Jaunoji kūrėja nemėgsta beprasmybių

Jaunoji kūrėja nemėgsta beprasmybių

Vytauto Mikalausko menų gimnazijos ugdytinės Joanos Steponavičiūtės poetiniai pažaidimai žadina vaizduotę. Joaną pastebėjo ir globoja mokytoja Simona Adamkevičienė.

Joana Steponavičiūtė (10 kl.)

„Mergina kurti pradėjo dar vaikystėje. Viskas prasidėjo nuo trumpučių dar antroje klasėje rašytų apysakų bei didesnės apimties šeštoje–septintoje klasėse rašytų romanų, kurių niekur dar neviešino. Savo kūryba Joana visuomet stengiasi perteikti kokią nors mintį, nes labiausiai nemėgsta beprasmybių. Gyvena kurdama ir kuria tam, kad jos kūrybą skaitantys žmonės pasisemtų naujų idėjų, potyrių bei jėgų“, – mokytoja Simona Adomkevičienė.

***

Aš einu, aš einu ir man taip karšta,

Pasiklydau, nerandu pasaulio krašto.

Šiom dienom labai jau greitai aušta,

Aš žiūriu į skruzdėliuką aukštą.

Vakar man pamojavo skrendantis dramblys.

Aš vis svarstau, kiek šis tiltas atlaikys.

Mano name žydi sodai trys.

Tuoj kažką praris ryklys.

Kur einu aš, sukeliu chaosą.

Palieku visus apsinešusius, miglotus.

Nebekiškit mano pusėn savo nosies.

Aš einu, einu per karštį pas gudročius.

***

Norėčiau parašyti tau poemą

Apie tą nuostabią vakarykštę dieną,

Apie ryškią saulę, apie gaivų vėją,

Apie tai, ko šiandien taip stipriai gedėjom.

Apie taiką, meilę, viltį,

Apie šypsenas, kurios tamsybėj švyti,

Apie tai, ką po savęs paliekant gera būtų mirti.

Mes visi verti nors kartą per gyvenimą pamilti.

Ir net jei skauda – nepraraski ūpo.

Aš neištverčiau pamatyt, kaip tavo šypsena išblunka.

Štai Pasaulis ėmė ir vėl apsisuko,

Likau viena tamsoj, o rankoj – tušinukas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų