Kai kinas didesnis už gyvenimą

Kai kinas didesnis už gyvenimą

 

Neseniai atšventusi 31-ąjį gimtadienį iš Radviliškio kilusi Kornelija Norkevičiūtė gerai žino, kad kinas – išties didesnis už gyvenimą.

Jau daugiau nei penkerius metus ji triūsia programų koordinatore seniausiame Lietuvos kino centre – Panevėžio „Garse“.

Pamilo Panevėžį

K. Norkevičiūtės gyvenime nemažai vingiuotų posūkių. Nors gimtine ji sako galinti vadinti tiek Radviliškį, tiek Šiaulius, kuriuose krimto bakalauro ir magistro studijas, jau penkioliktus metus mergina neabejinga ir Panevėžiui.

Taip susiklostė, jog į Aukštaitijos sostinę antrą kartą nutekėjo jos mama, tad ir pati Kornelija ėmė mažais žingsneliais jaukintis nepažįstamą miestą. Prieš aštuonerius metus baigusi bakalauro studijas, ji nė nedvejodama persikėlė čia gyventi.

Atvykusi labai greitai pamilau ir susipažinau su Panevėžiu, o dabar labai dažnai sakau, jog tai yra idealus miestas gyventi: kurti šeimą, dirbti mėgstmą darbą, turėti pomėgių“, – įsitikino Kornelija.

Ir ne tik miesto geografinė padėtis tiek pačios šalies, tiek aplinkinių kaimyninių valstybių atžvilgiu yra itin patogi. Patį Panevėžį Kornelija mato apvalų, strategiškai puikiai išplėtotą, galintį pasididžiuoti gražiu, žaliu ir gaiviu senamiesčio vaizdiniu, kurį vainikuoja populiari ir miesto gyventojų, ir atvykėlių turistų taip mėgstama Senvagė.

Dirbu centre, tad stengiuosi kuo dažniau išeiti pasivaikščioti į gryną orą. Tai labai gražus ir įtraukiantis miestas, kuris visiškai nestokoja judesio“, – tokį Panevėžį mato K. Norkevičiūtė.

Gyvenamosios vietos pakeitimas – tik vienas jos gyvenimo pokyčių. Netikėtų sprendimų virtinė prasidėjo dar renkantis studijų kryptį.

Radviliškietė ilgą laiką tikslingai ruošėsi stoti į viešojo administravimo bakalauro studijas, išlaikė reikiamus egzaminus. Tačiau nuvažiavus pildyti stoti reikalingų dokumentų, akys užkliuvo už, kaip sako Kornelija, it burtažodis skambančio pavadinimo – lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene studijų.

Pirmąsias jas įrašiusi į pageidaujamųjų sąrašą, būsimoji studentė netrukus gavo kvietimą papildyti pirmakursių gretas.

Vietoje nenustygstančią merginą į priekį veda geros emocijos ir meilė savo darbui. M. Garucko nuotr.

Kornelija iki šiol prisimena pirmąją paskaitą – komunikacijos įvadą. Tada ir paaiškėjo, kad daugiau nei trisdešimt žmonių į šias studijas atvedė smalsumas ir naujovių troškulys. Vos po kelių mėnesių Kornelija suprato, kaip be galo džiaugiasi tokiu apsisprendimu, gaunamomis žiniomis ir sutiktais dėstytojais.

Tie žmonės suteikė labai daug. Visų pirma – platų akiratį, platų požiūrį į pasaulį. Mane džiugina, jog su metais jis nesiaurėjo, o tik dar labiau plečiasi“, – studijų laikus šiltai mena K. Norkevičiūtė.

Nuo viešbučio iki kino

Baigusi bakalauro studijas ir jau gyvendama Panevėžyje, K. Norkevičiūtė tęsė mokslus Šiaulių universitete. Pasirinkusi literatūrologijos magistrantūrą, ji ir toliau nagrinėjo savo bakalauro darbą apie reklamos galimybes ir subtilybes.

Nors tai buvo, kaip mano pati, visiškai interdisciplininis darbas ir veikiau sociologinis, viešųjų ryšių įtaka merginos neapleido ir vis dar sukosi galvoje.

Teko dirbti visokių darbų: būti padavėja, dirbti viešbutyje ir net leistis į statybų verslą. Ir nors kiekviename darbe gali atrasti malonumą dirbti, bet net ir magistrantūroje studijuodama vis sakiau, jog baigusi tikrai dirbsiu kultūros srityje“, – pasakoja K. Norkevičiūtė.

Įkrauta baterija

Smalsios merginos svajoms buvo lemta išsipildyti. Prieš penkerius metus ji nedrąsiai pravėrė kino centro „Garsas“ duris, o pirmųjų dienų prisiminimai ir dabar neretai aplanko.

Mano kabinetas yra prie didžiosios salės aparatinės, kurioje tuo metu dar buvo rodomi filmai iš juostos. Tas garsas, kai paleidžiamas juostos projektoriaus mechanizmas, iki dabar įstrigęs atmintyje“, – šypsosi Kornelija.

Kinu K. Norkevičiūtė gyveno ne visuomet, tačiau sako jau vaikystėje žinojusi, jog visą gyvenimą bus priklausoma nuo kūrybiškos, aktyvios ir dinamiškos veiklos.

Buvau labai išdykusi mergaitė. Ketverių metų pirmą kartą pabėgau iš darželio, o vėliau sekė dar ne vienas toks pabėgimas. Dabar tokius vaikus vadina hiperaktyviais, jiems duoda daug veiklos. Aš buvau visiškas atamanas – kaip įkrauta baterija“, – juokiasi pašnekovė.

Kornelijos smarkumą ne visuomet pakeldavę kaimynai – jie neretai drausmindavę aktyvią mergaitę, nuo kurios bėgiojimo po namus dundėdavęs visas daugiabutis.

Buvau kaip prisukta, mane reikėdavo nuolat užimti, nes viskas buvo labai įdomu, norėjau viską išbandyti. Tikėjau, jog atrasiu vieną sritį, ir žinojau, jog ji bus kintanti, nenuobodi“, – sako K. Norkevičiūtė.

Gyvenimo aistra – kelionės

Didelę dalį K. Norkevičiūtės gyvenime užima ir kelionės bei… svajonės.

Augdama Radviliškyje, mergaitė pirmuosius dešimt savo gyvenimo metų gyveno daugiaaukščio namo septintame aukšte. Namas stovėjo pačiame miesto pakraštyje, netoliese matydavosi plentas link Šiaulių, telkšantis tvenkinys.

Atsisėsdavau ant palangės, iškišdavau kojas per langą ir svajodavau, kad nukeliausiu kur kas toliau“, – šypteli Kornelija.

Vos tik radusi laisvą akimirką, ji taip ir daro – leidžiasi pažinti svetimų kraštų. Kartais tai pačios suplanuotas laisvalaikio leidimo būdas, kartais – darbo komandiruotės. Tačiau visuomet keliones sieja vienas tikslas: noras pažinti ir atrasti save per kitus, per įvairias praktikas, kitas kultūras.

K. Norkevičiūtė sako jau per pirmąsias keliones į Aziją suvokusi, kaip žmogus keliaudamas auga, kaip keičiasi jo požiūris, suvokimas.

Tarsi atsitrauki ir iš tam tikro atstumo permąstai, kuo gali džiaugtis, dėl ko liūdėti. Žmogus, pažindamas aplinką, susipažįsta su savimi ir išmoksta priimti save“, – patyrė mergina.

Net ir dirbdama viršvalandžius kino programų koordinatorė sako daugiau besiilsinti nei pavargstanti.

Geros nuotaikos užtaisas

Vis dėlto dienų, kai net savo paties draugija atrodo nemaloni ir nepageidaujama, pasitaiko ir plačiai besišypsančiai Kornelijai. Save ji laiko saulės žmogumi, tad rudenėjantys ir sparčiai vėstantys orai išprovokuoja liūdesį, slogias nuotaikas.

Laimė, tokie pilki debesys ilgai josios padangėje neužsibūna.

Kiekvienas pats pasirenka, kaip išgyventi. O rinktis gerą nuotaiką, šypseną, juoką, kompaniją yra kur kas geriau“, – savo laimės receptą atskleidžia pašnekovė.

K. Norkevičiūtė nuolat sau primena, jog didžioji gyvenimo dovana ilgainiui išseks, o emocijos, kuriomis pasidalijama su aplinkiniais, dvigubai sugrįžta atgal.

Lietus gali būti labai romantiškas reiškinys, tad nors ir lyja, diena vis tiek gali būti labai graži“, – metaforiškai kalba mergina.

Kornelija įsitikinusi: turime per mažai laiko pyktis. Reikia kuo skubiau bėgti nuo neigiamų emocijų arba pasistengti jas paversti teigiamomis.

Pasak jos, žmonės yra energijos užtaisas, galintis per vieną retą susitikimą įkrauti ištisiems mėnesiams ar net metams. Noriai bendraudama su ryškiomis, šviesiomis asmenybėmis Kornelija prisipažįsta, jog ir pati gauna tikrą teigiamų emocijų pliūpsnį, ir atiduoda visą savo esybę.

Taip užkuriama pozityvumo mašina, kuri ir neša pirmyn. Esu iš tų žmonių, kuriems reikia bendravimo – neįsivaizduoju gyvenimo vienumoje, atokiai“, – pripažįsta pašnekovė.

Bendrystės troškimas atvedė ją ir į rytinius užsiėmimus miesto centre. Ankstyvą rytą Korneliją galima sutikti sportuojančią ir bėgiojančią Laisvės aikštėje ar jos prieigose. Čia, kartu su entuziastinga bendraminčių komanda, ji sveikina išaušusį rytą ir skaidrina praeiviams nuotaiką.

Geros dienos“, „daugiau šypsenų“, „jūs puikiai atrodote“ – tai tik dalis šiltų frazių, kurias galima išgirsti iš ryte miesto centre sportuojančios K. Norkevičiūtės.

Ir, anot jos, paskleista gera nuotaika bumerangu grįžta atgal: juk ko ieškai, tą ir randi.

Viršvalandžių nesibaido

Itin glaudų ryšį su panevėžiečiais Kornelija pajuto pradėjusi dirbti kino centre. Niekuomet susitikimams su kino kūrėjais ir publika iš anksto nesiruošianti kino programų koordinatorė atvirauja mananti, jog tokie išankstiniai kalbų kūrimai dažniausiai nueitų perniek. Juk, sako, vis tiek nėra aišku, kokie žmonės susirinks.

Man atrodo, jog viskas turi klostytis savaime. Geriausia – atsistojus prieš žiūrovus įkvėpti, kelias sekundes pažvelgti į salę. Tuomet ir pamatai, kokia susirinkusiųjų emocija, bandai sukurti šventę ne tik jiems, bet ir sau“, – įdomaus darbo subtilybes atskleidžia programų koordinatorė.

Kol kas toks strateginis planas veikia be priekaištų. Neseniai kino centras minėjo garbingą veiklos sukaktį – 90 metų jubiliejų. Šventėje K. Norkevičiūtė sulaukė aibės padėkų dėl savo svaraus indėlio centro veiklai palaikyti.

Skambus posakis byloja, jog jeigu surasi mėgstamą darbą, nejausi, kad dirbi. Niekada nė viename darbe neskaičiavau darbo valandų – savo darbo įsimylėjimas yra svarbi gyvenimo dalis“, – kiek kuklinasi Kornelija ir pripažįsta nuolat išgyvenanti netikėtumo faktorių, mat kiekviena savaitė atneša vis ką nors nauja.

Kinas – nuolat kintantis menas. Tai – mūsų veidrodis, atspindintis gyvenimus, socialines problemas. Tokia veikla padeda tobulėjant man pačiai ir perduodant savo patirtį kitiems“, – sako mergina.

Visgi ir pati pastebėjusi, jog kartais darbas suvalgo visą jos laiką. Tenka ir pabarti save, kad per ilgai užsisėdi jame, kad savaitgaliais eina žiūrėti filmų, užuot tingiai varčiusis minkštuose pataluose.

Nemanau, jog blogai, kai darbas tampa gyvenimo būdu. Kartais, atrodo, reikėtų atsitraukti, bet imi nejusti ribų. Ir tai padeda išvengti nuovargio, nuobodulio“, – su šypsena teisinasi Kornelija.

Renka filmus panevėžiečiams

Už panevėžiečiams pateikiamas kino programas atsakinga K. Norkevičiūtė tikina, jog kiekvieną sykį, kai tenka atrinkti filmus, kurie pasieks „Garso“ ekranus, galvojanti, apie ką kalba ekranizacijos, ar tai bus naudinga Panevėžio žmonėms.

Kultūros troškulį Kornelija jautė visuomet ir dabar jį su malonumu malšina.

Neseniai grįžusi iš Estijos kino festivalio, Kornelija atkreipė dėmesį, jog filmai – labai negatyvūs. Kartais tokius net sunku rodyti žinant, kaip skaudžiai tai gali paliesti žiūrovų gyvenimus. Tačiau, sako, reikia nesustoti eiti koja kojon su globaliai mąstančiu pasauliu.

Nesvarbu, kokia būtų filmo pabaiga, visuomet stengiuosi parinkti tokį, kad turėtų bent krislelį pozityvo. Suprantu, jog kinas nuolat atsinaujina, turime atsinaujinti ir patys: tiek technine prasme, tiek emocine. Privalome ieškoti naujų formų, kaip kiną paversti mediatoriumi tarp žmonių, kad jis būtų ir pramoga, ir mokytojas, psichologas ar motyvatorius“, – mano K. Norkevičiūtė.

Ji neslepia savo perfekcionizmo: jeigu pavyksta darbą atlikti visu šimtu procentų, norės dar daugiau. Tad nenuostabu, jog pirmaisiais darbo kino centre metais programų koordinatorę persekiojo nepasitikėjimas savimi.

Dabar Kornelija žino: kinas yra daugiasluoksnis ir reikia labai daug pastangų, kad suprastum, kaip veikia šis ištisas mechanizmas.

Man atrodydavo baisu, jog niekada neperžiūrėsiu visų, būtinų peržiūrėti filmų. Tačiau baimė su metais ima nykti, išlaisvina patirtis“, – dabar mano Kornelija.

Svarbiausia – bent lašas vilties

K. Norkevičiūtė puikiai supranta, kokia atsakinga misija gula ant jos pečių: formuoti ne tik kultūrą mieste, bet ir tam tikra prasme būti jauno žmogaus virsmo, augimo grandinės dalimi.

Tad ir vienas iš jos asmeninių tikslų – padėti suvokti žmonėms, jog tai, ką rodo kino ekranai, ne visuomet yra šimtaprocentinė tiesa.

Kinas labai dažnai tampa ir politiniu, socialiniu įrankiu. Prieš porą metų buvo itin opi emigracijos problema. Dabar – socialinės, šeimos problemos: alkoholizmas, narkomanija, smurtas prieš mažus vaikus, moteris, savo ydose pasiklydę tėvai“, – atkreipia dėmesį mergina.

Tačiau net ir tokios į didžiuosius ekranus iškeliamos ir plačiai diskutuojamos istorijos dažnai gali būti pataisomos, nesibaigti tragiškai.

Svarbu, kad filme būtų pateikiamas bent lašas vilties arba alternatyvos grūdas“, – mano kino programų koordinatorė.

Valandų valandas kino pasaulio platybėse galinti nardyti K. Norkevičiūtė turi paprastą tokios savo niekaip nepažabojamos aistros paaiškinimą: kinas suteikia galimybę per porą valandų pamatyti labai daug, suprasti ir pakeliauti.

Jame yra tiek visko daug, kad jeigu bent truputį ko nors iš to pasiimsi, tai bus judėjimo ir augimo sudedamoji dalis. Būtent todėl man kinas yra didesnis už gyvenimą“, – šypteli Kornelija.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų