Net ir didžiausiame triukšme Emilija ieško ramybės, kad pasiektų savo mintis ir kūrybines gelmes.

Jaunos menininkės įkvėpimas – tyla

Jaunos menininkės įkvėpimas – tyla

 

Emilija Dirsytė – kūrybinga aštuoniolikmetė iš Naujamiesčio. Daugelis ją dažniausiai atpažįsta, kaip žinomo dailininko ir skulptoriaus Daliaus Dirsės dukrą, tačiau žavinga garbanė savo jėgomis pati sėkmingai skinasi kelią į kino pasaulį.

„Mokykloje kiekvienas jaučiasi skirtingai, išgyvena nemažai įvairiausių emocijų, jausmų ir patyrimų, o supantis šurmulys trukdo susikaupti, todėl mokykloje tylos niekada nebūna iki tol, kol jos neišgirsti“, – tokios mintys Naujamiesčio gimnazistei Emilijai Dirsytei prieš metus pelnė nugalėtojos vardą pirmuosiuose virtualiuose kino apdovanojimuose Lietuvoje. Juos organizavęs Lietuvos kino centras kvietė mokinius kurti filmus tema „Dokumentika mokykloje“ ir darbus transliavo socialinio tinklo paskyroje „Facebook“.

Panevėžio rajono gimnazistės sukurtas vaizdo kūrinys „Tylos ieškojimas“ pripažintas geriausiu. Jo autorė pasakoja nesiekusi perteikti konkrečių žinių apie mokyklos gyvenimą, tik bandė surasti tylą jame.

„Apie tylą niekas nekalba. Jos mokykloje nebūna ir daugeliui net nereikia. Bet man labai patinka tyla, joje aš galiu išgirsti mintis, stebėti kitus“, – prisipažįsta jaunoji menininkė.

Net ir didžiausiame triukšme ši mergina ieško ramybės, kad pasiektų savo kūrybines gelmes. Emilija sakosi nesanti ta, kuri pamokas ruošia tik skambant muzikai ir be jos negali gyventi.

Tiesa, kažkada ir pati skambino pianinu, baigė muzikos mokyklą, bet vėliau atitolo nuo šio užsiėmimo. Jos gyvenime svarbiausią vietą visgi užėmė vizualinis menas.

„Mėgstu viską stebėti ši šono, ramiai, tyliai. Tokia esu“, – patikina Emilija.

Todėl vasaros dieną šią gimnazistę dažniausiai pamatysi vieną kur nors Naujamiesčio pievose su molbertu ir dažų palete. Tapybai ir piešimui ji šiemet skyrė visas vasaros atostogas ir tik tą laiką, kuris lieką po dailės, E. Dirsytė vadina laisvalaikiu, tenkančiu draugams, šeimai.

Aštuoniolikmetė džiaugiasi iš savo tėčio – dailininko ir skulptoriaus – paveldėjusi meilę menui.

Kūrybiški, garbanoti genai

Į meną E. Dirsytė linko nuo mažens. Ir nieko čia nuostabaus – juk jos tėtis žinomas Panevėžio rajono dailininkas ir medžio drožėjas Dalius Dirsė. Jauniausia Emilija vienintelė paveldėjo kūrybinę gyslelę, kiti du menininko vaikai pasirinko gamtos mokslus.

„Nuo mažens kartu su tėčiu tapydavome, stebėdavau, kaip jis kuria. Medžio drožyba – galbūt daugiau vyriškas užsiėmimas, tačiau mane domino pati kūryba, pats procesas. Džiaugiuosi, kad paveldėjau meilę menui, man patinka būti kitokiai“, – sako ir nuostabias garbanas iš tėčio paveldėjusi Emilija.

Paskatinta šeimos, ji baigė Panevėžio dailės mokyklą ir ne kartą tapo šios įstaigos olimpiadų nugalėtoja.

Naujam objektyvui dirbo avietyne

Aštuoniolikmetė E. Dirsytė jau ruošiasi paskutiniams mokslo metams gimnazijoje ir netrukus rinksis profesiją. Merginą kamuoja dvejonės – sunku pasirinkti, kur sukti: į grafiką Vilniaus dailės akademijoje ar į kino režisūrą ir operatorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Būsima abiturientė kol kas bent jau tikra, kad be meno negyvens.

Pastaraisiais metais daugiausia jos dėmesio sulaukė filmai. Prieš trejus metus, matydama, kokia šiais laikais populiari fotografija tarp bendraamžių, Emilija gimtadienio proga užsiprašė dovanų fotoaparato su filmavimo kamera. Nuo to laiko ji itin susižavėjo filmavimu ir montavimu.

„Iš pradžių filmavau gamtos vaizdus, su draugėmis kūriau trumpametražius filmukus apie žmones, eksperimentavau. Visa tai dariau tik sau, nieko neviešinau ir nerodžiau. Mokiausi taip pat savarankiškai, stebėdama kitų darbus ir metodus internete“, – prisimena E. Dirsytė.

Praeitą vasarą mergina mėnesiui buvo išvykusi užsidirbti į Norvegiją, kur rinko avietes. Iš šio uždarbio nusipirko naują objektyvą savo fotoaparatui. Technika jos mene, pasak pašnekovės, taip pat labai svarbi.

Spindulėlis virsta gintaru

Apie gimnazistės talentą filmuoti mokykla sužinojo tik pernai, kai Emilija dalyvavo minėtame konkurse. Iki tol apie jos pomėgį žinojo tik artimiausi draugai ir šeima. Nors ir anksčiau Emilija buvo labai aktyvi bei kūrybinga, tik po rimto pripažinimo sulaukė prašymų filmuoti reportažus iš mokyklos renginių, švenčių. Mokytojai kūrybingai mokinei per daug įtakos stengiasi nedaryti – jie skatina E. Dirsytės individualumą ir savęs ieškojimą.

Šių metų pradžioje Panevėžio rajono gimnazistė nusprendė dar kartą išbandyti jėgas ir dalyvavo Šiaulių universiteto konkurse „Daina.lt 2018“, kuriame reikėjo sukurti vaizdo klipą lietuvių liaudies dainai „Dolijuta“. Jaunoji kūrėja jau buvo pasitobulinusi prieš keletą mėnesių kino stovykloje ir laimėjo geriausiai dainą pajutusios dalyvės nominaciją.

„Dvi savaites klausiau tos muzikos ir bandžiau pajusti jos nuotaiką, prasmę. Klipe panaudojau animaciją“, – pasakojo E. Dirsytė.

Jos darbe ant seno nuotraukų albumo nusileidęs saulės spindulėlis virsta gintaru. Lygiai taip pat auga pačios autorės kūrybinis polėkis.

„Praėjusį rudenį buvau stovykloje, kur mus mokė rašyti scenarijų, filmuoti, montuoti. Bendravome su žinomais režisieriais, ir jaučiausi smarkiai patobulėjusi“, – džiaugiasi Emilija.

Tušti kadrai nedomina

Savo kurtuose filmuose E. Dirsytė pradėjo naudoti daugiau šiuolaikinių technologijų, įvairių programų. Filmavimas ir montavimas, anot jos, pats įdomiausias kūrybos laikas, kai menininkas gali sudėti visas mintis ir idėjas.

Pačią Emiliją labiausiai žavi dokumentika, tačiau jai nepatinka tušti, neturintys prasmės kadrai. Ji stengiasi informaciją susieti su psichologija, per vaizdą pasakyti daugiau, nei matoma įprastai.

„Norėčiau ir ateityje kurti dokumentiką, kuri ko nors mokytų, ypač jaunimą. Būtų puiku, jei galėčiau susieti faktus ir psichologiją, nes mane domina žmogaus vidus, jo mąstymas, jausmai. O įkvėpimo ieškau paprastuose dalykuose“, – aiškino kūrėja.

Sektinais režisieriais gimnazistė laiko kinematografijos dievu vadinamą Stenlį Kubriką, lietuvių režisierius Šarūną Bartą, Andrių Blaževičių.

Tačiau E. Dirsytei visai neįdomūs holivudiniai, populiarūs filmai. Juose jaunoji menininkė pasigenda gilumo. Tuštoką kiną ji renkasi tik kaip laisvalaikį su draugais, šeima, ir niekad negaili kritikos tokiam menui.

Paklausta, ar dėl tokio požiūrio tarp bendraamžių nesijaučia balta varna, pašnekovė tvirtina seniai nebegalvojanti, ką apie ją mano kiti. Jaunajai menininkei esą svarbiausia eiti savo kūrybos keliu ir tobulėti.

Ieško įkvėpimo

Mokykloje, kur mokosi Emilija, kasmet mažėja vaikų, jos pačios klasėje šiemet liks maždaug dešimt mokinių. Tokioje bendruomenėje gimnazistė pasigenda kūrybingo jaunimo. Ji svarsto, kad didesniame mieste turbūt būtų lengviau.

„Kai palyginu, kokias galimybes turi didelio miesto jaunimas ir kokias mes, tampa liūdna“, – neslepia naujamiestietė.

Tokia situacija pašnekovei kartais numuša norą kurti. Ir šiuo metu Emilija prisipažįsta išgyvenanti krizinį laikotarpį, kai pritrūksta motyvacijos, idėjų žengti į priekį. Todėl ji vėl laukia naujų konkursų, iššūkių – jie skatina nesustoti.

„Per šias atostogas daug skaičiau, žiūrėjau filmų, keliavau po Baltijos šalis – ieškojau, kas vėl įkvėptų ir kiltų naujų idėjų“, – kalbėjo E. Dirsytė.

Ir reikia tikėti, kad tai nėra kūrybingos asmenybės pertrauka, o kelias į naują, aukštesnį lygį.

Galerija

Komentarai

  • Emilija, apglėbiame, džiaugiamės, didžiuojamės, linkime, mylime tave.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų