevičienė.

Studijų metais panevėžietė atrado ir alpinizmą. Kartu su alpinistų klubu studentė kopė į aukščiausias viršukalnes.

Šios aistros moteris neapleido ir po studijų grįžusi į Panevėžį, kur treniravo jaunuosius dviratininkus. Maža to, Laima vaikams organizavo ir keliones į kalnus. Anais laikais tekdavo ilgus kelius nueiti, kad mokiniai galėtų išvažiuoti į kitus kraštus. Tokias pramogas kartais sutikdavo apmokėti trenerės įkalbėti tėvų darbdaviai.

„Kartais pagalvoju, kaip skyrėsi kelionių kainos tais laikais. Dvidešimties dienų išvyka į Kaukazo kalnus kainuodavo 24 rublius, o aš uždirbdavau po 100 rublių per mėnesį. Bet viskam užtekdavo – tikriausiai žmonių poreikiai tada buvo kitokie“, – svarsto L. Vološkevičienė.

1979–1983 m. ji vadovavo Panevėžio alpinizmo federacijai, kitąmet skaičiuosiančiai 50 metų gyvavimo jubiliejų. Iš būsimos žmonos organizacijos pirmininko pareigas 1983 m. perėmė A. Vološkevičius. Tuomet pora ir šeimą sukūrė, o šiandien, užauginę sūnų Luką ir dukrą Akvilę,  skaičiuoja jau 34-uosius santuokos metus.

2017-aisiais Albinas ir Laima Vološkevičiai pasiekė Everesto bazę Nepale. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

2017-aisiais Albinas ir Laima Vološkevičiai pasiekė Everesto bazę Nepale. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nenuilstantys keliautojai

Šeiminis gyvenimas niekada neužgožė A. ir L. Vološkevičių aistros keliauti. Jaunystėje su vaikais, o dabar atsiplėšę nuo darbų dviese jie kiekvienais metais stengiasi bent keletą kartų trumpam ištrūkti į kitą šalį. Vieną mėnesį per metus skiria išsamesniam svetimos kultūros pažinimui.

„Paskutinė svarbesnė mūsų kelionė buvo į Mianmarą. Įsiminė ir klaidžiojimai po Ispaniją prieš dvejus metus, didieji kanjonai, Japonija, kitos šalys. Kai augo vaikai, daugiau keliaudavome po Europą, bet dabar ieškome kuo mažiau civilizuotų, nepažintų kraštų – prie baseinų ilgai gulėti nemėgstame. Keliones planuojame patys, be agentūrų pagalbos“, – pasakojo L. Vološkevičienė.

Nepamiršta panevėžiečiai ir kalnų. Šie figūruoja visose kelionėse, jei tik pasirinktoje valstybėje jų yra. Lipimas į kalną, pasak užkietėjusių alpinistų, ne tik sportas. Toks užsiėmimas grūdina, formuoja asmenybę ir leidžia atrasti save.

„Kalnai mums daug davė – supranti, kiek juose laukia pavojų ir kaip atsakingai reikia jiems pasiruošti“, – pabrėžia L. Vološkevičienė.

Šią vasarą ji kartu su kitais panevėžiečiais leidosi ieškoti laisvos viršukalnės Panevėžio vardui. Ją rado Kirgizijoje Tian Šanio kalnuose.

Praėjusiais metais žinomų alpinistų pora šturmavo aukščiausios pasaulio viršukalnės Everesto bazinę stovyklą Nepale. 58-erių Albinas ir 63-ejų Laima įkopė į 6 km aukštį.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Jogos mokytoja

„Žmogus nėra į žemę įbestas kuolas, kuris vienoje vietoje privalo pragyventi 80 metų. Aš galėčiau gyventi bet kur, svarbiausia yra aplinka, tavo veikla ir žmonės“, – teigia L. Vološkevičienė.

Seniai ją ypač žavi Rytų kultūra. Mėnesį per dvejus metus panevėžietė gyvena Indijoje, kur tobulina jogos žinias. Šis sporto ir išskirtinės filosofijos derinys moterį lydi jau tris dešimtmečius.

„Visą gyvenimą mus veda kelias, tik reikia įsiklausyti į save, kur pasukti“, – apie atrastą jogą sakė  mokytoja Laima.

Tokiu gyvenimo būdu iš pradžių domėjosi ir Albinas. Jis pasiteisina nutolęs nuo šios veiklos dėl laiko stokos.

O žmona turi savo jogos namus Panevėžyje, kur padeda lankytojams ne tik išsaugoti lankstumą, fizinę sveikatą, bet nupurto per dieną susikaupusį stresą ir įtampą.

„Mes praktikuojame ajengaro metodą – tai būdas apsisaugoti nuo sveikatos sutrikimų, padėti sau emociškai. Šiais bėgimo ir skubos laikais ne veltui žmonės pamėgo jogą – ji veikia“, – tikina mokytoja.

Apie filosofijos ir sporto derinį L. Vološkevičienė gali pasakoti nesustodama. Vis dar, anot jos, yra manančiųjų, kad tai, ką ji daro, kvepia sekta. Tačiau kineziterapijos magistrė kuria stebuklus.

„Būna, kad atbėga pas mus žmogus kvadratinėmis akimis po sunkių darbų ir vargų. Mes jį nuraminam ir paleidžiam mėgautis vakaru“, – sako Laima.

Jogą įvaldžiusi panevėžietė pati jaučiasi itin stipri ir tvirtina, kad ją išmušti iš vėžių gana sunku.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Šaukėsi kūryba

Joga Laimai sutvarkė ne tik emocijas. Pabudino ji ir moters kūrybines galias.

„Mano tėvelis buvo tikras kūrėjas. Nors buvo mechanizatorius, jo talentui kažką sumeistrauti, sukonstruoti neprilygo niekas. Prisimenu, vaikystėje nebuvo į sodybą atvesta elektra, tai tėtis padarė generatorių. O kiek visokių malūnėlių su velniukais ir kitų smulkmenų…“ – pasakoja buvusi kupiškėnė.

Ir pati ji gyvenime vis jautė poreikį kažką sukurti: siuva suknelę ir priderina išskirtinę detalę. Tačiau paimti teptuką į rankas moteris ryžosi tik prieš šešerius metus. Pradėjo L. Vološkevičienė nuo akvarelės, nes manė, kad tai paprasčiausia. Pramokusi kursuose šio meno suprato, kad tai įdomu ir ne taip lengva.

„Akvarelė – gyvas žanras, gali piešti kalnus, o viskas išsilies į jūrą. Todėl greit pamėgau ją“, – pasakojo panevėžietė, iki tol dar išbandžiusi kūrybą iš džiovintų augalų.

Dabar jos kolekcijoje nemažai įdomių darbų. L. Vološkevičienė surengė kelias parodas ir įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. O netrukus menininkė žada pateikti staigmeną – iš tikros žemės sukurtus paveikslus.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Paveikslai iš žemių

Nuo klijų sulipęs juodžemis – puiki dirva L. Vološkevičienės fantazijai skleistis. Džiūdamas toks paveikslas natūraliai sukuria išskirtinį vaizdą, o autoriui lieka sudėti akcentus.

L. Vološkevičienės kolekcijoje jau keletas žemės darbų. Dabar jie baigia džiūti menininkės vyro dirbtuvėse, kur vėliau bus įrėminti. Šis darbas ilgus metus ir maitino parodų organizatorių – iki įkuriant „A galeriją“ prieš devynerius metus A. Vološkevičius teikė paveikslų rėminimo paslaugas, pardavinėjo meno reikmenis.

„Šitie darbai turės būti lygūs – dabar jie dėl drėgmės riečiasi“, – kalbėjo žmonos kūrybos apipavidalinimu besirūpinantis vyras ir bakstelėjo į viename paveikslų pieštą Vilniaus geležinį vilką. Šio esą galėjo ir nebūti.

Tačiau, kaip ir jo žmona, nuo kritikos nesusilaikantis A. Vološkevičius iš tiesų džiaugiasi mylimosios kūrybinėmis paieškomis.

„Man gera, kad ji vis dar ieško savo kelio, o kokius turtus randa, pasidalija su kitais“, – švelniai apsikabinęs žmoną kalba parodų kuratorius.

Savo kūrybinių klodų A. Vološkevičius pats kol kas atverti nenori. Žmona įsitikinusi, kad Albinas nuostabiai fotografuoja portretus. Tik jam vis dar pritrūksta laiko meninei saviraiškai. Ir pokalbio dieną skubiai aprodę žemės paveikslus sutuoktiniai šoko į automobilį ir išdūmė apžiūrėti šiomis dienomis Panevėžyje įsisiūbavusio tarptautinio meninio stiklo simpoziumo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų