POETĖ. Kūryba Elvyros Pažemeckaitės gyvenime visada buvo ir yra.

Įsižiūrėjusi į meno atodangas

Įsižiūrėjusi į meno atodangas

Pokalbis apie žiemą pačiame vasaros gražume tikrai galėtų pasirodyti keistas, jeigu tai nebūtų susitikimas su Elvyra Pažemeckaite – moterimi, šiuo metu gyvenančia žiemos rūpesčiais.

Pradžia padaryta

Tik ta jos žiema ne sniego, o žodžių, ritmų ir jausmų pusnis į miestą rengiasi sunešti.

Gruodžio mėnesį vyks jau 14-a E. Pažemeckaitės organizuojama ypatinga šventė-festivalis „Panevėžio literatūrinė žiema“. Kas dvejus metus vykstančiam dideliam tarptautiniam renginiui tenka ruoštis gerokai iš anksto, taip, kaip ir liaudies išmintis moko – roges ruošti vasarą.

Tad pasiruošimas šventei vyksta sparčiu tempu ir, kaip sako organizatorė, karkasą sukalti jau pavyko, lieka ne mažiau svarbūs apdailos darbai.

Tokie tarptautiniai festivaliai iš rengėjų pareikalauja didžiulių pastangų.

Prasmingo renginio sumanytoja Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kultūros renginių organizatorė, poetė E. Pažemeckaitė viena iš penkių įvertintų ir apdovanotų 2016-ųjų metų panevėžiečių.

Tais metais Panevėžyje vyko tryliktoji literatūrinė žiema, sukvietusi ne tik lietuvių, bet ir užsienio rašytojus. Už šių festivalių bei kitų renginių organizavimą, literatūrinės kultūros puoselėjimą E. Pažemeckaitė ir buvo pagerbta.

„Džiaugiuosi, kad kadaise išsakyta idėja taip gražiai prigijo ir plėtojama. „Panevėžio literatūrinė žiema“ – daugelio žmonių veiklos vaisius. Be Gretos Ratkutės, Solveigos Ska ir kitų aktyvių pagalbininkų, viena nieko negalėčiau organizuoti“, – sako E. Pažemeckaitė.

Ji tikina, kad pastebėjimas, įvertinimas įkvepia, skatina ieškoti naujų galimybių. Dar vienu svarbiu įkvėpėju poetė vadina šuoliais lekiantį laiką.

„Viską, ką aš veikiu, vadinu nėrinėliais. Kiekvienas surengtas vakaras, susitikimas, pokalbis, eilėraštis – kilputė į neriamą gyvenimo ir kūrybos nosinaitę.“

E. Pažemeckaitė

„Dažnai svarstau, ar spėsiu viską, kas sumanyta, padaryti? Juk laiko liko gerokai mažiau, negu praėjo“, – sako gruodį 63 metų sulaukianti poetė ir prisipažįsta norinti kuo ilgiau darbuotis Panevėžiui.

Jos tikslas – prikelti, iškelti, išjudinti, išgarsinti miestą, kuriame ji kartu su tūkstančiais kitų žmonių gyvena, dirba, kuria, kuriam linki tapti vienu iš kultūringiausių šalies miestų. Tokią energingą, švytinčią, įtaigiai pasakojančią E. Pažemeckaitę pažįsta daugelis panevėžiečių.

Organizatorės galvoje sukasi begalė naujų idėjų, įgyvendinsimų ne tik šiais, 2018 metais rengiamoje „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“, bet ir daugybėje kitų renginių. Žinoma, ne kiekvienai jų lemta tapti kūnu – tas, kuris bent kartą bandė realizuoti kokį nors sumanymą, tai puikiai supranta.

Kol idėjos įgyvendinamos, tenka įveikti ilgą, akmenuotą kelią su pačiomis įvairiausiomis kliūtimis. Paieškos, susitarimai, pinigai, pažadai, atsisakymai, skambučiai, laiškai, nesusipratimai, nusvyrančios rankos – ir vėl viskas iš pradžių.

Pasiruošimas šių metų šventei vyksta gana sklandžiai – nors kas suskaičiuos valandas, dienas, savaites, praleistas dėliojant, braukiant, skambinant, maldaujant, ieškant.

Garbūs svečiai

E. Pažemeckaitė apgailestauja, kad į šventę negalės atvykti tai padaryti žadėjęs garsus Estijos intelektualas – rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas, mokslų daktaras Reinas Raudas.

Jo dalyvavimas „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ būtų ypatingas reiškinys. Deja, Helsinkio universiteto pasaulio kultūrų fakulteto profesorius, Europos japonų studijų asociacijos prezidentas gruodžio mėnesį pakviestas skaityti paskaitas Japonijoje.

Iš ten pasiekti Lietuvą ne taip paprasta, nors, kaip jis pats sakė, jeigu būtų dirbęs arčiau, pavyzdžiui, Vokietijoje, tikrai būtų atskridęs į Panevėžį ir dalyvavęs literatūrinėje žiemoje.

R. Raudas yra išleidęs poezijos rinkinių, esė, už juos apdovanotas Estijos literatūros premijomis. Jis taip pat išvertė keletą japonų literatūros kūrinių, Dantės „Vita Nova“ į estų kalbą. R. Raudas poliglotas, kalbantis apie 50 kalbų, tarp jų ir lietuviškai.

Vis dėlto garbingų svečių ir šiemet bus. „Panevėžio literatūrinė žiema“ visada sukviečia gausų būrį poetų, eseistų, vertėjų, leidėjų, menininkų ne tik iš Lietuvos. Žiemą Panevėžys tampa tikra kūrybos ir poezijos sostine.

Kaip per praėjusį festivalį kalbėjo jo svečiai – visi kūrėjai per dvejus metus nuo vienos šventės iki kitos spėja pasiilgti susitikimų, parašyti naujų kūrinių.

Kiekviename festivalyje skaitoma naujausia kūryba, vyksta diskusijos, mezgasi naujos pažintys.

Eilėraščiai skamba ir lietuvių literatūrine kalba, ir tarmiškai, ir užsienio kalbomis.

Poezijos skaitymai – viena svarbiausių ir daugiausia festivalio programos užimančių dalių. Savo kūrinius skaito ir mokiniai, ir plačiai žinomi, pripažinti poetai, ir pirmuosius bandymus išdrįstantys parodyti pradedantieji.

„Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ veikia knygų mugės, kuriose pristatomi naujausi leidiniai.

Per iškilmingą baigiamąjį poezijos ir eseistikos vakarą įteikiamos svarbiausios premijos, išdalijami prizai ir netikėti apdovanojimai.

O gal šiemet kai kas bus kitaip? Kas žino – visų būsimos šventės niuansų jos rengėjai dar neatskleidžia. Viena aišku – bus įdomu, skambu, prasminga.

Festivalio rengėjas – Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, pagrindiniai rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, Panevėžio miesto savivaldybė.

Praėjusiame festivalyje dalyvavo žodžio meistrai iš kitų šalių: į rusų kalbą lietuvių poetų kūrybą verčianti poetė Ana Gerasimova, Venecijos tarptautinio poezijos festivalio direktorius Maurilijas de Migelis Lapuentė, buvęs Lenkijos atašė Italijoje lenkų poetas Jaroslavas Mikolajevskis, maršrutu Kijevas–Vilnius gyvenantis ukrainietis poetas Vladislavas Žurba.

Renginiuose matėme ir girdėjome Nacionalinės premijos laureatus poetus Aidą Marčėną, Kornelijų Platelį, Vladą Braziūną, 2016-ųjų festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatę Ramutę Skučaitę ir kitus.

Šįkart garbingų svečių, įdomių pašnekovų taip pat netrūks.

Gimtoji tarmė

Vienas „Panevėžio literatūrinės žiemos“ ypatumų – jau ne vienerius metus rengiami ir klausytojų visada maloniai priimami tarmiški skaitymai.

E. Pažemeckaitės požiūris į savo gimtąją aukštaičių tarmę – ypatingas. Pasvalio rajono Medinių kaime gimusi ir augusi Elvyra nepamiršo nė vieno savosios šnekos garso, nė vieno skambesio, kirčio ar prasmės. Ji ne tik kalba, bet ir eilėraščius tarmiškai rašo. Ir net ketina išleisti aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme parašytą poezijos knygą. „Va, toje knygoje ir būtų aišku, kas, iš teisybės, aš esu“, – sako poetė.

Štai kaip ji prisistatydama kultūros ir istorijos žurnale „Senvagė“ rašo: „Vienintelė mano literatūrinio rašymo gyvastis yra mano tarmėje. Iš čia ir mano mąstymas. Dabar, jeigu rašau, tai tik tarmiškai, norėčiau kitaip neberašyti…“

Poetė prisipažįsta, jog tik kalbėdama savo gimtąja tarme ji gali būti pati savimi ir puikiai jaustis vaikščiodama kokiais tik nori kaliošais.

„Tarmė išlaisvina“, – sako ji ir čia pat deklamuoja tarmiškai parašytą eilėraštį: „Kai pasniogs mamos blynų širdelom par Užgavins, paprastom i šokoladinėm…“

Eilėraštyje – vaikystės prisiminimai iš Užgavėnių, kai visi „baisė išsipaišė laksta suodin‘ kaip mana tėvs kamino šluotom braukdams“. Pasirodo, kad „api Užgavins i žyds unt kelia su sava bėd pasirodys. „Pon‘ Pažemeckien‘, šauks, gal ryzų tur‘?“..

Motina, kuriai E. Pažemeckaitė savo kūryboje skiria ypatingą vietą, tame eilėraštyje „atsilieps: ne kiek pon‘, kiek nuplyšs. Iš kurgi gaus‘ tų ryzų, pernė surinko“.

KŪRYBIŠKUMAS. Poetės Elvyros Pažemeckaitės mintyse nuolat gimsta naujos idėjos, sumanymai, planai.

Poetė planuoja ne tik tarmiškai parašytų eilėraščių knygą. „Esu berašanti knygą vaikams. Žinoma, eiliuotą, kitokia vaikams ir negali būti. Knyga apie Lietuvos gamtą, miško gyvenimą, paukščius“, – pasakoja autorė.

Į pagalbą ji ketina kviestis gamtos fotografus, kad knygą galėtų iliustruoti paukščių, gyvūnų nuotraukomis. Kad vaikai skaitydami ir matytų, kaip kas iš tikrųjų atrodo.

Poezija su E. Pažemeckaite buvo ir yra visada. Dabar, kai ji visa galva pasinėrusi į organizacinį darbą, poezijai laiko tarsi ir nebėra, tačiau eilėraščiai poetės ilgam ramybėje nepalieka.

Prisėsti prie jų lyg ir nėra kada, bet kartais, darbams vejant darbus, žiūrėk, ima ir ateina eilėraštis.

Tą eilėraštį ji surašo ant popierėlio, neša bendradarbiams, draugams paskaityti. Vienam parodo, kitam paskaito, vėl į kišenę įsideda ar ant stalo palieka, žiūrėk, eilėraščio ir nebėra, pasimeta.

Vis dėlto tų eilėraščių naujai knygai tikriausiai pririnktų.

Apie savo veiklą – kūrybą ir organizacinį darbą E. Pažemeckaitė viename interviu yra sakiusi:

„Viską, ką aš veikiu, vadinu nėrinėliais. Kiekvienas surengtas vakaras, susitikimas, pokalbis, eilėraštis – kilputė į neriamą gyvenimo ir kūrybos nosinaitę.“

Nuolatiniai „Sekundės“ skaitytojai gal dar prisimena, jog daugiau kaip prieš dvidešimt metų dienraštyje būdavo spausdinami trumpi interviu su žinomais miesto žmonėmis. Skyrelis vadinosi „Stabtelkime sekundei“.

Tuomet buvo pakalbinta ir E. Pažemeckaitė. Į klausimą, ar ji turinti kokį nors pomėgį, poetė atsakė:

„Man keista, kai kalbama apie hobį maždaug taip: einu į darbą sukandęs dantis, o po to dar užsiimu kažkokiu hobiu. Kiekviena tavo gyvenimo akimirka turėtų būti kaip hobis. Jeigu tai, ką tu dirbi, nėra tavo hobis, vadinasi, užsiimi prostitucija.“

Ir iki šiol ji išliko žmogumi, kiekvieną gyvenimo akimirką skiriančiu tai veiklai, kuri jam labiausia tinka ir patinka. Nuo poezijos, kultūros, meno laikas ir kasdienybė jos nenutolino nė per žingsnį – atvirkščiai, dar labiau priartino.

Susitikimai renginiuose

Kas yra buvęs E. Pažemeckaitės vedamuose renginiuose, tikrai nepamiršo jos gebėjimo valdyti didžiulę salę, pritraukti klausytojų dėmesį įtaigiais pasakojimais.

Ji visada turi ką pasakyti – ir daro tai įdomiai, svariai, tiksliai. Renginiuose E. Pažemeckaitės pristatomi bibliotekos svečiai – poetai, dailininkai, muzikai, tampa savi, suprantami, apie juos, jų kūrybą norisi sužinoti dar daugiau.

Ką veikia poetė renginiams pasibaigus, bibliotekos durims užsivėrus? Ji teigia, kad jos gyvenimas be darbo – labai paprastas. Šeimininkavimas iš jo išbrauktas, televizorius beveik išjungtas – visas laisvalaikis daugiausia skiriamas knygoms, o vasarą dar ir daržui.

Pirmąją knygą – „Retušuoju gyvenimą“ E. Pažemeckaitė išleido 2000 metais.

O prieš keletą metų pasirodė antroji poetės knyga „Žiponėlis kielei“. Knygos redaktorė Lionė Lapinskienė parašė išsamų poetės gyvenimo bei kūrybos pristatymą. Knygoje panaudotos Antano Januškausko bei Jono Jakimavičiaus fotografijos.

Ši knyga skirta brangiausiam autorės žmogui – mamai. Ją sudaro trys skyriai. Pirmame „Jeigu tu neateisi“ – eilėraščiai, skirti Mamai, jos kalbėjimams, iškeliavimui į Amžinybę.

Antrame skyriuje trumpi eilėraščiai, sukurti poetės motinos Janinos Vitkauskaitės-Pažemeckienės (1930–2009). Jie gražiai ir paprastai atspindi visą šios moters gyvenimą.

Trečiasis skyrius vadinasi „Čia dabar gražiausias vėjas“. Jame – buvimas jau be mamos, prisiminimai.

Prisimindama savo mamą, E. Pažemeckaitė sako labai gerai įsidėmėjusi jos kartotą bene gražiausią, prasmingiausią posakį, mokantį gyvenimo išminties, primenantį, kad į kiekvieną daiktą ar reiškinį reikia žvelgti labai atidžiai.

„Mama sakydavo: „Įsižiūrėk į rupūžę, pamatysi, kokia ji graži. Svarbu tik gerai įsižiūrėti.“ Ir aš įsižiūrėjau, ir pamačiau, jog ji iš tikrųjų labai graži. Prisimenu, kai ravėdama darželį išvysdavau rupūžes atropojant – nė kiek nebijojau, grožėjausi“, – pasakoja poetė.

Ji tikina, kad rupūžės ne tik gražūs, įdomūs, paslaptingi, bet ir naudingi, daug kenkėjų sunaikinantys ir be reikalo nemėgstami gyvūnai. Rupūžės dažnai ir į poetės eilėraščius atkeliauja.

Nieko iš daiktų nekaupianti, nerenkanti poetė prisipažino svajojanti turėti papuošalų su rupūžės figūrėle komplektą.

Tai galėtų būti ir žiedas, ir auskarai ar pakabutis su paslaptinga, nepelnytai atstumiama, gražia ir miela rupūžėle.

Faktai

Elvyra Pažemeckaitė gimė Pasvalio rajone, Mediniuose. 1979 metais baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą.

Dirbo pedagoginį darbą įvairiose Panevėžio mokyklose, buvo Panevėžio bendruomenių rūmų meninių projektų rengimo vadybininkė.

Ji viena iš tarptautinio jaunimo menų festivalio „Mes ateinam!“ scenarijaus autorių ir režisierių. 2001 metais šis projektas apdovanotas Europos Komisijos „Aukso žvaigžde“.

E. Pažemeckaitė yra apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Ji Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštyno įkūrėja, dviejų poezijos knygų autorė, daugybės kultūros renginių sumanytoja ir rengėja, kūrybinių ir kultūros idėjų generuotoja.

Komentarai

  • Esi žiauriai reikalinga, pasiutusiai talentinga, fantastiškai šauni!

  • K tek pravazuoi Penevez iskart serdela apsal.O da k paskaite ko Elvyr parase,tep ger pasidar.

  • su pavažiavusiu stogu

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų