Tarp būsimojo garsaus režisieriaus ir Paryžiaus užsimezgė aistringas kultūros ir meno kupinas romanas.

J. Miltinio lietuvybės paieškos Prancūzijoje

J. Miltinio lietuvybės paieškos Prancūzijoje

 

Net ir praėjus ketvirčiui amžiaus nuo režisieriaus Juozo Miltinio mirties, jo vardas garsiai skamba Lietuvos ir pasaulio kontekste. Griežtas, reiklus, atiduodantis visą save teatrui – tokį jį prisimena kolegos, draugai, amžininkai, intelektualai. Dėka Maestro Panevėžys tapo teatrų miestu, kuriame J. Miltinis išlaisvino svetur įgytas žinias bei patirtį. Tačiau kelias per Paryžių į lietuviškąją sceną, kurį režisieriui teko nueiti, lengvas nebuvo.

1932 metais baigęs tuometinę vaidybos mokyklą, būdamas 25-erių Juozas Miltinis paskirtas dirbti Šiaulių teatre.

Ten iš arčiau susipažino su aktorystės amatu. Tai, ką pamatė, jo netenkino: aktoriai pernelyg mažai gilinosi į atliekamą vaidmenį, vyravo proza, deklamacija, dirbtinumas.

Būsimo režisieriaus galvoje jau tada formavosi savojo teatro vizija – vaizduotėje jis buvo kitoks, nei teko pažinti. Trokšdamas ieškoti ir atrasti savąjį teatrą, siekdamas tobulėti padedamas kompetetingų mokytojų, sektinų pavyzdžių, J. Miltinis išvyko į Prancūziją.

Panevėžyje veikiančio Juozo Miltinio studijų palikimo centro vedėja Angelė Mikelinskaitė pabrėžia, jog neseniai atrastas paties Maestro lūpomis išskriejęs ir išlikęs liudijimas, jog pradžioje Prancūzijos jo planuose nė nebuvo. J. Miltinis ketino trauktis tobulintis į Vokietiją, Makso Reinharto teatrą.

Susiklosčiusios istorinės aplinkybės – į valdžią Vokietijoje atėjus Adolfui Hitleriui – pakoregavo jo ketinimus.

„Taip jis apsisprendė vykti į Paryžių, kuriame nemažai lietuvių studijavo meną, muziką, dailę, filosofiją. Neatsitiktinai ir J. Miltinis atsidūrė toje mokslo ir menų mekoje“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

Jaukinosi svetimą miestą

Atvykęs į Prancūziją, būsimasis režisierius, skirtingai nei kiti lietuviai, visa esybe pasinėrė į paryžietiško gyvenimo būdo paieškas. Visgi neapleido ir mokslų: lankė kursus prie Sorbonos universiteto, kuriame klausėsi estetikos ir filosofijos paskaitų, taip pat – Luvro menų mokyklą.

J. Miltinis dažnai pabrėždavo, jog jam svarbiausia yra „ne išpažinti, o pažinti“.

Jis troško prisijaukinti svetimą miestą. Nors svečioje šalyje J. Miltinis neturėjęs daug pinigų, ribotos finansinės galimybės jo nesustabdė ieškoti ir patirti Paryžių kaip reiškinį.

A. Mikelinskaitės teigimu, J. Miltinis pats yra sakęs, jog lipdavęs į Eifelio bokštą ir apžvelgdavęs apylinkes. Tuomet popieriaus skiautėje pasižymėdavęs, kur jam nueiti, ir taip pėsčiomis apkeliavęs visą Paryžių.

Juozo Miltinio studijų palikimo centro vedėja Angelė Mikelinskaitė pabrėžia, jog neseniai atrastas paties Maestro lūpomis išskriejęs ir išlikęs liudijimas, jog pradžioje Prancūzijos jo planuose nė nebuvo.

Smalsi asmenybė reikalavo potyrių, jis stengėsi pažinti ir miesto, ir kultūrinį gyvenimą.

„J. Miltinį domino daugybė dalykų. Jis Prancūzijoje ne tik klausėsi paskaitų. Fonduose yra saugomas ir išlikęs kazino pažymėjimas, taip pat J. Mltinis domėjosi Rytų religijomis. Tam, kad pažintų, suprastų, daugiau sužinotų, jis nevengė pasileisti į to miesto viliojančias vietas ir pramogas“, – sako A. Mikelinskaitė.

Prieš išvykdamas į Paryžių, J. Miltinis glaudžiai bendradarbiavo su Juozo Keliuočio leidžiamu žurnalu „Naujoji Romuva“ ir jam toji patirtis ypatingai pasitarnavusi gyvenant svetur. J. Miltinis turėjo „Naujosios Romuvos“ korespondento pažymėjimą, užtikrinusį galimybę nemokamai lankyti galerijas, įvairias parodas.

Taip tarp būsimojo garsaus režisieriaus ir Paryžiaus užsimezgė aistringas kultūros ir meno kupinas romanas.

Rašytinis ryšys

Tarp režisieriaus ir Lietuvos, kaip patikina A. Mikelinskaitė, visus penkerius metus, kuriuos J. Miltinis praleido Prancūzijoje, ryšiai taip pat niekada nebuvo nutrūkę. Priešingai, juos būtų galima įvardinti kaip brandžius, gilius ir išlaikytus.

Dar prieš palikdamas Tėvynę, J. Miltinis dar kartą aplankė Kauną, kur susitiko su vaidybos mokyklos bičiuliais ir, kaip mini viename savo laiškų, iš Kauno stoties patraukė Paryžiaus link.

Iš Prancūzijos į Lietuvą periodiškai skriedavo laiškai. J. Miltinis susirašinėjo su vaidybos mokyklos bendramoksliu Valerijonu Derkinčiumi, kuris studijų metu rėmė bičiulį, taip pat su itin trumpai gyvenusiu poetu Petru Karuša, jaunystės drauge Cecilija Griniūte.

Nevengė bendrauti su Paryžiuje studijuojančiais lietuviais. Palaikė ryšius su žinoma feljetoniste Liūne Janušyte, su kuria, kaip skelbia šaltiniai, 1949 metais susimetrikavęs, tačiau tik trims dienoms.

J. Miltinio draugais tapo ir Paryžiuje šaknis įleidę lietuviai: senoji paryžietė Jankauskienė, ekonomistas, Lietuvos ir Prancūzijos aktorės, visuomenininkės Karolinos Masiulytės-Paliunienės tėvas Jonas Masiulis, su kuriuo juodu nuomavosi Jankauskienės butą.

Ryškūs pėdsakai Prancūzijoje

Ketverius metus besimokydamas Charles Dullin ateljė teatro studijoje, kurioje įgijo teatrinį pasiruošimą, J. Miltinis sutiko nemažai bendraminčių. Tarp jų – aktorius Jean–Louis Barrault, mokytojas Ch. Dullin.

Neretas studijos mokinys į Paryžių buvo atvykęs kaip ir J. Miltinis – iš provincijos, vertėsi pakankamai sunkiai. Tačiau nė vienas jų neslėpė nei savo šaknų, nei kilmės.

„Mes visi tarpusavyje dalinomės vienu duonos kąsniu jau vien todėl, kad norėjome išlikti, išeiti mokslą, daugiau pažinti, sužinoti“, – yra kalbėjęs ir pats Maestro.

Kaip tvirtina A. Mikelinskaitė, nė vienas iš studentų nebuvo ir nė nesistengė pasirodyti už kurį nors kitą pranašesnis. Buvo išlaikoma bendrystė, dalinamasi ne tik duonos kąsniu, bet ir įvairiais pasiekiančiais siuntiniais. Apie J. Miltinio studijas plačiai savo knygose yra aprašęs ir Lietuvos žurnalistas, menotyrininkas Tomas Sakalauskas.

Per penkerius metus (1932-1937) J. Miltinis spėjo palikti ryškius pėdsakus kultūriniame Prancūzijos gyvenime – nusifilmavo net septyniuose prancūzų režisierių pastatytuose filmuose. Bene ryškiausi jo vaidmenys sukurti „Caro tarnyboje“, „Po išblyškusiu vakarų dangumi“, „Helenė“, kuriame nusifilmavo su žymia prancūzų aktore Madeleine Renaud.

Paryžius – laikina stotelė

J. Miltinio studijų palikimo centro vedėja pabrėžia, jog vykdamas svetur, Maestro visuomet laikėsi nuomonės, jog išvyksta tik laikinai – tam, kad daugiau sužinotų, pasisemtų įkvėpimo, patirties ir, pripildęs žinių klodus, sugrįžtų į gimtąjį kraštą kurti savojo teatro.

„Žinoma, iš pradžių į troškimą turėti savąjį teatrą jis ir pats žiūrėjo skeptiškai, kartais numodavo ranka, tai atrodydavo sudėtingas dalykas. Tačiau viską nugalėjo atkaklumas, jo labai tikslinga asmenybė ir užsispyrimas siekti tikslo – naujo teatro“, – pastebi A. Mikelinskaitė.

JMPSC ARCHYVŲ nuotr.

Vykdamas svetur, Maestro visuomet laikėsi nuomonės, jog išvyksta tik laikinai – tam, kad daugiau sužinotų, pasisemtų įkvėpimo, patirties

Dar gyvenant Paryžiuje, J. Miltinio fantazijoje susiformavo būsimasis repertuaras – vadinamosios „septynios–kardinalinės–pjesės“ arba kitaip – repertuaras be teatro.

Nors nebuvo jokio apčiuopiamo rezultato, režisieriaus mintyse jau kūrėsi Pirandelo „Henrikas IV“, Viljamo Šekspyro „Makbetas“, Antono Čechovo „Ivanovas“ ar Arturo Milerio „Komivoježieriaus mirtis“ režisūriniai vaizdiniai.

„Manau, jog J. Miltinis suprato, kad svečioje šalyje, tokioje kaip Prancūzijoje, kurioje verda aktyvus kultūrinis gyvenimas, kur yra tiek daug teatrų, galerijų, neišnykti visumoje ir gausoje turbūt neįmanoma, o be to įsitvirtinti svetimšaliui nėra taip paprasta“, – įsitikinusi vedėja.

Permainos nepatiko

J. Miltiniui grįžus į Lietuvą, Kauną, į jaunąjį režisierių didžioji dalis žiūrėjo atsargiai. Nebuvo lengva susirasti darbo vietą, jo draugija nebuvo pageidaujama ir Valstybės teatre.

„Jis buvo pakankamai atvira, tiesi asmenybė, niekada nieko nenutylėdavo“, – sako A. Mikelinskaitė.

Laimė nusišypsojo netikėtai. Tuomet Kauno darbo rūmuose veikė vaidybos studija, kuriai vadovavo Algirdas Jakševičius. Dėl didelio užimtumo jis negalėjo dirbti su aktoriais, tad faktiniu vadovu tapo J. Miltinis.

Šis ėmė dirbti su aktoriais, statyti revoliucioningus spektaklius. Tačiau pastarieji ne itin džiugino Kauno visuomenę, kadangi pastatytuose skečuose Maestro nevengdavo pašiepti, netgi kandžiai pajuokti tuometį ponių ir ponų gyvenimą.

Po drąsių pirmųjų žingsnių J. Miltinis užsitraukė nemalonę, jo spektakliai Kaune nebuvo geidžiami.

1940-aisiais, kai Panevėžyje leista steigti antrąjį Aukštaitijoje teatrą, kartu su aktorių branduoliu J. Miltinis čia ir atvykęs.

Nors neišvengiamai teko pastatyti kelias idėjines pjeses, atiduoti duoklę, visgi čia prasidėjęs ir jo svajonių repertuaro įgyvendinimas.

1954-1959 metais J. Miltinis atleistas iš teatro už nepakankamai idėjinį repertuarą, netinkamą jo išpildymą. Tik dėka vieningo aktorių kolektyvo Maestro leista sugrįžti kibti į darbus ir pratęsti pradėtą teatrinę veiklą – režisuoti ir statyti spektaklius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų