Jaunieji kūrėjai sparčiai bręsta

Jaunieji kūrėjai sparčiai bręsta

Beatričė ir Klaudija: jų kūryba jau truputį pažįstama. Bet dabar visi turėsime puikią progą patirti jaunųjų autorių brendimą.

Beatričė Banevičiūtė (8 kl.)

„Lietuva – mana gimtinė, kurioje aš gyvenu. Ne Lietuvoj nebūčiau aš… Be mūsų kalbos aš savęs neįsivaizduoju. Man rašymas teikia džiaugsmą, išreikšti mintis, kurios sugula ant balto lapo. Tikiuosi Lietuvoj likti, siekti savų tikslų“, – rašo jaunoji autorė apie savo nuostatas. Žinoma, jos randa vietos kūryboje.

Tik dar vienos niekam nereikalingos mano mintys

Debesys užkloja mano sielą,

Leidžia jai pasiklysti lyg rūke.

Bet ar jie supranta, kaip sukelia

Maištą mano galvoje?

Medžių šakos siekia apsikabinimo,

Kurio nesulaukė jau ilgai.

Būdama geraširdė atsakau, bet

Jūs paliekate kruvinas žaizdas.

Statau aš tvorą nuo žmonių –

Jie gąsdina. Po kelių akimirkų suprantu,

Kad mano įsitikinimai stato trimetrinę storą sieną.

Ką daro mano pasąmonė?

Visur žalia, kur pažvelgi, nori sakyti, kad tai vasara…

Bet…

Pamatau medžių lajose mirštančius lapus.

Ruduo.

Vandens čiurkšlės pasiekia mano plaučius.

Dar ne viskas baigta.

Aš tik pasiklydau…

Pasiklydau kaip maža mergytė miške.

Tik viena bėda…

Maža mergytė – mano esybė,

O miškas – mano nukankintas kūnas.

Tad atsiprašau už padrikas mintis – aš neatpažįstu savęs.

Knygų angelas sargas

Rašytojas – žmogus, kuriam sunkiausia rašyti. Tai tik viena priežastis.

Antra, rašytojai nemoka kalbėtis. Jie rašo.

Tai kodėl jiems sunku rašyti, kai tai daro geriausiai?

Iš pavojaus varpinės skamba žinia, kad mažėja raštingų žmonių, bet norinčiųjų parašyti knygą ar plėsti lietuvių kalbą nemažėja.

Kas čia dabar?

Rašytojai nemiega naktimis, nes kitaip jie nužudytų tūkstančius genialių minčių.

Dabar jaučiuosi žudikė.

Mažos mergytės susispietusios kamputy kuria.

Šypteli, nes turinys kitoks nei tikras gyvenimas.

Aš parašiau savo istoriją kiek kitaip. Diegianti širdis – pagrindinis jausmas. Žmogus, perėjęs per mane, palieka man širdy žymę „Aš niekam nereikalingas“.

Reikalingas – žmonių gerovei ir rašybai.

Tiek daug gerų knygų knygynų vitrinose.

Viskas – mano darbas.

Aš išmintis.

Aš įkvėpimas.

Aš knygų angelas sargas.

Mėtos

Įkvėpk šio neištirto kvapo

Šiose betoninėse džiunglėse.

Ar užuodi?

Tai mėta.

Mėta smulkutė,

Atrodo nekaltutė,

Bet po truputį ji užkariauja mano kūną.

Nieko negaliu padaryt.

Šiandien tavo šviesi galvelė priminė pienių galvučių jūrą.

Prašau, duok šansą man joje nuskęsti,

Nes aš pavargau būti pasiklydęs tavo nuostabiame aromate.

Klaudija Mackevičiūtė (11 kl.)

***

– Jis prašo melstis. – Kas Jis? – Jis… – Aš nesuprantu. – O aš suprantu. – Paaiškink man. – Tuoj suprasi pati. Ji žiūri į mane, dūsauja ir prašo manęs melstis. O aš vis klausiu, kam to reikia. Bet ji, ji pradeda juoktis. – Ar tu supranti ko aš tavęs prašau?? – Suprantu, tik nesuprantu, kam to reikia. – O tu pabandyk padaryti tai, ir suprasi… O aš ir toliau kraipau galvą. – Prašau melskis… – Nenoriu. – Ar tau sunku??? – Man sunku suprasti, prašau, pasakyk, kam to reikia! – Jis prašo… – Kas tas Jis?? – Jis!! Ji ir toliau savo. Aš nesuprantu, o gal ir nenoriu suprasti… man sunku. – O tu melskis ir palengvės. Aš užsimerkiu ir mintyse kalbuosi su Dievu, gal tikrai viskas pasikeis. Ji uždeda ranką man ant peties ir taria: – Palauk, tikėk nuoširdžiai… neteisk, ir tavęs neteis. Pasigailėk, ir tavęs pasigailės, o aš einu. Aš stovėjau su ašaromis akyse supratusi, kad tai buvo Jis… Tai Jis šnekėjosi su manimi. O aš šnekėjausi su Juo. Jis išgirdo – o aš supratau…

***

Plikomis galvomis per pievą, kai pučia šitoks vėjas. Ir ledais iš dangaus, nepraleisdami mūsų, – kad tik duos į atšalusią žemę! Bet ir toliau bėgame. Rankomis mosikuodami ir vis priliesdami vienas kitą. Nedengdami galvų – geltonu taku. Besisukinėdami pargriūvam, stojamės ir toliau lekiam, lyg vytųsi tas beprotis, kuris vijosi vakar. Keistai krizenam, nors baigiam uždusti, o, rodos, plaučiai pilni vandens. Nes įkvepiam vis mažiau oro. Ir tik juoda akyse… Kritau lyg sudžiūvusi šaka nuo medžio. Vėl matau. Tu prieš mane išsigandusiu veidu, lyg nežinodamas, ką daryt. Priglaudžiau ranką tau prie žando leisdama pajusti, kad viskas gerai. O tu atsigulei šalia, galvą pridėjęs prie manosios…

MYLINTIEMS ŠEŠĖLIUS IR JŲ BROLIAMS

Susirangę į kiautus mes vaikštome išpūtę akis, trankomės ir spjaudomės čia ir dabar. Keliam į viešumą savo iškrypimus ir drąsiname taip elgtis kitus. Deginame trobas vidury miškų. Ten bandydami paslėpti savo supuvusius kūnus… Ryjame kirmėles bandydami įrodyti sau, kad verta. Šokame į šulinius ir skandinamės, per daug išgėrę. Įsivaizduojame, kad rankose laikome Dievą, kuriam norime keršyti už susirgusią nepagydoma liga arba avarijoje žuvusią dukrą. Norime tik bausti. Save ir kitus. Gyvus ir negyvus. Ateinančius ir išeinančius…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų