Vis daugiau šalies gyventojų patriotiškumą suvokia ne tik kaip šalies gynybą su ginklu rankose. L. Rinkauskaitės asmeninio albumo nuotr.

Jaunimas pilietiškumo nepraranda

Jaunimas pilietiškumo nepraranda

Keičiantis kartoms, gyvenimo ritmui ir vertybėms, pilietiškumas niekur nedingsta. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Mantas Zakarka ir Panevėžio krašto savanorių seniūnė Lina Rinkauskaitė įsitikinę: jei šiandien tektų kovoti už laisvę ir burtis į Baltijos kelią, jaunimas išlaikytų pilietiškumo egzaminą.

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Mantas Zakarka svarsto, kad keliais žodžiais apibūdinti pilietiškumą neįmanoma. Iškelti vėliavą ar dalyvauti šalies gynybos procesuose nėra vieninteliai žingsniai įrodyti meilę savo kraštui.

„Pagarba gimtinei susideda iš daugybės smulkių detalių. Pavyzdžiui, pakelti ne vietoje numestą šiukšlę ar galvoti, kaip pagerinti gyvenimą šalyje, mieste ar rajone, yra patriotiškumo išraiškos“, – „Sekundei“ teigė M. Zakarka.

Kai prieš keletą metų kilo vajus dėl grąžintos privalomosios karo tarnybos, Lietuva pasidalijo į priešiškas stovyklas. Vieni tikino, kad neteisinga jauną žmogų devyniems mėnesiams išplėšti iš darbo ar šeimos, o stovintieji kitoje barikadų pusėje tvirtino, jog ginti savo tėvynę – kiekvieno pareiga. Pasak M. Zakarkos, nenoras stoti už savo šalį su ginklu rankoje nereiškia, kad jaunas žmogus nepuoselėja pilietiškų vertybių.

„Nors kariuomenė nėra vienintelė meilės savo žemei išraiška, faktas, kad per dvejus metus į ją atėjo daugybę savanorių, tik dar kartą įrodo, jog turime kuo didžiuotis. Daugybė jaunų žmonių panoro parodyti pagarbą tėvynei. Tačiau ir tie, kurie šio žingsnio vengia, neretai atlieka gerus darbus ir už juos turėtume būti dėkingi“, – įsitikinęs jaunimo atstovas.

Pilietiškumas nedingo

M. Zakarka pripažino, kad jam nuolat tenka atsakyti į klausimą, ar šiandien, įvykus nelaimei, lietuviai ryžtųsi susiburti, kad dar kartą apgintų savo šalį. Išgirdęs abejones dėl jaunosios kartos pasirinkimo, Mantas klausiantiesiems visada atsako, jog labiausiai tikėtina, kad, pasikartojus nelaimei, žmonių susirinktų netgi daugiau, nei 1989 metais stovėjo Baltijos kelyje.

„Jeigu atsirastų svari priežastis dar kartą visiems susikabinti už rankų, nė neabejoju, kad žmonės akimirksniu imtųsi veiksmų. Patriotiškumas niekur nedingo, tačiau jis šiek tiek pasikeitė. Dabar jis nebėra susijęs tik su tradicine krašto gynyba. Kiekvienas nuolat gali daryti mažus, bet labai reikalingus darbus“, – įsitikinęs pašnekovas.

M. Zakarka pažymi, kad vienas iš stiprios valstybės bruožų – žinojimas, jog ištikus nelaimei atsiras padėti galinčių žmonių. Asmeninio albumo nuotr.

Anot jo, bėgant metams jaunuoliai atranda naujų pilietiškumo raiškos būdų. Jie vis drąsiau eina balsuoti, dalyvauja įvairiuose projektuose, rūpinasi aplinka, ieško naujų idėjų, kurios palengvintų kraštiečių gyvenimą.

M. Zakarka nelinkęs pritarti besiformuojančiam stereotipui, esą didesniu pilietiškumu labiau pasižymi didmiesčių gyventojai, o miesteliuose lieka savo kraštui abejingesni žmonės. Kad daugelis pilietiškų iniciatyvų dažnai gimsta didmiesčiuose, jo nuomone, lemia ne ypatinga miestų atmosfera, o tai, kad čia gyvena daugiau žmonių.

„Žinau ne vieną rajoną, kuriame vyksta puikios iniciatyvos ir pilietiški renginiai. Nors jie nėra plačiai paplitę ir aptariami žiniasklaidoje, vis tiek ugdo žmonių vertybės ir meilę kraštui“, – teigė Mantas.

Švietimo svarba

Lietuviams dažnai lipdoma uždarų, šaltų ir aplinkai gana abejingų piliečių etiketė. Įsisukus į darbų ir šeimos ratą, neretai pamirštama apsidairyti aplinkui, susitelkiama tik į savo problemas. Ištikus nelaimei, bijoma kreiptis pagalbos, savyje užgniaužiama pagieža ir pyktis. Tą keisti, M. Zakarkos nuomone, reikia dar mokyklos suole ar net darželyje.

„Vienas pirminių problemos sprendimo būdų – žvilgsnis į mūsų švietimo sistemą. Mažuosius turime skatinti rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Reikia padėti jiems suprasti, kad nuo to, kokią aplinką susikursime, priklausys, kokią valstybę turėsime. Svarbu ne tik padėti kitiems, bet ir žinoti, kur kreiptis, kai pačius ištiks nelaimė“, – įsitikinęs pašnekovas.

Visgi M. Zakarka abejoja neseniai nuskambėjusiu valdžios siūlymu dėl tautinio kostiumo dovanojimo mažamečiams ir privalomų etnologijos pamokų veiksmingumu. Pasak jo, tai neduotų pastebimų rezultatų, o būtų tik paskatinamoji priemonė.

„Tokios idėjos galėtų būti kompleksinio plano dalelės. Svarbu dėmesį sutelkti ne į materialius dalykus, o į socialinės politikos bei švietimo stiprinimą“, – sakė jaunimo organizacijų atstovas.

M. Zakarkos nuomone, siekdami būti laiminga ir stipria tauta, turime keisti požiūrį į emigrantus. Pasak jo, daugybė žmonių gyvenimą kitose šalyse renkasi ne dėl pinigų, o siekdami tarptautinio išsilavinimo ar karjeros. Dažnas emigrantas nepamiršta gimtinės, ja ir čia likusiais artimaisiais rūpinasi net būdami labai toli.

Būrys didėja

Jau daug metų skautų būriui vadovaujanti Lina Rinkauskaitė įsitikinusi, kad patriotizmas niekur nedingo, o sąmoningų jaunuolių būrys didėja. Vien Panevėžio krašte yra beveik 200 nario mokestį mokančių jaunųjų skautų, kurie kartu ne tik leidžiasi į įvairius žygius, bet ir puoselėja patriotiškas idėjas.

„Galime didžiuotis labai dideliu motyvuotų ir patriotiškai nusiteikusių jaunuolių komanda. Šiais metais savo būryje turime rekordiškai daug skauto mokestį mokančių žmonių. Tai puikus įrodymas, kad vertybės niekur nedingo, o patriotiškumas tik auga“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot jos, šiandieninėje Lietuvoje galima rasti daugybę pilietiškumo apraiškų, nors jos dažnai nebūna pastebimos.

L. Rinkauskaitės nuomone, sąmoningų jaunuolių būrys didėja.

Nors dalis jaunuolių atsisako atlikti privalomąją karo tarnybą, pasak L. Rinkauskaitės, vis daugiau žmonių nepraeina pro numestą šiukšlę ar skriaudžiamą beglobį gyvūną. Jos nuomone, karinės tarnybos jaunuoliai kratosi dažniausiai tik dėl to, kad netiki galimu pavojumi.

„Laisvoje šalyje gimę žmonės net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Kai su vaikais kalbame, kad galbūt jiems lemta tapti trečiojo pasaulinio karo liudininkais, suprantu, kad nei vienas jų to nelaiko tikra grėsme, nei vienas netiki, kad toks scenarijus gali tapti realybe. Jie įsitikinę, kad viskas ir visada bus gerai. Ko gero, nelaimės realumu patikėtų tik išvydę priešų tankus mūsų gatvėse“, – svarsto L. Rinkauskaitė.

Skautų vadovė pažymėjo, kad, užuot į rankas ėmę ginklą, jaunuoliai vis drąsiau ieško naujų patriotiškumo išraiškų, o sunkų darbą iškeičia į kūrybiškas idėjas. Pavyzdžiui, skautai stengiasi kiekvieną dieną pažymėti geru darbu.

„Vienas tinkamas veiksmas per dieną tikrai nėra daug, tačiau jis gali įrodyti, kaip smagu kitiems suteikti šypseną ir palengvinti vargstančiųjų dalią. Pastebėję tai, vaikai tampa dar sąmoningesni“, – mano L. Rinkauskaitė.

Pradžia šeimoje

Skautų būrio vadė pabrėžė, kad ir vyresniosios, ir jaunosios kartos lietuviai turi vieną bendrą ydą – uždarumą. Pamiršdami apsidairyti aplinkui ir nenorėdami kištis į svetimas problemas, tautiečiai dažnai atrodo abejingi ir nepilietiški. L. Rinkauskaitė pirmiausia siūlo kritiškai pažvelgti į save ir nepamiršti, kad kiekvienas gali prisidėti prie svarbių pokyčių.

„Dažnai manoma, kad patriotiškumo ugdymu turi užsiimti mokykla, tačiau pirmiausia tas turi kilti iš šeimos vertybių. Mokykla gali būti tik pagalbininke“, – mano skautė.

Anot jos, gavę tinkamas pagrindines vertybes, vaikai dažnai patys nusprendžia, kad nori padėti savo šaliai: renkasi aplinkosaugos ar skautų būrelius, kuriuose ne tik smagiai praleidžia laiką, bet ir pagelbėja žmonėms. Siūlydami įvairias idėjas ir be atsikalbinėjimų misijas vykdantys vaikai įrodo esantys tikri patriotai.

„Dar vaikystėje supratę, kad yra reikalingi ir gali padėti, suaugę to nepamiršta, neužsiskleidžia savyje. Svarbu jiems įžiebti ugnį, parodyti kelią ir jais pasitikėti“, – įsitikinusi L. Rinkauskaitė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų