B. Tuskėno paveiksluose – laivai, kalnai. Jis pats sako, jog tokie vaizdiniai ne vien atėję iš sapnų, bet ir buvusių kelionių, patirtų įspūdžių atspindys. M. Garucko nuotr.

Įkvėptas į krantą išmestų surūdijusių laivų

Įkvėptas į krantą išmestų surūdijusių laivų

 

Dešimt metų – tiek praėjo nuo paskutinės tapytojo Balio Tuskėno eksponuotos parodos Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus „Galerijoje XX“. Vasario pradžioje čia atidaryta nauja, devynis naujausius darbus pristatanti ekspozicija „Tendencija“.

Krasnojarske tremtinių šeimoje gimęs B. Tuskėnas gyvena viename atokiausių Pasvalio rajono miestelių, netoli Latvijos sienos esančiuose Saločiuose.

Panevėžiui šiltus jausmus dėl čia pradėto menininko kelio puoselėjantis B. Tuskėnas svarsto, jog parodos – ne tik kūrybinio proceso ataskaita, bet ir puiki galimybė pažvelgti į save iš šalies: aptarti nueitą kelią, padiskutuoti, kaip kinta darbai ir paties kūrėjo asmenybė.

„Labai sveika pasižiūrėti į savo darbus iš šalies. Namuose juos sudėjęs mėgaujiesi, galvoji, kad esi labai genialus, bet kai pasižiūri į tuos pačius darbelius kitoje vietoje, pamatai, jog esi tas, kas esi“, – atvirai kalbėjo autorius.

Tapytojas šypteli: parodos pavadinimas galėjo būti visai kitoks, pavyzdžiui, „patologija“ ar „diagnozė“. Pasak B. Tuskėno, pavadinimas „Tendencija“ byloja ne ką kita, o kelią, kuriuo dabar jis eina. Nors ateityje braižas, siužetas gali transformuotis, šį etapą sakė privalantis įveikti.

„Įsivaizduoju, kokia pirma mintis ateina parodos lankytojui: žmogus iš kaimuko pradėjo tapyti Amerikos vaizdus – greičiausiai jam su galva negerai. Nė vieno tėviškės krūmo nėra“, – lankytojus prajuokino B. Tuskėnas.

Šiemet 60-mečio jubiliejų minėsiantis menininkas pabrėžė, jog sulaukus tokio amžiaus jau nebesinori niekam nieko įrodinėti.

„Visada norisi geresnio rezultato, bet daug kas sako, jog rezultatas dažnai nuvilia, tad belieka mėgautis procesu. Jis yra svarbiausias“, – sako autorius.

Galerija

Žavi rūdys ir laivai

B. Tuskėno paveiksluose – laivai, kalnai. Jis pats sako, jog tokie vaizdiniai ne vien atėję iš sapnų, bet ir buvusių kelionių, patirtų įspūdžių atspindys.

Dabar jo darbuose galima pajusti užuominų į siurrealizmą – menininkui imponuoja ir žavi netikėta, nestandartinė erdvė.

Vis dėlto pastebėti ryškaus kūrybinio eksperimento nepavyks. B. Tuskėnas į tokius bandymus nesileidžia, jis įsitikinęs, jog svarbiausia – išlikti savimi.

„Įdomu save nustebinti, bet tą daryti ganėtinai nedrąsu“, – prasitaria tapytojas.

Sekantieji jo kūrybą turėtų pastebėti tam tikrus etapus ir daugiau nei du dešimtmečius persekiojantį laivo simbolį. Ką jis reiškia – neįsivaizduoja nė pats B. Tuskėnas.

„Man labai patinka išmesti į krantą surūdiję laivai. Gal tai būsenos ar savijautos atspindys? Senėjimo procesas, transformacija turi žavesio“, – svarstė menininkas.

Kūrėjas juokėsi, jog žiūrintieji į jo darbus gali pamanyti, jog autorius yra daltonikas. Panevėžiečiams B. Tuskėnas pristatė paveikslus, kurių kolorite vyrauja rūdžių spalvos ir tik keliuose matyti pilkų, melsvų, violetinių atspalvių.

Dabar, sako autorius, jį lydi toks etapas – akmens ir rūdžių amžius. Prieš daugiau nei dvidešimt metų B. Tuskėno kūrybai buvo būdingi tamsesni, agresyvesni atspalviai. Su laiku autoriaus paveikslai vis švelnėjo, atsirado minkštų, aptakių formų.

„Supratau vieną dalyką – nuo savęs nelabai kur pabėgsi. Buvau užkietėjęs realistas. Kai pradėjau studijuoti, senoji tapybos mokykla man buvo labai arti širdies. Vėliau nušokau į abstrakciją, paklaidžiojau jos labirintuose ir pasiklydau. Numečiau kuriam laikui teptukus, bet ir vėl pradėjęs tapyti pastebėjau, jog atsirado senų naujų dalykų“, – kalbėjo B. Tuskėnas.

Komentarai

  • Dideles sekmes kuryboje!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų