Jaunieji kūrėjai visąlaik moko stebėtis

Jaunieji kūrėjai visąlaik moko stebėtis

Kažkada poetė Elena Mezginaitė sau parašė: „Reikia išmokti stebėtis.“ Kaskart nustembame ir mes. Kurgi jau čia nenustebsi, skaitydamas jaunųjų kūrybą!

Jau ketverius metus mūsų projekte dalyvauja Klaudija Mackevičiūtė iš Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos. Tiems, kam įdomu stebėti kūrybinio brendimo procesą, vertėtų paskaityti pirmąsias jaunosios kūrėjos miniatiūras. O šįkart siūlome pastarojo meto Klaudijos kūrybą.

Klaudija Mackevičiūtė (11 kl.)

Ne pasaulio pabaiga, o tik mano ir jos.

Šiandien jos siela daug juodesnė nei varna tupinti ant šakos.
Tik ji tyli.

O varna neriasi iš plunksnų, iš didelio noro, iš akių didumo, o ji rami.
Bet tokia juoda, kad tas juodumas pranoksta varną.

Keturiasdešimt penkis kartus beda iš plunksnos į koją ir šypsosi man.
Vis dar ne pasaulio pabaiga, bet tik ne man ir ne jai.

***
Ir kas čia gali būt geriau?
Rytas toks pat kaip visada,
Ir vanduo vis dar be skonio.
O kalnai už lango nei aukštesni, nei žemesni.
Ir kas čia gali būt geriau?
Turėtų ir vakaras tuo pačiu laiku ateiti kaip vakar.
Lyg ir arbata neturi daugiau cukraus, nei į ją idėjai.
Tik nesuprantu, ko bijau labiau,
Ar kad šiandien jūra nėra labai sūri, ar kad tu šiandien tylesnis už pačią žemės tylą.
O atrodo, kas čia gali būt

***
Tylus tas tavo paskutinis žingsnis tarytum kovo paskutinės dienos – per tiltą, nušviestą tamsos.

Gražus tas tavo paskutinis aidas – lyg laikrodis, sumušęs dvylika triskart.

Ir žvilgsnis tavo nepamirštamai šviesus, lyg ne tu ten būtum buvęs – o vakarykštė pilnatis…

***
Ir laša
Lašėdamas
Lašas
Į juodą, gilią balą
Kur lašas ne vienas krenta ir guli.

Ir laša
Lašėdamas
Lašas
Į juodą, gilią balą
Kur lašas ne vienas krenta ir guli.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų