M. GARUCKO nuotr.

J. Miltinio namų sergėtoja

J. Miltinio namų sergėtoja

Panevėžio teatro įkūrėjo ir režisieriaus Juozo Miltinio palikimas – turtinga biblioteka, rankraščiai, meno kūrinių kolekcija, asmeniniai daiktai, spektaklių repeticijų garso įrašai bei vaizdo medžiaga saugomi J. Miltinio palikimo studijų centre, įkurtame režisieriaus bute Panevėžyje.

Čia jis praleido paskutiniuosius gyvenimo metus ir skaitydavo knygas supdamasis krėsle. J. Miltinio fondas pripažintas nacionalinės reikšmės kolekcija ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registrą.

Maestro knygų, rankraščių ir įvairių archyvų apsuptyje jau du dešimtmečius didžiąją dienos dalį praleidžia J. Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė MIKELINSKAITĖ. Ilgametis bibliotekininkės įdirbis neliko nepastebėtas – ji tapo viena iš trijų šįmet apdovanotųjų kultūros ir meno premija. Nekaltai už akies užkliuvę įrašai režisieriaus knygose ne tik atvedė A. Mikelinskaitę į naują terpę, kurią reikėjo išmokti prisijaukinti, bet ir supažindino su išskirtinėmis asmenybėmis.

– Kaip jaučiatės, kai jūsų ilgametis darbas šiemet buvo įvertintas viena iš trijų Panevėžio savivaldybės kultūros ir meno tarybos skiriama kultūros ir meno premija?

– Man buvo labai netikėta ir nelaukta. Jausmas, aišku, malonus, visų pirma dėl to, jog tai yra ilgos ir nuoseklios veiklos įvertinimas.

Jaučiuosi gerai, smagu, kai pastebi, įvertina tai, kas daroma ne vieną dešimtmetį. Tai buvo nuolatinis ėjimas vis prisiliečiant prie didingos, nenuspėjamos, sunkiai įmenamos asmenybės. Norint pažinti ją, reikia tyrinėti ir aplinką, kurioje gyveno, su kuria buvo susijęs.

– Kam ketinate paskirti pelnytąją 1000 eurų premiją?

– Iš tiesų apie tai negalvoju, kol jos rankose dar neturiu. Kita vertus, mėgstu keliauti, lankytis istorinėse vietose.

Turiu seną svajonę – dar nesu buvusi Paryžiuje, gal šį kartą ji išsipildys. Man šis miestas iš tiesų sietinas ne tik su J. Miltiniu, bet ir su kita labai svarbia asmenybe – Oskaru Milašiumi.

– Eina dvidešimt pirmieji metai, kai esate Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė. Kas per šias dvi dešimtis jums pačiai įsiminė, įstrigo atmintyje?

– Taip jau sutapo, jog mano atėjimas ir veikla prasidėjo kartu su pokyčiais, kurie čia vyko. Jie labiausiai ir įstrigo.

Pirmiausia – patalpų rekonstrukcija, dėl kurios nuopelnai priklauso bibliotekos direktorei Rimai Maselytei, taip pat – aktoriui Vaclovui Blėdžiui. Jie labai rūpinosi, jog toji erdvė būtų išplėsta, taptų didesnė.

Po rekonstrukcijos ekspozicija atsinaujino jau tris kartus ir šiandien dar kartą galime žengti į naują. Galbūt net nebetinka ją vadinti teatro ekspozicija, visa aplinka labiau skirta režisieriaus J. Miltinio darbui, atskleidžiant ir jo gyvenimą.

Keitėsi ir veiklos – nuo ekskursijų priėmimo iki įvairių konferencijų, susitikimų, pokalbių, bendravimo su moksleiviais, edukacijų. Kartu su centro pokyčiais vyko ir asmeniniai. Tenka prisitaikyti, ieškoti naujų darbo formų, metodų, kaip patraukti ir sudominti lankytojus.

– Ar galėtumėte išskirti svarbią pamoką, išmoktą per tuos du dešimtmečius?

– Jeigu būčiau visas pamokas išmokusi, būčiau tobula.

Kol yra ko mokytis, tol lieka terpė tobulėti. Kai išmoksti vienas pamokas, gyvenimas vis dar pateikia naujų.

– Kas pastūmėjo imtis tyrinėti Maestro asmenybę?

– Tyrinėjimas prasidėjo nuo solidžios ir unikalios režisieriaus asmeninės bibliotekos.

Kai atėjau čia dirbti, mano pagrindinė veikla buvo sukataloguoti, aprašyti šios bibliotekos knygas. Šį darbą dirbome kartu su kolege Regina Grigaliūniene.

Aprašant knygas, dėmesį patraukė įdomūs įrašai jose: dedikacijos, sentencijos, netgi laiškai. Atskyriau tas knygas, o jose esančius įrašus vėliau ėmiausi klasifikuoti.

Ieškojau apie tai literatūros ir pirmasis mano ramstis buvo Veronikos Patėjūnienės „Trumpieji bažnyčių įrašai“. Pagal juos suskirsčiau ir režisieriaus knygose esančius įrašus.

„Stipriausią ir keistą potyrį pajutau tada, kai čia dar nebuvo įrengtas palikimo studijų centras, kai mane čia pirmą kartą atvedė, kai niekas nebuvo keista, viskas išlikę taip, kaip buvo dar gyvenant J. Miltiniui.“

A. Mikelinskaitė

Visa tai padėjau į šalį, niekur neskelbiau, nepublikavau. Bet jeigu ką nors padarai, niekada niekas nenueina veltui. Vieną dieną sulaukiau skambučio, jog reikalingas pranešimas apie knygų įrašus.

Pradžioje sunkiai susivokiau, atrodė, jog kažkas tarsi žino, jog tai dariau, nors niekam nebuvau prasitarusi.

Pristatymas vyko Lietuvos mokslų akademijoje. Tai buvo senokai, prieš 15 metų – toks buvo mano išėjimas į viešumą, savo mokslinės veiklos pristatymas. Vėliau įsijungiau į įvairias konferencijas, ėmiau dalyvauti tyrinėjimuose ir taip gilinausi į J. Miltinio palikimą.

– Ar jums yra tekę akis į akį susidurti su J. Miltiniu? Ar jo asmeniu susižavėjote tik stebėdama režisieriaus statytus spektaklius?

– Bendrauti neteko, tik iš tolėliau prasilenkti. Tačiau mane iki šiol lydi vienas įspūdis, kurio reikšmę supratau tik gerokai vėliau.

Tada, kai dar buvau moksleiviško amžiaus, mūsų visą klasę nuvedė į A. Vienuolio spektaklį „Prieblandoje“.

Rūbinėje besirengdami visi šurmuliavo, o vėliau pasigirdo balsas: „Miltinis! Miltinis! Miltinis!“ Stojo rimtis, tyla. Iš pradžių galvojau, kodėl visi aprimo dėl to pasirodžiusio J. Miltinio, kodėl reikia išlaikyti tokią rimtį?

Tik po studijų, jau dirbdama čia supratau, ką reiškia J. Miltinis teatre, ką reiškė spektakliai ir teatras aktoriams, kokie susikaupę jie turėjo būti vaidmenims. J. Miltinio pasirodymas teatre reiškė ypatingą discipliną.

– J. Miltinio bute, kuriame ir yra įrengtas centras, praleidžiate didžiąją dalį dienos. Ar jaučiate čia ore tvyrančią slėpiningą Maestro aurą?

– Stipriausią ir keistą potyrį pajutau tada, kai čia dar nebuvo įrengtas palikimo studijų centras, kai mane čia pirmą kartą atvedė, kai niekas nebuvo keista, viskas išlikę taip, kaip buvo dar gyvenant J. Miltiniui.

Tuomet labai pasijautė šio žmogaus buvimo pojūtis: atrodė, jog jis kažkur išėjęs, turi sugrįžti, o tu tiesiog vaikštai tarsi įsibrovęs į jo privačią erdvę. Ore vis dar tvyrojo kažkokia rytietiška dvasia, tarsi smilkalų kvapas, kuris sukūrė mistišką atmosferą.

Labai atsargiai prisiliečiau prie kiekvienos knygos, man buvo nesmagu jas paimti į rankas. Atrodė, jog tai darau be leidimo, lendu į privačią, dar gyvo žmogaus erdvę.

– Kaip dažnai dabar pati vis iš naujo prisiliečiate prie centre esančių eksponatų?

– Labiausiai teko prie to prisiliesti surašant, kataloguojant biblioteką – kiekvienas knygoje esantis įrašas būdavo nurašomas ir pateikiamas atskirai.

Vėliau toks prisilietimas buvo atliekant vieną ar kitą su knygos nuosavybės ženklais – įrašais, ekslibrisais – susijusį tyrinėjimą. Kiekvienu atveju tenka vėl iš naujo paimti knygą į rankas, dar kartą ją perversti, susigyventi ir pajusti santykį.

– Kiekvienas sutiks, jog kalbėtis apie J. Miltinio asmenybę su jumis – vienas malonumas. Esate visa širdimi atsidavusi jo asmenybės, kūrybos studijoms. Visgi norisi kiek daugiau pažinti ir jūsų pačios pasaulį. Koks gyvenimas verda atvėrus centro duris?

– Atvažiavau čia 1990 metais, po visų didžiųjų istorinių pokyčių mūsų valstybėje. Buvo daug atvirumo, tikėjimo, pasitikėjimo.

Atėjau dirbti į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką, kuri veikė dar senajame pastate. Taip jau atsitinka gyvenime, kad, kaip sako, atsiduriame kur nors dėl to, jog taip reikia. Buvau pakviesta dirbti į šią aplinką.

Tai buvo man nauja veikla, kurią reikėjo prisijaukinti, daug ką perprasti, apsiprasti, kitaip įvertinti. Čia persipina bibliotekinė ir muziejinė veikla, tad teko daug ko išmokti, kitaip pažvelgti į patį palikimą, čia esančius eksponatus.

– Ką mėgstate veikti, kai galite atsikvėpti nuo archyvų, įvairių medžiagų paieškų?

– Mėgstu keliauti. Lietuvoje yra dar labai daug neatrastų, neaplankytų vietų. Patinka susijusios su istorija, iškiliomis asmenybėmis.

Kai yra galimybė, mėgstu aplankyti ir kitas šalis.

Mano kasdienis atsipalaidavimas, kuris suteikia didelį malonumą, – pasivaikščiojimas su augintiniu. Turiu ir katiną.

Jeigu atvirai, šioje, darbo, erdvėje praleidžiu tikrai labai daug laiko. Galima sakyti ir taip, jog tai – mano antrieji namai.

– Ar ryžtumėtės vieną dieną keisti savo gyvenimo kelią? Kur link pasuktumėte?

– Esu jau tokio amžiaus, kai man reikia labiau apžvelgti tai, kas padaryta, koks tas kelias buvo ir ką dar reikia nuveikti.

Nemažai dalykų priklauso ne nuo žmogaus, o nuo susiklosčiusių aplinkybių, kurios pateikia tam tikrus iššūkius ir turi vienaip ar kitaip pasirinkti.

Didelių pokyčių nesu suplanavusi. Kita vertus, nesu iš tų, kurie stengiasi būti tik komforto zonoje ir niekuomet iš jos neišeiti. Mane domina nauji dalykai, stengiuosi tam skirti savo laisvo laiko, susipažinti su kultūros, literatūros, teatro naujovėmis. Kitas dalykas yra tai, ar viskas, ką atrandi naujo, priimtina.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų