Savitas keramikės braižas daro jos darbus lengvai atpažįstamus –Nerutė Čiukšienė priverčia molį kalbėti savo kalba. M. Garucko nuotr.

Iškalbingi molio nėrinių raštai

Iškalbingi molio nėrinių raštai

Išskirtiniai keramikės Nerutės Čiukšienės darbai tarp gausybės parodų eksponatų atpažįstami iš karto.

 

Menas į žmogų prabyla, jo mintis nušviečia, sielą praskaidrina pačiomis įvairiausiomis formomis bei pavidalais.

Paskaitai mylimo poeto eilėraščius, paklausai muzikos, įsižiūri į paveikslą ar fotografiją ir pasaulis gali pradėti keisti spalvas, leisdamas daug ką pamatyti ir suvokti kiek kitaip, nei įprasta.

Keramikės Nerutės Čiukšienės kūrinius taip pat galima priskirti prie tų dėmesį iš karto patraukiančių, įsimenančių, paveikių darbų. Kartą pamatęs jos sukurtas trapias, permatomas molines moteris, kates, sraiges, žuvis, įvairias kitas paslaptingas būtybes, neabejotinai vėl jų ieškosi, o radęs iškart atpažinsi.

Tiesa, kiekviename naujame kūrėjos darbe būtinai esama ir kažkas netikėta. N. Čiukšienė vienodų darbų nelipdo. Kiekvienas jų – vis kitas pasakojimas, kitas atradimas.

Išskirtinis menininkės braižas, kitoks suvokimas matyti net ir vienuose pirmųjų jos darbų. Vientisų monolitų nebuvo ir nėra – tik skaidrūs, tarsi iš molinių siūlų nerti, lengvi, šviečiantys, spalvoti ažūriniai pasakojimai, kuriuos kurdama ji, regis, siekia pakylėjimo. Bene į kiekvieno kūrinio vidų galima statyti lempą ar žvakę ir figūra, skleisdama paslaptingą šviesą, dar stipriau žadins vaizduotę.

Molio ir žmogaus bendrystė

Tie ypatingieji darbai lengvai negimsta. Gal tik kūrinio dugnui skirtą molio gabalą menininkė kočėlu iškočioja – visa kita daroma tik rankomis. Ištisas dienas delnai gludina, minko, suka, volioja, lygina šlapią molį, deda, lipdo detales vieną prie kitos, dailina. O kiek kartų vėl ir vėl viskas iš naujo – kol pasiekiamas trokštamas rezultatas.

Nulipdžius, suformavus – dar tik dalis darbo: po to laukia glazūravimas, degimas. Kol keramikė savo degimo krosnies neturėjo, yra buvę ir taip, kad, bevežant kūrinį į Panevėžio stiklo fabriką ar kur kitur degti, tas, stipriau trinktelėtas, tiesiog susmukdavo ir žūdavo.

Ilgos žmogaus ir molio bendrystės reikia, kad prieš nustebusio žiūrovo akis stotų ažūrinės ir iškalbingos figūros bei jų kompozicijos – N. Čiukšienės darbai. Tiesa, šią vasarą keramikės kūrybinis procesas kiek sulėtėjo. Tvyrojęs didžiulis karštis neleido ilgam užsidaryti tvankioje dirbtuvėje.

Rugsėjį darbai taip pat dar neįsibėgėja. Šis mėnuo iš pedagogų – o tokį darbą dirba ir N. Čiukšienė, – pareikalauja laiko.

Nerutės Čiukšienės kūriniai skleidžia šviesą, sukelia lengvumo iliuziją ir žadina vaizduotę. M. Garucko nuotr.

Nors kol kas prie dirbtuvių darbo stalo ji dar nestoja, nauji sumanymai jau neduoda menininkei ramybės, ragina greičiau imtis juos įgyvendinti.

Abejoti, ar N. Čiukšienė spės tą padaryti iki ateinančio pavasario pradžioje įvyksiančios svarbios parodos, nė neverta. Tradicinės Kaune vykstančios Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodos nuolatinė dalyvė, ji nė už ką nepraleis ir 2019-ųjų „Pavasario“.

Šiemet paroda „Pavasaris“ vyko jau dvyliktą kartą. Specialiai jai sukurtus darbus eksponavo apie 70 Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, JAV keramikų. Tarp jų – ir panevėžietė menininkė.

Kaip sako N. Čiukšienė, tai renginys, tarsi atidarantis keramikų parodų sezoną, savotiškas nuolatinio atsinaujinimo, įkvėpimo, atvirumo simbolis. Šių parodų organizatoriai teigia siekiantys puoselėti baltiškąsias keramikos tradicijas, aktyvinti keramikos raidą, pritraukti kuo daugiau savitų autorių, sudaryti jiems galimybę kasmet pristatyti savo kūrybą.

Savastį rado ieškodama šviesos

Panevėžyje prieš šešiasdešimt penkerius metus gimusi, čia užaugusi, buvusią 4-ąją vidurinę bei Dailės mokyklą baigusi keramikė N. Čiukšienė jau kelis dešimtmečius gyvena, dirba bei kuria Pasvalyje. Jaukiame, rudeniniais žiedais pasipuošusiame jos namų kieme stūkso ne vienas šeimininkės kūrinys, atlaikęs ir kaitras, ir liūtis, ir šalčius.

Nuolat kuriančios menininkės skulptūros išsibarsčiusios ne tik prie namų ir sode. Keramika alsuoja visas N. Čiukšienės būstas: šeimininkės rankų paliesto molio kompozicijos puošia sienas, grindis, kitus paviršius.

Štai prie židinio įsitaisęs mielas spalvotas katinas, o čia pat paslaptinga jo šeimininkė – permatomu drabužiu vilkinti moteris. Kampe – didžiulis ažūrinis šviestuvas, ant stalų bei lentynų – balto šamoto dubenys.

Daug vertingų N. Čiukšienės darbų saugoma Panevėžio dailės galerijoje sukauptoje keramikos kolekcijoje – menininkė dažna garsiųjų tarptautinių simpoziumų dalyvė.

Galerijoje buvo surengta ir paroda „Nerutės Čiukšienės keramikos retrospektyva“, joje eksponuoti nuo 1990 metų kurti ir patys naujausi darbai.

„Noriu, kad niūrias rudens dienas praskaidrintų šviesa ir šiluma, – prisipažino tąsyk autorė. – Kad kiekvienas parodos lankytojas, atėjęs į Dailės galeriją, pasijustų jaukiai, maloniai, todėl kai kuriuos savo keramikos darbus apšviečiu iš vidaus.“

N. Čiukšienė mano, kad savo stilių galbūt surado kūryboje ieškodama lengvumo ir šviesos.

Apie keramikę buvusi Dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė sakydavo: „Nerutė Čiukšienė – viena ryškiausių Lietuvos keramikių, turinti savitą braižą.“ Esą jos darbų – keraminių nėrinių, žavinčių savo preciziškumu ir stebinančių virsmais į didžiules šviečiančias formas, – niekaip nesupainiosi su jokio kito autoriaus.

Didžiuojasi mokiniais

Menininkė N. Čiukšienė ne tik Panevėžyje vykstančių tarptautinių keramikos simpoziumų dalyvė. Ji kūrė parodoms bei simpoziumams Austrijoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Švedijoje, Vokietijoje.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė yra surengusi keliolika personalinių, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose. Tačiau N. Čiukšienės kūrinius bene dažniausiai mato pasvaliečiai. Miestas vertina savo menininkę – jai buvo skirta Pasvalio krašto kultūros premija.

Nerutė Čiukšienė ir jos „Šulinys“.

Šiame krašte keramikę žino ir pažįsta bene visi – daugiau kaip 20 metų N. Čiukšienė darbuojasi Pasvalio vaikų muzikos mokyklos dailės skyriuje. Buvo jo vedėja, dabar dirba pedagoginį darbą.

Pradėjusi pasakoti apie buvusius ir esamus savo mokinius N. Čiukšienė tiesiog pamiršta, kad mūsų pokalbio tema – jos pačios kūryba. Neša albumus, rodo savo mokinių darbų nuotraukas, pasakoja apie būsimuosius menininkus, vis pabrėždama, kokie jie šaunūs, darbštūs, talentingi. Ko gero, ne vienas, mokytojos įkvėptas, ir menininko kelią pasirinko – jau baigė ar dar studijuoja Dailės akademijoje keramiką.

„Aš visada siekiau būti tokia mokytoja, koks su mumis buvo šviesaus atminimo mano dailės mokytojas Kazys Naruševičius – visada optimistas, nepeikiantis, nebarantis savo mokinių“, – sako N. Čiukšienė.

Abejojančiuosius savo gebėjimais žinomas tapytojas įtikindavo, kad viskas gerai – reikia tik dirbti. Tokius pedagogikos principus keramikė iš savo mokytojo ir perėmė: sako, niekada nepeikianti mokinių, ypač mažesniųjų, – tik gerumu, gražumu juos į kūrybos pasaulį vedanti.

Likimas patvarkė savaip

„Buvo laikas, kai ir aš pati abejojau, kur link sukti, nepasitikėjau savimi“, – prisimena menininkė.

Nerutei belankant Panevėžio dailės mokyklą, keramika jai nė nepatiko. Norėjo rinktis studijuoti tapybą. Bet suabejojusi, ar pavyks įstoti į didžiulį norinčiųjų skaičių sutraukiančią specialybę, vis dėlto atsigręžė į keramiką ir… iš pirmo karto neįstojo. Tačiau tai, ką per egzaminus pamatė ir sužinojo, iš karto tapo sava: nieko kito, be keramikos, jau ir nebenorėjo.

Po metų į Dailės instituto keramikos specialybę stojo antrą kartą – ir vėl nesėkmingai. Tik iš trečio karto durys atsivėrė ir panevėžietė pradėjo studijuoti norimą specialybę.

Būdama antrame kurse ištekėjo ir, baigusi studijas, netrukus išvažiavo gyventi į Pasvalį – čionai paskyrimą gavo jos vyras Vytautas, inžinierius. Taip jauna šeima savo gyvenimą ir susiejo su šiuo Šiaurės Aukštaitijos kraštu, per ilgus metus tapusiu savu ir mylimu. Nors, kaip sako N. Čiukšienė, iš pradžių nebuvo lengva – po sostinės šurmulio norėjosi kuo greičiau ištrūkti iš nuošalaus, ramaus miesto. Guodė tik tai, kad, kaip tikėjosi sutuoktiniai, jie čia nusėdo laikinai. Praeis metai kiti, ir pabėgs, išvažiuos. Tik laikinumas užsitęsė: šeima pasistatė namą, užaugino dukrą, įgijo daug draugų, bendraminčių.

Veiklos sūkurys nerimsta

Pirmuosius bene penkiolika metų po studijų baigimo N. Čiukšienė dirbo Panevėžio dailės mokyklos mokytoja. Darbas patiko, bet keliones iš Pasvalio ir atgal ji iki šiol mena kaip košmarą – sako, šių dienų žmonės tokio važiavimo jau neįsivaizduoja.

Autobusai visada būdavo sausakimši – apie sėdimas vietas galėdavai tik pasvajoti. Tad nors ir nelabai tolimas, kelias iš Pasvalio iki Panevėžio susispaudusiesiems it silkės statinėje, patikėkit, labai prailgdavo.

Panevėžio dailės mokykloje N. Čiukšienė išmokė ir išugdė daug gabių kūrėjų, dabar sėkmingai besidarbuojančių meno ir net tos pačios keramikos srityje. Tačiau pakviesta dirbti Pasvalyje iš karto sutiko. Prie Pasvalio muzikos mokyklos buvo steigiamas Dailės skyrius ir jam vadovauti patikėta keramikei.

Galerija

Dabar ji tos mokyklos mokytoja, kiekvieną darbo dieną laukianti mokinių. Pamokos prasideda po vidurdienio, namo grįžta tik vakare, tad kartais ir savaitgaliais eina degimo krosnių ar medžiagų paruošti.

Kūrybai tenka tik tiek laiko, kuris lieka nuo pedagoginio darbo – jam N. Čiukšienė atiduoda iš tiesų daug.

Dar yra ir kitų veiklų, kurioms reikia dėmesio ir laiko. N. Čiukšienė yra komisijos, vertinančios gražiausiai tvarkomas Pasvalio rajono sodybas, narė. Kai vyksta konkursas, nemažai tų sodybų tenka aplankyti, rinkti geriausius iš geriausių.

Veria kelius naujiems sumanymams

N. Čiukšienė jau bene ketvirtį amžiaus dalyvauja Pasvalio menininkų klubo „Rats“ veikloje, o nuo 2000-ųjų yra to klubo pirmininkė.

„Rats“ į savo veiklos ratą įtraukė bene penkiolika krašto menininkų – tapytojų, tekstilininkių, keramikų, fotomenininkų, skulptorių ir kitų. Kiekvienais metais jie surengia parodą ir parodo, ką sukūrė.

Šiemet, Lietuvos šimtmečio metais, Pasvalys, minėdamas savo 521-ąjį gimtadienį, rugsėjį surengė tradicinę šventę, kuri vadinosi „Kas tykr, vyskas prie Svalios“. Per tris šventės dienas vyko daugybė įdomių renginių. Vienas jų – menininkų klubo „Rats“ narių darbų parodos atidarymas mažojoje Pasvalio krašto muziejaus salėje.

Klubo vadovė N. Čiukšienė sako, kad „Rats“ savo darbus eksponuoja ne tik Pasvalyje, bet ir kitose Lietuvos bei užsienio parodų salėse.

Šį kartą ji atkreipia dėmesį į jaunos grafikės Agnės Naunikaitės, besisemiančios įkvėpimo žmogaus ir gamtos harmonijoje, darbus. Į įdomius fotomenininkės Aidos Garastaitės-Dulkienės kūrinius „Angelas“ bei „Veidrodis“, į Balio Tuskėno tapybos darbus „Žaidimas“ ir „Pakilti nuo žemės“ bei kitus.

Pati N. Čiukšienė parodoje pristato savo keramikos kūrinius „Pavasaris“ ir „Katinas“.

Kai kurių savo darbų, kad ir norėdama, keramikė jau negalėtų parodyti – jie įsigyti privačių asmenų, įstaigų, iškeliavę į kitas šalis. Pavyzdžiui, nemažai jų liko Ispanijoje, Katalonijoje, kur buvo surengta N. Čiukšienės paroda ir daug darbų nupirkta.

Vis dėlto yra kūrinių, kurių menininkė nesirengia nei dovanoti, nei parduoti. Ir ne todėl, kad jai būtų patys gražiausi ar vertingiausi, – tiesiog jie išdegti tokiu būdu, kokiu dirbti daugiau nebeturės galimybės. Tie darbai, tarsi užbaigę vieną kūrybos etapą, veria kelius naujiems sumanymams ir atradimams.

Komentarai

  • Cytotec Definition Nonsteroidal Anti Inflammatory Drugs Levitra Tariffe In Farmacia Stieva A Gel 0.025

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų