Įdomiausia stebėti kūrybos brendimo procesą

Įdomiausia stebėti kūrybos brendimo procesą

Labai smagus ir įvairus jaunųjų kūrėjų būrelis vieši šiandien „Jaunimo kūrybos erdvėje“ – Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos auklėtiniai.

Deimantė Tauraitė (6 kl.)

Mokytoja Aušra Vaitkienė: „Deimantė uždaro būdo, santūri, kalba mažai, bet svariai. Jai patinka stebėti gyvenimą“.

Nuotaika

Dingo nuotaika – baisu,

Jos surasti negaliu.

Pasikviesiu daug draugų

Nuotaikos ieškot kartu.

Ir namie, ir net lauke
mes ieškosime drauge.
Žaisime, pasikalbėsim,

Nuotaiką kaip nors prikviesim.

Lietuvaitė

Aš esu linksma mergaitė,
ilgakasė lietuvaitė.

Man patinka iškylauti,
po šalelę pakeliauti.

Noriu daug ką pamatyti,
sužinoti, išbandyti,
kad pažinčiau tėviškėlę,

savo mielą Lietuvėlę.

Be draugų

Eikime kartu į kiemą –
duosiu tau saldainį vieną.
Aš labai tave kviečiu,
nori – duosiu tau net du.

Liūdna kieme man vienai,
kranksi ten juodi varnai.
Net sūpuoklės tarp beržų
nevilioja be draugų.

Dovydas Levickis (6 kl.)

Mokytoja Aušra Vaitkienė: „Dovydas – svajoklis, nuostabiai grojantis violončele. Jo mintys keistos, įdomios, netikėtos…“

Močiutė

Ar matai? Šalia tos parduotuvės
sėdi vargana močiutė.
Siūlo ji žolelių ir gėlių.
Savas prekes parduoti jai sunku, nes
žmonės slankioja kaip tuštumos,
vaiduokliai, neregiai.
Nepastebi jie tos senutės,
neprašo nė vienos žibutės.
Turbūt parduoti bent vieną gėlę
yra žilosios svajonė neregėta.
Bet kažin, ar išsipildys močiutės tos viltis,
nebent pabustų kieno nors širdis.

Trintuvė

Nors kokie tobuli bebūtume,
kiekvienas viduje turime trintuvę.
Joje mes sutriname negailestingą tiesą,
slepiame melus, barnius

ir statome problemoms sienas.
Tačiau, net viską sutrynus,

lieka žymės
bei gilūs randai,

kurių neįstengiame pamiršti.
Kai jaučiame, kad jie jau gyja,
naująsias problemas
trintuvėn siunčiame nebyliai.

Traukinys

Greitai lėkdamas lyg vėjas šiaurys
praūžė pro stotį traukinys.
Lėkė, nudundėjo ir mergaitės laukiančios nepastebėjo.
O mėlynakė laukė jo tarsi stebuklo,
nes neturėjo maisto nei namų.

Tik svajonėse mergytės tos
Uniformuotas palydovas jai ranka pamoja,
O traukinys ją nuveža toli, toli,
Kur skraido baltos varnos,
Kur jūra yra saldi.

Beata Jakštaitė (6 kl.)

Beata apie save: „Man patinka knygos, gyvūnai, plaukimas. Aš domiuosi gamta, pasauliu, planetomis, technologijomis. Labai vertinu žmogų, kuris padeda kitam, žmogiškumą.

Mano senelis Jonas Kazulis poetas savamokslis. Man patinka skaityti jo paliktus eilėraščius apie jūrą. Jis buvo jūrininkas“.

Mokytoja Aušra Vaitkienė rašo: „Beata draugiška, pareiginga, pastebinti įvairias gyvenimo spalvas, ja visada galima pasitikėti“.

Rudens šypsena

Ruduo. Kiekvieną rytą apsiniaukę, lyja, šalta, todėl nuolat atsikeliu susiraukusi, nepatenkinta, liūdna. Man negera, kai aplinkui niūru ir žvarbu. Aš taip ilgiuosi šviesos ir šilumos.

Šįryt pabudau kaip įprastai suirzusi, nelaiminga, bet, neišgirdusi lietaus taškymosi į palangę, pramerkiau akis ir… O, dangau, – kambaryje šviesu! Šoku prie lango – saulutė šviečia, medžiai, kurie stovėjo tarsi apsiverkę, dabar įvairiaspalviais lapais švyti. Tokia giedra, tokia skaistuma, taip gražu, kaip pasakoje.

Mano veide iš karto pražysta šypsena. Pasijuntu tokia laiminga, lyg laime iš dangaus pradėjo lyti. Visą dieną šypsojausi, džiaugiausi. Ačiū tau, saule.

Tvenkinio lelijos

Netoli mano senelių namų yra nedidelis tvenkinys. Visada, kai tik nuvažiuoju į kaimą, nubėgu pasėdėti jo pakrantėje. Čia baisiai gražu: tvenkinio pakraščiuos siūbuoja nendrės, o vidurys pilnas baltų lelijų. Jos atrodo kaip didelė, didelė puokštė. Tvenkinyje gyvenančios antys nardo pro lelijų lapus tarsi labirinte. Tik žiūrėk, grožėkis, džiaukis.

Tačiau vieną rytą atėjusi prie tvenkinio baltų lelijų puokštės neberadau – jos buvo išdraskytos, nebesimatė net ančių. Kažkam už lelijas labiau rūpėjo žuvys.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų