Kai logika prieštarauja logikai

Kai logika prieštarauja logikai

Jaunųjų kūrėjų – „miltinukų“ daugėja kasmet. Keista? Nieko keisto. Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje dirba šaunios, misijoje „pastebėk kuriantį“ dalyvaujančios mokytojos Virginija Milaševičienė, Laima Ušinskienė, Ramutė Matusevičiūtė, Lina Rastenienė, Izolda Pakalnienė, Laima Dargužienė, Jolanta Baltienė. Jos pastebi kūrybos daigelius.

Austėja Čaikinaitė

„Kartais mėgstu kažką rašyti, bet dažniausiai viskas pasibaigia konfliktu su pačia savimi. Visur ieškau logikos tol, kol suvokiu, kad mano logika prieštarauja logikai.“

Am – ir nebėr

Barzda, žaislai, apsiaustas skraido ore

Kalėdų senis ridenas nuo stogo,

Žiema gi atėjo –

Keliauninkai sugužėjo.

Kas tie keliauninkai?

101 procentas teroristai!!!

O gal floristai?

Ne, turbūt dantistai.

Ša, tu paranoja,

Tai snaigės iš Pakruojo,

Jos keliauja iš viršaus,

Bet nusileidžia ne kaip savižudis iš po dangaus.

Keliaudamos ne degalinę pravažiuoja,

O lėktuvo sparną apvynioja.

Atvykusios ypač mėgsta pasisvečiuoti plaukuose.

Ir visai nesvarbu, jie riebaluoti ar ne.

Patariu svetingai priimti,

Jei nenori makiaže numirti.

O žiūrėk, ji jau čia,

Tuoj kėsinsis į tave.

Jeigu ne vaiko plati burna,

Būtum linzių netekus staiga.

Kamilė Iljinaitė (11kl.)

„Manau, kad visi žmonės kuria, todėl nelaiko to ypatingu talentu. Rašau, piešiu, kartais groju, nes tokie kūrybos būdai man labiausiai patinka. Savo kūryboje vaizduoju tai, kas tuo metu sukasi mano galvoje. O ten visko pilna. Mano pagrindinis tikslas yra sužinoti kuo daugiau apie pasaulį, kuriame gyvenu, ir visus kitus.“

***

Noriu turėti savyje daugiau spalvų nei jų yra spalvų paletėje.

Noriu įkvėpti žmones neįmanomų tikslų ir idėjų; įkvėpti deguonį ir iškvėpti natas,

Visuotiniu standartu paversti laimę,

Šokti iki mėnulio pamiršus aukščio baimę ir drąsiai sutikti saulėlydį, kai jis ateis.

Atleisti viską, net jei mano kaltininkai sau to niekad neatleis.

Visada noriu būti daugiau nei esu.

***

Šitas kambarys buvo mano ramybės kampelis,

Turėjau prieglobstį nuo deginančio lietaus.

Bet vėjas nupūtė popierinį kambario stogą

Ir aš sunykau.

Mes pavirtom pelenų krūva.

Stojo tyla ir ramybės nebėra.

Man liepė eiti, sakyti. Sakė, nesuklysi.

O tapau pajuokos objektu ir vėl.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų