Išnyks, kad pakiltų naujam gyvenimui

Išnyks, kad pakiltų naujam gyvenimui

Laiko, gamtos ir žmonių nuniokoti senieji dvarai lankytojus pasitinka griūvančiais stogais, byrančiomis sienomis. Jie prašyte prašo pagalbos – lemiamų sprendimų ir kardinalių permainų.

Taip atrodo Palonų dvaras paskutiniais savo buvimo metais – vis labiau griūnantis, niokojamas. V.Simelio nuotr.

Sulygins su žeme     

Radviliškio rajono Palonų dvaras pirmą kartą buvo paminėtas 1582 metais. Tuomet, kai Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis dalijo tėvoniją, tarp kurios dvarų minimas ir Palonų, žymiems asmenims. O 2014-ieji bus paskutiniai metai, kai šio dvaro likučiai vis dar stūksojo ant žemės paviršiaus. Šiemet dvaras bus sulygintas su žeme – iš jo praeities gyvenimo nebeliks nė ženklo.

Kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, sprendimai griauti kultūros paveldo dvarų pastatus priimami labai retai. Lietuvos paveldo objektus – tolimą praeitį menančius šalies kultūrinio, ekonominio gyvenimo centrus – dvarus stengiamasi atnaujinti  ar bent užkonservuoti ir taip saugoti ateičiai.

„Bet šiuo atveju kitos išeities jau nebuvo. Dvaro pastatas buvo sunykęs – avarinės būklės, kėlė grėsmę žmonių saugumui, po ilgų svarstymų, pasitarus su specialistais, suderinus su  Kultūros paveldo departamentu, Palonų dvaras buvo išbrauktas iš valstybės saugomų objektų sąrašo ir pradėtas griauti“, – sako vedėjas.

Pradėjus griauti prieš Naujuosius metus, medinio dvaro pastatai vis dar ardomi, o jo likučiai atiduodami kaip kuras socialiai remtinoms šeimoms. Griovimo ir aplinkos tvarkymo darbai turėtų būti baigti iki birželio 1 dienos.

Žvilgsnis į praeitį

Radviliškio savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad į aplankus susegti fotogrametrinių matavimų duomenys suteikia galimybę atstatyti sugriuvusius dvarus.Tačiau, pasak V. Simelio, Palonų dvaras išsaugojo galimybę pakilti naujam gyvenimui. Buvo atlikti visi dvaro sodybos ir pastatų architektūriniai fotogrametriniai matavimai, visi duomenys išsaugoti.

„Juos turint bet kada galima imtis dvaro atstatymo darbų ir jis vėl galės pakilti lygiai toks, koks buvo. Kol kas tokio žingsnio žengti nepavyks, reikalingos labai didelės lėšos. Tačiau jeigu ne mes, tai vaikai ar anūkai galės sugrąžinti Palonų dvarą“, – mano V. Simelis.

Iš vertybių sąrašo išbraukta, su žeme sulyginta Palonų dvaro sodyba buvo įsikūrusi lygioje vietoje, netoli Baisogalos, ant Palono upės, Kiršino intako, kranto.

Čia pat išsidėsčiusi ir Palonų gyvenvietė. Žinoma, kad 1830–1914 metais Palonai priklausė Kauno gubernijai, tarpukario metais ši vietovė ir gretimi kaimai buvo Baisogalos valsčiaus, dabar – Baisogalos seniūnijos gyvenvietė.

Apie Palonų dvarą duomenų nėra daug. Tačiau vyresni žmonės dar mena, kad Palonų dvaro ponų namas dar prieš kelis dešimtmečius atrodė visai kitaip.

Specialistai atkreipė dėmesį, kad įdomios ir vertingos namo konstrukcijos bei statybos technologija. Vidinės namo sienos buvo sumūrytos iš nedegto molio plytų,  labai dailiai suleisti sienojai, ypač įdomiai išdėstyta kaminų sistema. Pastate buvo išlikę autentiškų detalių fragmentų – salės lubų, sienų ir langų apdailos elementų, sienos dekoruotos keliomis spalvomis.

Į dvarus – dviračiais

Radviliškio rajono savivaldybės kultūros paveldo registre įrašytas 21 dvaras. Septyni iš jų priklauso savivaldybei,  Baisogalos dvaras – pavaldus valstybei, kiti dvarai privačių asmenų rankose.

Šimtus metų stūksantis Grinkiškio dvaras netrukus galbūt pakeis savo veidą ir paskirtį. U.Mikaliūno nuotr.Paveldosaugos skyriaus vedėjas teigia, jog kiekvieno Radviliškio rajono teritorijoje buvusio dvaro praeitis buvo savita ir įdomi. Dabar jų padėtis skirtinga – kai kurie dvarai iš lėto nyksta.

„Dvarai sunyksta, būna – ir vėl atgimsta Kartais net išnykus dvaro pastatams, pasenus ir nugriuvus parkų ar alėjų medžiams dvarvietės tebeturi  savo aurą, gyvuojančią žmonių atmintyje dar ilgiau už materialius dalykus“, – svarsto V. Simelis.

Rajono savivaldybės Paveldosaugos skyrius ir miesto Kultūros centras praėjusią vasarą buvo organizavę dviejų dienų dviračių žygį „Radviliškio rajono dvarų keliais“. Šis sumanymas pritraukė daug susidomėjusiųjų, dviračius mynė daugiau kaip 50 dalyvių nuo 8 iki 74 metų.

„Toks žygis ir pažintinis, ir patriotinis, sveikatinantis, draugystę stiprinantis ir daug kitokios naudos duodantis“, – sako V. Simelis. 

Ankstesniais metais buvo organizuotas žygis „Malūnų keliais“, o šią vasarą žygeiviai ketina leistis į kelionę dviračiais „Piliakalnių keliais“. Radviliškio rajone yra aštuoni piliakalniai, keliautojai aplankys  šešis.

Šią vasarą dviračiais buvo pasiekta baronams fon Ropams priklausiusi Maldžiūnų dvaro sodyba, Radvilonių, Amalijos, Baisogalos ir kiti dvarai.

Pakilę naujam gyvenimui

Žygeivių maršrutas suko ir į visai šaliai gerai žinomą, tulpių žydėjimo šventėmis garsėjantį, gausiai lankomą Burbiškio dvarą. Istorijos šaltiniuose dvaras pirmą kartą minėtas 1692 metais, pirmasis jį valdė Burba, vėliau dvarininkai Drabišiai, Taujanskai, Stasevičiai, Tiškevičiai.

Nuo 1819 iki 1941 Burbiškio dvarą valdė Baženskiai, kurie ir pastatė iki šiol išlikusius neogotikinius dvaro rūmus. 

Buvo aplankyta ir už poros kilometrų nuo Šeduvos esanti Raudondvario dvaro sodyba, apžiūrėti ant ežero kranto esantys rūmai, arklidės, svirnas, vandens malūnas, klojimas.

Rašoma, kad Šeduvos dvarą 1789 metais iš Poniatovskių nusipirko fon Ropai ir valdė jį iki sovietmečio. Iš pradžių dvarininkai  konfliktavo su Šeduvos gyventojais, vertė juos eiti lažą dvare. Tačiau kai miestiečių skundas pasiekė teismą, fon Ropai bylą pralaimėjo.

Norėdami atsiskirti dvarininkai dvarą Šeduvoje nugriovė ir apie 1840 metus pasistatė jį atokiau, dabartinėje vietoje.

Ir dabar svečių akis traukia puošnūs, gražūs pastatai. Rūmų stogo kraštai apvedžioti dantytais parapetais, primenančiais pilių kuorus, langai smailiomis arkomis, rūmus supa šimtamečiai medžiai.

Įdomu, jog šie dvaro rūmai pastatyti pagal mėgėjišką prancūzų kalbos mokytojo projektą.

Nepavydėtina būklė

Neaplenkė žygeiviai ir Grinkiškio dvaro, kurio būklė nors ir ne tokia bauginanti kaip griaunamo Palonų dvaro, tačiau labai sudėtinga.

„Turime problemų su pagrindiniu sodybos pastatu. Jis taip pat avarinės būklės, laimei, spėtas užkonservuoti, siekiant apsaugoti nuo gamtos ir žmonių poveikio“, – „Sekundei“ pasakojo  V. Simelis.

Šie pastatai, ko gero, matė ir į Grinkiškį dvarininko parvežtus belaisvius švedus.Grinkiškio centre esančio dvaro griūtį pagreitina ne itin mandagūs jo lankytojai, nevengiantys ir laužą čia užsikurti, ir užkaltus langus ar duris išspardyti, visur buvo pilna „bambalių“, nuorūkų, šiukšlių.

Dvaro ateitis svarstyta ne kartą: ar kaip Palonų dvarą nugriauti ir laukti geresnių laikų atstatyti, ar iš tokios padėties kelti jį naujam gyvenimui.

Vis dėlto Grinkiškis – ne nuošalyje esantys Palonai. Grinkiškio dvaras miestelio centre, gražiame parke, ant Šušvės kranto, galėtų tapti išskirtiniu traukos objektu.

Grinkiškio dvaras statytas 18 amžiuje, o vėliau 19 ir 20 a. daug kartų perstatytas ir keistas. Rūmai masyvaus stačiakampio formos, pietinėje pusėje turėję kelis priestatus.

Paveldosaugos skyriaus vedėjas sako, kad išliko daug įdomių konstrukcinių ir apdailos detalių, liudijančių gana seną dvaro rūmų amžių: sienų apdaila, išorės apkalimas kalvio darbo vinimis, perdangos, stogo konstrukcijos, kt.

Kovojo su švedais

Grinkiškis senuosiuose raštuose minimas nuo XV amžiaus, o Grinkiškio dvaras ir miestelis pirmą kartą paminėtas 1554 metais.16 amžiaus pabaigoje pastatyta bažnyčia.1613 metais Grinkiškio miestelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje pažymėtas „Grijnkisloi“.

Senovėje Grinkiškis vadinosi Sarvais. Dvarą, kaip byloja istoriniai šaltiniai, valdė Laveikiai, Griškiai.

Vienam iš dvaro savininkų įsisūnijus savo giminaitį Bialozarą, valda perėjo Bialozarų giminei. V. Simelis pasakoja, kad bene labiausiai pasižymėjęs buvo tos giminės atstovas Kristupas Bialozaras.

Į dvaro parką suvežti akmenys primena jau išnykusių apylinkių kaimų pavadinimus.„Jis septyniolikto amžiaus pradžioje iškovojo ne vieną pergalę prieš Lietuvą puolusius švedus, daug jų paėmė į nelaisvę ir net buvo atgabenęs į savo gimtąjį Grinkiškį“, – pasakoja Paveldosaugos skyriaus vedėjas. 

K. Bialozaras padėkos Dievui vardan pastatė Grinkiškyje bažnyčią, kuri vėlesniais laikais buvo perstatyta.

Grinkiškio dvaras, paskutinei Bialozarų atžalai Aleksandrai ištekėjus už  Jono Ramanausko-Rimvydo, perėjo į lietuvio rankas. Dvare prasidėjo ekonominiai, kultūriniai pokyčiai.

Dvarui priklausė gana daug žemių, tačiau rūmai buvo kuklūs, mediniai. Link jų ir dabar veda klevų alėja. Prie baigiančių griūti rūmų tebeošia mišriojo stiliaus dvaro parkas, įkurtas 19 a. viduryje. 

Pokario metais rūmuose buvo įsikūrusios kolūkio kontora, biblioteka.

Turėtų puikius namus

Įvažiuojant į Grinkiškį pasitinka dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, pastatyta 1885 metais. 1944-aisiais bažnyčia buvo sudegusi ir po trejų metų vėl atstatyta.

Grinkiškio įžymybės – kapinėse stovintys  du vertingi dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai, parke stūksantis mitologinis akmuo su dubeniu.

Grinkiškio centre – dvibokštė Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia ir didelė keturkampė aikštė.V. Simelis sako, kad atstatytas, naujam gyvenimui prikeltas Grinkiškio dvaras būtų puiki dovana miestelio bendruomenei. Pavykus gauti ES paramą, kuriai paraiška jau pateikta, sumanymą gali pavykti įgyvendinti.

Atstatytame dvaro rūmų pastate galėtų būti bendruomenės namai, biblioteka, salės, o čia pat esančiame svirne galėtų kurtis jaunimo klubai. Ant pro šalį tekančios Šušvės kranto būtų įrengtos poilsio aikštelės, maudykla.

Kad sumanymas gali būti įgyvendintas, V. Simelis neabejoja. Jis prisimena, kaip buvo naujam gyvenimui keliamas Burbiškio dvaras.

„Darbų pradžioje atrodė ne ką geriau, kaip dabar Grinkiškio dvare“, – sako V. Simelis.  

Burbiškio dvaras tapo reprezentaciniu, visos šalies dėmesio centre esančiu dvaru, o Grinkiškio galėtų tapti puikiais namais vietos bendruomenei.

Gražiai tvarkomasi ir erdviame dvaro parke. Šiuo metu jis skirtas prisiminti kiekvienam Grinkiškio seniūnijoje buvusiam kaimui. Iš visų jau sunykusių kaimų į dvaro parką atvežta po didelį akmenį ir taip įamžintas kaimo vardas. 

 

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų