Ir vis dėlto pasiilgsim tų dienų…

Ir vis dėlto pasiilgsim tų dienų…

Teatro įskaita – renginys, kurio Juozo Miltinio gimnazijos mokiniai nekantriai laukia ketverius metus. Kad jis būtų įgyvendintas, trejus metus iš eilės stebime kitus ketvirtokus ir jų įkvėpti imame įsivaizduoti save ten, scenoje, po sėkmingo vaidinimo gaunančius gėlių ir klausančius plojimų.

Kai nuo pat metų pradžios kimbi į juodą darbą – mokaisi tekstus ir repetuoji po kelias valandas per dieną, imi suprasti, kad viskas prieš tai buvo tik juokai ir žaidimai. Per tuos popamokinius susibūrimus suvoki, kad ta momentinė šlovė ir komplimentai toli gražu ne viskas. Svarbiausia – tobulinti savo įgūdžius, praleisti laiką su kitais, stiprinti draugystę. Atmintyje ilgam įstringa juokeliai, laidyti per repeticijas.

Tradicinė teatro įskaita Juozo Miltinio gimnazijoje šiemet sausio 27 ir vasario 3 dienomis sukvietė didžiulį būrį žiūrovų. Pati idėja statyti spektaklį būtent pagal Arturo Lorenso pjesę gimė mūsų teatro mokytojui supažindinus su „Vestsaido istorija“.

Aš, kaip viena iš tų, kuri turėjo ne itin didelį vaidmenį, maniau, kad pirmieji mėnesiai bus lengviausi. Repetuojamos pavienės scenos, visiems susirinkti nereikia, lieka daug laisvo laiko… Cha, gerai būtų. O kaipgi scenografija? Reikėjo parūpinti arba pasigaminti krautuvės iškabų, dėžių buteliams krauti, manekenų ir net siuvimo mašiną! O kur dar apranga ir kiti panašūs atributai. Taigi darbo buvo visiems ir visada, o ypač tada, kai pradėjome repetuoti masines scenas ir jungti spektaklį į visumą. Bet tai buvo ir linksmiausioji dalis. Prisijuokdavome iki ašarų. Pavyzdžiui, scena, kai turėjau pagrindiniam personažui Toniui (Gyčiui Bankauskui), bendraklasiui, skelti antausį.

O kol išmokau tai taisyklingai padaryti! Vieną kartą gerai nepataikydavau, kitą – per silpnai trenkdavau. Mane vis skatindavo nebijoti ir nesusilaikyti. Ir turiu pripažinti: kuo toliau, tuo mažiau dėl to sukau galvą. Per paskutines repeticijas vargšeliui net skruostas paraudęs likdavo, o ir man pačiai delną geldavo. Krizendavome, kai kas nors pamiršdavo žodžius ar imdavo improvizuoti, o kartais, girdint draugus kalbant personažų lūpomis tai, ko jie niekada nepasakytų, imi ir nesusilaikai. Ir žiūrėk, jau visa salė dunda iš juoko.

Bet atėjus lemtingam vakarui šypsenos dingsta. Užkulisiuose klausantis besirenkančiųjų šurmulio ima linkti kojos. Visi arba vaikšto ratais mintyse kartodamiesi, ką kada sakyti, arba sėdi kaip niekada rimti. Dar dabar prieš akis matau, kaip Rifas, gaujos vadas (Augustas Badauskas), susigūžęs kampe tuščiu žvilgsniu žiūri priešais save taip, kad visi ima nerimauti, plekšnoti jam per petį ir mėgina pralinksminti.
Pasibaigus vienam spektakliui savaitei įtampa atslūgsta. Antrąjį teatro vakarą, vasario 3-iąją, buvo pristatyti trys spektakliai: pjesė pagal Lauren Oliver romaną „Kai aš žuvau“, absurdo tragedija pagal Kosto Ostrausko knygą „Paskutinis kvartetas“ ir mokinės Eglės Hokušaitės sukurtas vaidinimas „Didysis žodžių fabrikas“. Pasiūlymų, kokius spektaklius būtų galima parodyti per įskaitą, buvo nemažai, tačiau galiausiai su teatro mokytojais Ramute Matusevičiūte ir Juliumi Tamošiūnu nusprendėme pasirinkti šiuos. Nors procesas buvo ne visada sklandus, repeticijos mokiniams suteikė komandinio darbo įgūdžių, išugdė kantrybę ir supratimą. Visos pastangos atsipirko, kai po spektaklių jaunieji aktoriai buvo apdovanoti audringais plojimais. „Kai matėme, kokia minia mums ploja, nepavyko tramdyti ašarų“, – įspūdžiais dalijosi moksleiviai.

Užtenka tik pirmą kartą išeiti prieš žiūrovus, ir noras parodyti, ką sugebi, ko esi vertas taip įtraukia, kad pamiršti visą baimę, įsijauti į vaidmenį ir imi tikėti gyvenantis spektakliu, o žiūrovų visai nėra. Šitiek pastangų įdėjus nusilenkti pačioje pabaigoje ir klausantis plojimų suvokti, kad pagaliau viskas baigta, tikra palaima.

Tada labiausiai rūpi, kad kiti tave įvertino. Kad visa tai nebuvo veltui. Kad kartu su kitais sukūrei tai, kas privertė stebinčiuosius šypsotis ar ašaroti. Ir nors, regis, akmuo nusirito nuo krūtinės, bet žinojimas, jog kartu su visais taip nebesusitiksi, kad tokių repeticijų ir darbo kartu nebeturėsi, nuliūdina. Juk teatras ir buvo tai, kas atmintyje paliko vienus geriausių prisiminimų.

Reikia tikėtis, kad ši gimnazijos tradicija ir toliau gyvuos, džiugins širdis.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų