M. GARUCKO nuotr.

Kaimų kodas – sodai ir laukai

Kaimų kodas – sodai ir laukai

Vaizdingomis apylinkėmis garsėjančioje Karsakiškio seniūnijoje ir kaimų pavadinimai skambūs bei prasmingi.

Ar kadaise ant Pyvesos kranto plytėjo didžiuliai laukinių obelų sodai, pavasariais sutyvuliuodavę rausvai balta žiedų jūra, niekas jau nepasakys. Turbūt plytėjo – juk toje vietoje atsiradęs kaimas ne šiaip sau buvo pavadintas Sodeliais.

Kaimų Sodelių, Sodų, Sodeliukų vardais Lietuvoje nėra daug – laukinės obelys taip gausiai, matyt, retai kur, tik ypatingose vietose augdavo.

O toje pačioje Karsakiškio seniūnijoje esantys Palaukiai, atrodo, bus vienintelis kaimas šalyje tokiu pavadinimu. Yra Palaukė, Palaukinė, Palaukiškiai, bet Palaukiai randami tik Panevėžio rajone.

Praeities vargai

Dabar, kaip sako Karsakiškio seniūnė Rima Jaškūnienė, Palaukiai tėra nedidelis, niekuo iš kitų neišsiskiriantis kaimas su visais šiuolaikinio gyvenimo atradimais ir praradimais.

O jeigu kas nori sužinoti, kaip palaukiškiai čia gyveno prieš porą šimtų metų, tokia galimybė yra – tereikia peržiūrėti istoriko Petro Juknevičiaus surinktus ir pateikiamus įvykių aprašymus.

Nelengva buvo čia gyvenusių žmonių dalia – sunkus darbas, nepritekliai, skriaudos. Nebegalint viso to kęsti ne kartą buvo skųstasi, teisybės ieškota.

XIX amžiaus pradžioje Vabalninko valdytojai Potockiai nusipirko ir Paliūniškio dvarą. Tuomet Palaukių valstiečiai, buvę Paliūniškio dvaro baudžiauninkai, ir išdėstė naujiems šeimininkams visas savo bėdas.

Žmonės skundėsi, kad jie – Palaukių valstiečiai – privalo pėsti vaikščioti po dešimt kilometrų į Paliūniškio dvarą dirbti, o ir maisto su savimi tenka pasiimti, niekas valgyti neduoda.

Dar žmonės skundėsi, kad nustačius Paliūniškio dvaro ribas, jiems teko tris dienas dirbti miške, kirsti girioje liniją.

Matininkui kiekvienas turėjo atnešti po vištą, svarą sviesto, kvortą grietinės, po linų ryšulį, po siekelį avižų arkliui. O kiaušinių tai tekdavo pristatyti be skaičiaus – pagal pareikalavimą.

Jautėsi nuskriausti palaukiškiai ir atlygio už darbą negaudami. Štai Paliūniškio smuklės stogui uždengti jie turėjo pristatyti aštuonias kapas kūlių. Už juos ekonomas žadėjo užmokėti po rublį, bet taip ir nesumokėjo.

Valstiečiai naujiems ponams skundėsi ir iš dvaro ekonomo patiriamu smurtu.

Palaukių koplyčia gausų būrį tikinčiųjų sutraukia per Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidus. M. GARUCKO nuotr.

Palaukių koplyčia gausų būrį tikinčiųjų sutraukia per Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidus. M. GARUCKO nuotr.

Palaukių koplyčia

Laimei, tokia žiauri priespauda ilgai nebesitęsė. Kaip teigia P. Juknevičius, 1844 metais Paliūniškio dvaro ribos buvo naujai išmatuotos, o aplinkinių kaimų, taip pat ir Palaukių, valstiečiai tapo valstybiniais. Nuo 1847 metų jie nebeturėjo baudžiavinių prievolių.

Žinoma, kad Palaukių gyventojai aktyviai dalyvavo 1863–1864 metų sukilime.

Nuo 1892 metų kaimas priklausė Stumbriškio, o 1903-iaisiais jau Subačiaus valsčiui. Tada kaime buvo 221 gyventojas.

1910 metais Palaukiuose pastatyta mokykla, bet per 1915 metų rugpjūčio 1 dieną netoli kaimo vykusius mūšius ji sudegė.

P. Juknevičiaus duomenimis, Palaukių kaimas istorijos šaltiniuose paminėtas 1556 metais, vykdant valakų reformą. Tuomet Palaukiuose buvo išmatuota 15 valakų vidutinės žemės.

Kaimo ribos sklypų galais nuo Lėvens upės ėjo iki Draupaškio kaimo laukų ir ponios Aleksandrovienės žemių. Viename gale buvo Pamarnakių kaimo valakai, kitame Laukagalių laukai.

Dabar vienas iš įdomesnių Palaukių akcentų – kaimo kapinėse stūksanti 1772 metais statyta medinė Švento Pranciškaus koplyčia. Garsėja ji Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidais, į kuriuos gausiai renkasi tikintieji iš visų apylinkių.

Kapinių teritorijoje auga įspūdinga pušis, kaip spėjama, menanti dar maro laikus.

Palaukiai – vienas iš šimto Karsakiškio seniūnijos kaimų, vos už kilometro nuo Tiltagalių, kaip ir daugelis tame krašte, pasižymi gražia gamta.

Seniūnė pasakoja, kad daugiau kaip pusę seniūnijos teritorijos užima miškai, per jos teritoriją teka Lėvens, Pyvesos, Marnakos upės, Žaliosios girioje yra Įstros ir Svalios upių ištakos.

Kas mėgsta miškų gėrybes, žino, kad čia yra Vosniūnų, Linkiamiškio spanguolynai, dažnai lankomi Gailiai ir Klimbalė.

Seniūnijoje yra penkios didesnės gyvenvietės – Karsakiškio, Geležių, Tiltagalių, Paliūniškio ir Sodelių. Visos jos turi įkūrusios ir seniūnaitijas.

„Kiekvienas žmogus yra reikšminga savo krašto istorijos dalis. Stengiamės surinkti kuo daugiau informacijos apie mūsų krašte gimusius, trumpesnį ar ilgesnį laiką čia gyvenusius ar tebegyvenančius, savo kūryba ar veikla įnešusius indėlį į mūsų krašto, šalies istorinį, visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą.“

V. Sarapienė

Miškų kraštas

Pasidomėjus Sodelių seniūnaitijos teritorija, net širdis apsąla nuo joje esančių skambių kaimų pavadinimų. Vien tik patys Sodeliai ko verti, o kai čia pat Barsiukų, Uoselio, Beržynės, Laužų, Linkiamiškio, Ratelių, Uoginių, Mėdžiūnų kaimai, iš karto darosi aišku, jog tikrai patekai į miškų kraštą.

Ir tas laukinių obelų sodas, apie kurį pasakoja legenda, atrodo, visai čia tinkamas ir tikrai buvęs.

„Sakoma, kad anksčiau prie Pyvesos upės augo daug laukinių obelų, todėl pavasarį vietovė atrodydavo kaip žydintis sodas. Nuo to ir kilo Sodelių kaimo pavadinimas. Mūsų Pyvesa jungia kelių kaimų žmones. Ir jie, kaip pavasariniai vaismedžių žiedai, susitelkę vienas prie kito džiaugiasi arba liūdi, dirba arba švenčia, rūpinasi vienas kitu. Jie visi kartu ir yra Sodelių kaimo bendruomenė“, – vaizdžiai krašto žmones apibūdina bendruomenės pirmininkė Vaida Sarapienė.

Ji pasakoja, kad ne tik sodeliečiai, bet ir kitų kaimų gyventojai aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Atskuba į renginius iš Grundiškio, iš Stumbriškio, iš Prūselių.

Beje, pastarasis kaimas taip pat su sava paslaptimi.

P. Juknevičiaus spėja, kad galbūt taip pavadintas dar nuo tų laikų, kai 13 amžiuje vykstant kovoms Prūsijoje dalis to krašto gyventojų bėgo į Lietuvą.

Dėl Livonijos ordino rengiamų išpuolių šiaurinė Lietuvos dalis buvo ištuštėjusi, todėl valdžia persikėlėlius iš kitų kraštų ir apgyvendindavo tame krašte. Gal taip atsirado ir Prūseliai, ir netoliese esantis Gudgalis, ko gero, čia kadaise atkeliavusių gudų apgyvendintas.

Istorija – ne vadovėliuose surašyta, o per žmones, jų gyvenimus einanti, ir toliau tęsia savo nesibaigiančią kelionę, o ir Aukštaitijos kraštas, kartu su Sodeliais, drauge keliauja pirmyn.

Sodeliai. M. GARUCKO nuotr.

Sodeliai. M. GARUCKO nuotr.

Sekminių susitikimai

Viena didžiausių švenčių Sodeliuose – Sekminės, septinta savaitė po Velykų. Sodelių Šv. Dvasios koplyčioje atlaidai vyksta šeštadieniais po Sekminių.

„Tai viena iškiliausių, nuo seno švenčiamų pavasario švenčių. Daugeliui tai pats gražiausias metų laikas – jau sužaliavusi gamta, daug žydinčių gėlių, pievų žolynų. Ši šventė graži ir savo papročiais. Senovėje trobos būdavo išpuošiamos beržų šakomis. Sekminės dar vadinamos piemenėlių švente – piemenėliai anksti ryte gyvuliams uždėdavo vainikus, užtat šeimininkės skanią kiaušinienę iškepdavo ir šiaip dar skanesnių lauktuvių duodavo“, – pasakoja V. Sarapienė.

Kasmet per Sekmines Sodelių kaimo bendruomenė po šv. Mišių renkasi jaukiame gamtos kampelyje, pušų apsuptame, vietinių pramintame piemenėlių slėniu. Čia kepama kiaušinienė, vaišinamasi gira, vyksta kultūrinė programa.

Sulaukiama ir garbingų svečių, kartais net iš užsienio. Pati Švedijos ambasadorė Maria Christina Lundqvist Sodeliuose Sekmines šventė. Jai tokie susitikimai su tolimo kaimo žmonėmis mažoje medinėje koplytėlėje ir atlaidų šventėje pasirodė labai mieli. Tokios Lietuvos oficialiuose diplomatų priėmimuose nepamatysi.

Sodelių koplyčia stūkso veikiančiose kaimo kapinėse. Šv. Dvasios koplyčia statyta ant Dominyko Mažeikos dovanotos žemės 1746 metais.

Kaimo koplyčioje ligi šių dienų išlikę įdomių paveikslų. Nemažai jų nupiešė savamokslis dailininkas, sodelietis Algimantas Jasinavičius. Vienas iš jo darbų puošia altorių.

Sodelių kaimo bendruomenė. V. SARAPIENĖS ALBUMO nuotr.

Sodelių kaimo bendruomenė. V. SARAPIENĖS ALBUMO nuotr.

Konkurso prizininkai

Bet gyvenimas – ne tik šventės. Tad sodeliečiai ir savo kasdienybę įdomia veikla stengiasi nuskaidrinti, aktyviai dalyvauja renginiuose, konkursuose.

V. Sarapienė pasakoja, kad Sodelių bendruomenės narius vienija pomėgis keliauti, kuo daugiau pamatyti naujo, įdomaus.

„Ekskursijos, kelionės ne vieną įkvepia, skatina svajoti. Net sunku nusakyti tą malonų jaudulį, kai išvykstame su draugais ir fotoaparatu. Tai nepaprasta veikla, suteikianti peno kūnui ir sielai. Tai ne tik savo šalies, bet ir kitų žmonių pažinimas. Iš kiekvienos kelionės parsivežama kas nors naujo. Nebūtinai materialių daiktų. Pailsima, prisipildoma optimizmo. O ryšys tarp bendrakeleivių tampa tvirtesnis“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.

Taip aplankyta ne tik daugelis Lietuvos kampelių, susipažinta su šalies sostine, kelionių maršrutai veda ir į Latviją.

Daug šiltų žodžių bendruomenės pirmininkė V. Sarapienė taria apie savo krašto žmones.

„Kiekvienas žmogus yra reikšminga savo krašto istorijos dalis. Stengiamės surinkti kuo daugiau informacijos apie mūsų krašte gimusius, trumpesnį ar ilgesnį laiką čia gyvenusius ar tebegyvenančius, savo kūryba ar veikla įnešusius indėlį į mūsų krašto, šalies istorinį, visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą“, – sako pirmininkė.

Daug pavardžių tarp pačių garbingiausių pamini ji. Tarp jų ir šviesaus atminimo Vitoldo Razmislavičiaus (1926–2009), dirbusio mokytoju, bibliotekininku, kino mechaniku. Jis buvo medžio drožėjas – drožė kryžius, šventuosius, gyvūnus, žmonių figūras. Savo namuose tautodailininkas įkūrė muziejų.

Gražų indėlį į kaimo gyvenimą įnešė taip pat jau šviesaus atminimo pirmoji Sodelių kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Razmislavičienė (1932–2018). Baigusi Panevėžio mokytojų seminariją ji 40 metų mokytojavo Sodelių mokykloje, taip pat buvo tautodailininkė, statė spektaklius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų