Išlaisvinti fantaziją

Išlaisvinti fantaziją

Vieni kūrėjai apie save parašo patys, apie kitus vieną kitą žodį brūkšteli jų mokytojos. J. Miltinio gimnazijos talentai – Gabija Ščefanavičiūtė ir Ugnė Gasaitytė.

Gabija Ščefanavičiūtė (11 kl.)

„Gabija – linksmas, kūrybiškas žmogus. Gal todėl ir jos eilėraštukai linksmi? Mėgsta piešti, dainuoti. Rašyti pirmąkart pabandė 9 klasėje. O rašymas jai leidžia išsakyti mintis ne tik žodžiu, bet ir raštu“, – rašo mokytoja Laima Ušinskienė apie jaunąją autorę.

Šviesoforas

Šviesoforas apsidairo:

Kas kulniuoja, kas prie vairo.

Na, o mums ko tu linki?

– Būkit budrūs ir sveiki!

***

Meilė neklausia tavo vardo.

Ir kiek tau metų – nesvarbu.

Sustoja ji prie tavo lango

Ir tyliai sako: ateinu.

Ugnė Gasaitytė (10 kl.)

„Man kūryba – savęs išraiškos būdas. Gali išlaisvinti savo fantaziją, savo veikėjus, kuriuos sukuri kaip tiktai nori, gali įdėti į išgalvotas situacijas, sugalvoti jų reakcijas, mintis ir pan. Tai man leidžia trumpam pabėgti nuo realybės, pasinerti į savo asmeninį pasaulį.“

MĖNULIO ŠVIESA

(ištraukos iš romano)

(…)

Atidaryk duris. Tau reikia tik atidaryti duris. Aš taip nenoriu susitikti su Kajum. Ko jis išvis iš manęs nori? Gal jis mane išjuoks, o gal nužudys?.. Na, gerai, darau duris.

Atidariusi salės duris nustebau. Salėje buvo tik stalas su grotuvu ir prie jo pasirėmęs Kajus.

Kiekvieną dieną reikėdavo sustumdyti visas kėdes, kad galėtumėm šokti, nes čia dažnai vyksta koncertai ir pasirodymai.

– Labas, – nedrąsiai pasisveikinau.

– Ooo, labas, galvojau, kad jau nepasirodysi.

– Ko reikėjo? – susidomėjau. Ar jis mane nužudys, ar ne? Gal man vis dėlto nereikėjo čia eiti?

– Aš norėjau tavęs paklausti, ar kam nors sakei, kad aš lankau šokius?

Viešpatie, aš pasakiau Anai, o visi žino, kad jei pasakai Anai, tai žinos visa mokykla, tavo giminė, jos giminė ir tas benamis prie banko. Jeigu ji viską išpliurpė, kai pasakiau, kad mano partneris Kajus…

– Aš… pasakiau Anai,– prisipažinau.

– Kodėl būtent Anai?! Ji pletkų maišas. Negalėjai pasakyti kokiam lūzeriui iš bibliotekos, ar ką?

– Ji mano geriausia draugė. O ką aš turėjau daryti, kai pamatė, kad grįžusi namo verkiu? Taip ir iškrapštė visą tiesą, – atsakiau.

„Pala, ar aš ką tik pasakiau, kad grįžusi namo verkiau? O Dieve, pasakyk, kad jis neišgirdo. Kokia aš kvaiša!“

– Tu verkei, kai grįžai namo?

„Oi, tikrai išgirdo. Dabar man šakės. Ką man atsakyti?“

– Nesvarbu, tai neturi reikšmės.

– Ema, atsakyk, – kamantinėjo Kajus.

– Taip taip, aš verkiau. Bet aš juk žmogus, man galima reikšti emocijas! – sušukau.

Man pakanka tų kamantinėjimų.

– Tu… – jo žodžius nutraukė durų trenksmas.

Į salę įėjo šokių mokytoja.

– O, jūs ankstyvi. Ar viskas gerai? – paklausė ji.

– Tiesiog puiku, – sarkastiškai atrėžė Kajus.

Taip, jo pykčio problemos tikros. Uch, kaip man jis nepatinka. Negali palikti manęs ramybėje, kamantinėja ir dar ištempė iš namų dėl vieno pokalbėlio. Ir dar tada, kai mano mėgstamiausias filmukas apie Kempiniuką prasidėjo. Asilas. Bet rimtai, ką mato jame ta Sofi ir jos draugės, kad taip kabinasi ant kaklo. Sofi, Kamilė ir Katerina yra pačių kvailiausių blondinių (nors viena iš jų ir juodaplaukė) trio. Sofi – pagrindinė blondinė, vadė. Visos jos kvailos draugės turi klausyti Sofi įsakymų. Katerina – grupės blogiukė. Jos plaukai juodi, antakiai lyg su žymekliu išpiešti ir visi jos drabužiai juodi. Kamilė grupės gerutė, gelsvų plaukų, vilki tik pastelinių spalvų rūbais. Kycė ir Sofi su ja draugauja tik todėl, kad Kamilės tėvas turtuolis daktaras ir visoms perka drabužius. Kvailės… Ačiū Dievui, šiandien šokome ne poromis, nes turbūt būčiau numirusi. Aš taip nenoriu šokti su Kajum. Anai reikėjo išvažiuoti, tad ir jos nebuvo repeticijoj. Dabar aš žiūriu filmą ir ruošiu namų darbus.

Staiga paskambina Anna:

– EMA! AR TAU VISKAS GERAI? AR TU SAUGI?!! – rėkte išrėkia ji.

– Taip, man viskas gerai. Kas yra?– susirūpinau aš.

„Kas čia tokio svarbaus?“

– Man ką tik skambino ir pasakė, kad tavo mama papuolė į avariją ir tu buvai su ja.

– KĄ? Aš sėdžiu namie, o mano mama… O ne, ji sakė, kad važiuoja į parduotuvę… – iš mano akių pasipylė ašaros.

„Kodėl man taip atsitinka? Kai viskas susitvarko ir sukrenta į savo vietas, kažkas būtinai atsitinka… Nekenčiu tokio gyvenimo!“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų