Įkvėptos gyvenimo

Įkvėptos gyvenimo

Na, žinoma, neapsieiname ir be meilės lyrikos…

Augustė Rakauskaitė (9 kl.)

„Rašyti pamėginau, kai buvau aštuntokė. Visada galvoje sukasi daug keistų minčių, tad norisi jas paversti literatūra. Dažniausiai mane įkvepia muzika ir netikėtai išgirstos istorijos. Čia mano pirmasis bandymas pasidalyti savo kūryba su kitais.“

Akys

Žiūriu į tavo nuostabias akis –

Nuostabias, įstabias, nustebusias.

Svajoju, kad galėčiau išgelbėti tave

Nuo išdidumo ir bet kokio melo…

Bet tavo iškalba vėl pribloškia mane –

Žodžiai iš tavo lūpų, rodos, tikras auksas.

Kalba, deja, veidmainiška ponia,

Jos apdaras netikras, veidas-kaukė.

Gal pasakysiu vieną dieną į akis:

Ne žodžiai auksas, o galbūt tyla,

Kuri paryškina tikrus širdies dūžius.

Jei juos be melo pakartotų tavo akys –

Nuostabios, įstabios, nustebusios –

Tada tavim tikėčiau.

Žiemos spalvos

Vaikštinėju parke, apklotame žiemos skara.

Snaigės glosto man veidą,

O tavęs šalia nėra nėra.

Nors pasaulis nudažytas baltai –

Mano gyvenimas įvairiaspalvis.

Gal dėl to, kad į mūsų abiejų sielas

Žiema neįpylė juodos spalvos.

Martyna Nevieraitė (9 kl.)

„Patinka rašyti, o labiausiai eilėraščius. Mane įkvepia paprasti dalykai: sniegas, saulė vėjas, nukritęs lapas, pražydusi gėlė, todėl trumpus eilėraštukus rašinėju nuo vaikystės. Gal iš jų kada nors išaugs rimti kūriniai? Labai norėčiau“.

Gyvenimas

Rodos, ryte visi turi tikslą –

Lengvos kojos, spartūs žingsniai,

Užtinusios akys.

Vakare be tikslo grįžta namo –

Sunkios kojos, pavargę žingsniai

Ir vis dar užtinusios akys.

Tik menkos akimirkos papuošia dienas,

Bet ar jų mums pakaks?

Ar pavyks plačiai atmerkti akis?

Išeisim mes, naivūs svajonių kūrėjai,

Palikę kasdienius tikslus.

Ruduo

Ruduo – gamtos Skaistykla žemėje.

Jis man parodė savo paslaptis suktas: nuodais nudažė medžių delnus ir atėmė iš jų vaikus.

Girdėjau, kaip jie skundės vėjui, dejavo nepailsdami.

Tačiau žmonės medžių nepaguodė, neapkabino, nemylėjo.

Matyt, ruduo ir juos apkrovė sunkiomis mintimis, taigi žmonės nebematė ar matyti nenorėjo medžių sielvarto. Juk tas vėjas išdavikas tol kutena akis, kol vaizdas susilieja.

Ruduo. Po kojom traška lūžtantys medžių lapų kaulai…

Nutilo medžiai, nes pajuto, kad tik nuogi kaip sielos jie pateks į žemės Rojų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų