„SEKUNDĖS“ archyvo nuotr.

Išlikusi poezijos skambėjime

Išlikusi poezijos skambėjime

Poeziją turbūt galima vadinti visų menų karaliene, bene lengviausiai pasiekiančia žmogaus širdį, jausmus ir nereikalaujančia jokio išankstinio pasirengimo ar specialių žinių.

Talentingas poetas daro stebuklus – jo eilėraščiai prisibeldžia į pačias sielos gelmes, nuramina, pakylėja, įkvepia. Lietuvoje tokių poetų stebukladarių buvo ir yra. Malonu, kad šimtmečio poezijos posmuose girdėti ir talentingų panevėžiečių balsai. Bene skambiausias iš jų – žinomos poetės Elenos Mezginaitės.

Panevėžio himnas

Skambi, prasminga Elenos Mezginaitės kūryba iki šiol žavi ir ilgai dar žavės jos talento gerbėjus.

Praėjo trylika metų, kai šio kuklaus, mielo, paprasto, suprantamo ir suprantančio žmogaus nebėra šalia mūsų. Tačiau jos kadaise į posmus sudėlioti žodžiai ir mintys niekur nedingo – žavi ir jaudina kaip ir anksčiau. Kad ir populiarioje Kastyčio Kerbedžio atliekamoje dainoje „Melodija vėjy“ ar kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus „Baltas lino gyvenimas“. Ši daina, atliekama aktorių Kristinos Kazlauskaitės ir Vlado Bagdono, yra tapusi savotiška E. Mezginaitės kūrybos vizitine kortele.

Yra išleista ir kompaktinė plokštelė „Baltas lino gyvenimas“. Joje aštuoniolika kompozitoriaus dainų, sukurtų pagal E. Mezginaitės eilėraščius.

Štai ką apie populiarią dainą žurnale „Nemunas“ kadaise rašė geras Elenos bičiulis, dabar taip pat šviesaus atminimo poetas Valdemaras Kukulas: „Beje, pirmasis man įstrigęs E. Mezginaitės eilėraštis yra tylus: „Labai gražus ruduo, tačiau užmiršk, / Nes dalgis neprisimena ražienų. / Ir dar nežino motina, kad mirs, / Tiek pragyvenus vasarų, šią žiemą…“ Kur glūdi tokios eilutės, strofos ritmizavimo paslaptis? Gal būtent šioje tragizmo ir eiliavimo atsainumo sandūroje ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl E. Mezginaitė per visą savo kūrybinį gyvenimą išliko tarsi nematoma, nepastebima? Juk į viešumą ją išvedė pirmiausia dainos, kurių meninė vertė toli gražu neprilygsta geriausiems originaliems jos eilėraščiams. Bet „Baltas lino gyvenimas“ tapo savotišku Panevėžio himnu…“

Po E. Mezginaitės mirties „Literatūroje ir mene“ spausdintame nekrologe V. Kukulas kartu su kitu taip pat šviesaus atminimo poetu Jonu Strielkūnu rašė: „Atvykti į Panevėžį ir nesutikti Elenos, nepajusti jos šypsenos šilumos buvo neįmanoma. Kiekvienas, kad ir neilgas, pašnekesys su ja nušveisdavo aprūdijusią sielą. Šiandien baisiausia pajusti, kad be Elenos ir Panevėžys lyg jau nebe tas, nebe savas miestas, kad ten lankysimės (deja, ir prie Elenos kapo) vis rečiau ir rečiau. Bet kas nepamirštama, tas nepamirštama. Niekas neištrins iš mūsų atminties netikėtai užgesusio Elenos gyvenimo šviesulio.“

Šie du taip pat iš Aukštaitijos kilę vyrai – V. Kukulas ir J. Strielkūnas – sudarė visos E. Mezginaitės kūrybos rinktinę.

„SEKUNDĖS“ archyvo nuotr.

„SEKUNDĖS“ archyvo nuotr.

Įkrito į širdį

Aukštaitijos poetės E. Mezginaitės kūrybos rinktinėje „Mano senas drauge“ sutelkta visa skelbta jos poezija, interviu, keletas pjesių Lėlių vežimo teatrui, dienoraščių fragmentų. Išleisti du šios knygos leidimai – antrasis papildytas profesorės Viktorijos Daujotytės straipsniu ir Elenos draugų prisiminimais.

Rinktinė išleista Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovo Arno Simėno pastangomis.

Poetės talento gerbėjas A. Simėnas prisimena, kad jo pažintis su E. Mezginaite pirmiausia buvusi neakivaizdinė. Tuo metu jis gyveno Šiauliuose ir apie šią poetę beveik nieko nebuvo girdėjęs. Kai keičiantis miestų menininkų kūryba Šiaulių laikraštyje buvo išspausdinti du E. Mezginaitės eilėraščiai, jie iš karto įkrito jaunuoliui į širdį. Jis tuo metu dalyvavo Virgio Stakėno įkurtos Dainuojamosios poezijos studijos veikloje, tad ir sukūrė dainą pagal labiausiai patikusį E. Mezginaitės eilėraštį, ją atlikdavo.

Likimas taip susiklostė, kad A. Simėnas 1986 metais persikėlė gyventi į Panevėžį. Tada susipažino su mylima poete. Vėliau juos artimiau suvedė Sąjūdis, abu buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai. Labai artimi bičiuliai vis dėlto nebuvo – tiesiog susitikdavo renginiuose, įvairiose viešosiose erdvėse ir, žinoma, tarp daugelio ano meto meno žmonių populiarioje kavinėje „Po liepomis“.

„Elena man buvo žmogus – lakmuso popierėlis, pagal ją galėdavai tikrinti, kas yra gera, teisinga.“

A. Simėnas

„Elena man buvo žmogus – lakmuso popierėlis, pagal ją galėdavai tikrinti, kas yra gera, teisinga“, – sako A. Simėnas. Iš tikrųjų – pažinojusieji E. Mezginaitę gali patvirtinti, kad jai ir gyvenime, ir kūryboje visų pirma buvo svarbi tiesa. Ji pati rašė: „Tiesos jausmas būna įgimtas? Tikriausiai taip. Ir savo eilėraščius tikrinu tuo principu: ar nesumelavau? Nenoriu sau šito leisti.“

Paskutinį pokalbį su Elena A. Simėnas mena buvus po vienos komisijos, kuriame abu dalyvavo, posėdžio. „Tada paklausiau, kada pasirodys penktoji poetės knyga. Kai ji šyptelėjo: „Kai kas jau yra“, supratau, kad naują knygą netrukus turėtume išvysti. Deja, tragedija įvyko greičiau“, – pasakoja A. Simėnas.

Po E. Mezginaitės laidotuvių, mena, trise su spaudos darbuotojais Visvaldu Tebeliškiu ir Jonu Sabaliu susėdę kavinėje svarstė, ar nereikėtų pradėti rūpintis poetės kūrybiniu palikimu ir išleisti pačios pradėtą dėlioti naują knygą. Tačiau paskui buvo prieita prie nuomonės, kad geriau būtų išleisti viso jos gyvenimo kūrybos rinktinę. Seniau išėjusių Elenos poezijos knygų jau seniai nebebuvo knygynuose, o ir bibliotekose jos jau visos suskaitytos. Taip prasidėjo nemažai pastangų pareikalavęs darbas. Ir knyga pasiekė skaitytojus.

Kaip teigiama viename jos pristatyme: „Papasakoti apie šią knygą – neįmanoma, ją reikia imti ir skaityti. Skaityti, prisiminti, vertinti, jausti ir vėl pamatyti Eleną – tokią, kokią pažinojome, o galbūt visiškai naujai atrandamą.“

Galerija

Lemtingas žingsnis

E. Mezginaitės, praėjus tiek metų po jos mirties, Panevėžio kultūros ir meno padangėje vis dar stinga. Tačiau labiausiai jos, žinoma, ilgisi artimieji, žmonės, buvę šalia visokiomis gyvenimo valandomis – ir džiaugsme, ir liūdesy.

Biržų rajone dabar gyvenanti vyriausia dukra Mėta Kvetkienė tikina, kad ir dabar sunku žodžiais perduoti netektį lydinčius jausmus. Mama dažnai aplanko ją sapnuose – kitur susitikti jau nelemta. Moteris sako, kad jos mama buvo gamtos žmogus, jai žemė buvo labai svarbi. „Vienu metu turėjome senovišką pirkią. Dažnai prisimenu, kai ten nuvažiavus ji sodindavo daržus, rinkdavo vaistažoles“, – prisimena dukra.

Apie meilę gamtai yra rašiusi ir pati poetė: „Gimiau savo tėvų krašte, netoli Rokiškio. Mokiausi iš senų žmonių, savo klaidų, knygų ir teatro. O galbūt daugiausia – iš gamtos, kuri visuomet teisi.“

Dukra tvirtina, kad E. Mezginaitė buvo gera mama: „Laimė, tą supratau dar jai gyvai esant ir abi buvome labai artimos draugės.“

Jauna moteris mano, kad jausmai turi būti išreiškiami, parodomi tada, kai artimi mylimi žmonės yra šalia. Juk amžinai išsiskirti galima bet kurią akimirką – taip, kaip nutiko joms su mama. Jokių ženklų, rodančių, kad artėja lemtingas laikas, nebuvo – 63 metų E. Mezginaitė buvo sveika, dar dirbo „Panevėžio balso“ redakcijoje, turėjo įvairių ateities planų.

Tiesa, jos pačios mintyse tarsi jau kirbėjo keista nuojauta. Išvykdama į Vilnių, į rašytojų suvažiavimą, ji pasakė: „Tikiuosi, kad šiame suvažiavime niekas nemirs.“ Ji turėjo omenyje 2002 metais vykusį suvažiavimą, per kurį mirė rašytojas Jurgis Kunčinas.

Į suvažiavimą panevėžietė išvyko geros nuotaikos. Rašytojų sąjungos narei nuo 1983-iųjų, keturių knygų autorei išvyka į sostinę reiškė pabuvimą mylimame, prisiminimus saugančiame mieste, pabendravimą su kolegomis rašytojais, susitikimą su Vilniuje tuo metu gyvenusia dukra Mėta.

Tačiau vienas poetės žingsnis penktadienio popietę buvo lemtingas – ji griuvo ant Rašytojų sąjungos pastate esančių laiptų ir patyrė sunkią galvos traumą. Sostinės ligoninėje buvo atlikta sudėtinga operacija, tačiau ji nepadėjo. Po kelių dienų E. Mezginaitė mirė.

„SEKUNDĖS“ archyvo nuotr.

„SEKUNDĖS“ archyvo nuotr.

Lieka tik meilė

Pasklidus tokiai liūdnai žiniai, ne vienas ėmė į rankas E. Mezginaitės knygas, eilėraščiuose ieškojo lemties ir atsisveikinimo ženklų. Ir jie pasirodė tokie akivaizdūs. Štai keletas eilučių: „Lengvai, lengvai, per miglą pakylėtai, / reikėtų man į nebūtį išeit, / palikus nerimą ir viltį – kiaurą rėtį, / kuris, beje, išbirino per greit / lengvus pelus ir aukso javą gryną / ir nė kruopelės jam neatiduos / palikdamas tik vieną atradimą, / kad viskas – vėjas, švilpiantis laukuos.“

Arba: „Galvok apie meilę, kai jos nebelieka / naktim ir dienom apie meilę galvok – / rytojaus, pernykštį ar amžiną sniegą / virš tavo sunkios, rugiaspalvės galvos. / Kai rytas, raudonas ir šaltas, išplaukia, / o kelias nešaukia – tolyn nei namo, / kai gatvė neglaudžia ir atstumia laukas, / net laukas – tada apie meilę galvok /. Kai eina mirtis, kaip katė abejinga, / ir plyšta palaikė skarelė vilties, / galvok apie meilę. Kai viskas nusninga, / išbyra, supūva – ji lieka vis tiek“.

Eilėraščius Elena pradėjo rašyti besimokydama vidurinėje mokykloje. Pirmuosius spausdino Rokiškio rajono laikraštis, žurnalas „Jaunimo gretos“. Nuo 1971 metų jos eilėraščiai publikuojami rinkiniuose „Poezijos pavasaris“. 1990-aisiais E. Mezginaitė buvo tapusi Poezijos pavasario laureate.

E. Mezginaitė daug metų vadovavo Panevėžio literatų būreliui, organizavo ne vieną literatūrinį renginį, Aukštaitijos rajonų literatūrinį konkursą „Lino žiedas“, daug rašė – buvo ne tik poetė, bet ir žurnalistė. „Dažnai prisimenu ją su sąsiuviniu, bloknotu rankose“, – sako pirmąja E. Mezginaitės eilėraščių skaitytoja dažnai tapdavusi jos dukra. Mėta matė, kaip mama mokėjo bendrauti su žmonėmis ir kaip visi ją mylėjo, prie jos linko, ja pasitikėjo.

Daug pradedančiųjų poetų žinojo, kad savo eilėraščius Elenai gali drąsiai rodyti – niekada nepasijuoks, neatstums, suras padrąsinamą žodį, patars. Visiems ji buvo dėmesinga, atidi, draugiška – net ir visai beviltiškiems eiliuotojams. Labai daug laiko poetė atidavė pradedantiesiems – mokė žengti nelengvu kūrybos keliu, ieškoti, nebijoti braukti ir vėl bandyti rasti tinkamiausią žodį.

Bene svarbiausias E. Mezginaitės būdo bruožų, įsiminęs visiems ją pažinojusiesiems, – nesavanaudiškumas.

Elenos Mezginaitės kapas. Antkapinės skulptūros autorius Vytautas Tallat-Kelpša. V. BULAIČIO nuotr.

„Ji būdavo visur“

Po E. Mezginaitės mirties V. Kukulas ir J. Strielkūnas „Literatūroje ir mene“ rašė: „Būdama visai nesavanaudiška, ji daug mažiau rūpinosi savo poezijos publikavimu respublikinėje spaudoje ar išleidimu knygomis. Beveik visai nesirūpino. Gal todėl ir knygų nedaug. Kita vertus, Elena nebuvo vienatvės žmogus: itin komunikabili, turinti įvairiapusių interesų, ji rašė ne tiek daug. Bet labai abejotina, ar poetui tai yra yda.“

2016 metų spalio 31 dieną minint E. Mezginaitės 75-ąsias gimimo metines, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ buvo surengta fotografijų paroda.

„Sekundė“ pasakojo skaitytojams, kad renginyje, žvelgiant į nuotraukas, buvo galima ne tik prisiminti E. Mezginaitę, bet ir pasiklausyti dainuojamų ir skaitomų jos eilių. O pagrindiniu vakaro akcentu tapo jos artimųjų ir draugų prisiminimai.

Poetė Elvyra Pažemeckaitė pasakojo gerai atsimenanti savo draugę ir netgi žinanti, kaip ji įžengtų į galeriją, kurioje vyko paroda.

„Ji įeitų tylomis, nubrauktų nuo kaktos savo neklusnius ir nuo lietaus sušlapusius plaukus, šyptelėtų, su kuo nors pradėtų kikenti kampe, kam nors kepštelėtų ir kažką užsirašytų. Svarbiausia – mes visi žinotume, kad ji čia yra, nes kitaip tiesiog neįmanoma. Ji būdavo visur. Koks renginys, jeigu jame nėra Elenos?“ – kalbėjo E. Pažemeckaitė.

Renginyje dalyvavusi E. Mezginaitės dukra M. Kvetkienė pasakojo, kad pati didžiausia šventė jų namuose visuomet būdavo gimtadieniai. „Džiaugiuosi, kad net mirus mamai jos mėgstamiausia šventė nėra pamiršta ir suburia visus artimiausius žmones“, – sakė poetės dukra.

Į renginį susirinkęs gausus draugų būrys tik patvirtino, kad E. Mezginaite buvo vienas iš tų žmonių, prie kurių būti tiesiog gera ir jauku. Jos eilėraščiai – tie, kurie dažnai, regis, būtent tau ir apie tave rašyti, skaitomi ir mėgstami ir šiandien. Kad ir šis, pavadintas „Senatvės eilėraščiu“, argi neartimas daugeliui:

„Jau bijau atsisėst ant kreivai pastatytos kėdės. / Jau bijau nusirist nuo slidžių ir užgriozdintų laiptų. / Jau gražumo ir proto, žinau, per vėlu man pridėt, / o atimt – per anksti. Ir žinoti – ar būsiu, ar baigta. / Ir supuos ant kėdės – ar laikys, prakeiktoji, ar ne? / Ir bandau nepažįstamus laiptus – į dangų? į dugną? / Kas gyvenimas? Laužas. Iš lėto sudegti jame – / skandalingai gražu ir kartu neaprėpiamai liūdna.“

Arba: „Atsidusk iš giliai, paklausyk iš toli, / o vis tiek neramumo nusmaugt negali. / Nes atodūsis tils – kaip nutyla pūga, / o klausa neišgirs, ar tikrai pabaiga, / ar tikrai pabaiga, / ar toli ir giliai /atklampoja per sniegą šarmoti arkliai.“

Komentarai

  • Jautri poetė ir žmogus buvo.

    • Atsakyti
  • Nuostabus žmogus, buvimas šalia Jos – didžiausia sėkmė. Deja… šiandien Elenos nėra. Yra pilnos išminties poezijos knygos. Man atmintyje išlikę ir išliks visam gyvenimui be galo šilti susitikimai A.Bandzos kūdikių namuose. Jų abiejų jau nėra, jie bendrauja amžinybėje mums prikeldami pačius tauriausius prisiminimus, skleisdami gyvenimo pamokas. Ačiū Jiems, ačiū tiems, kas Juos mena.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų