Panevėžiečio gyvenimo aistra – muzika ir kelionės, atveriančios visai kitokius gyvenimo horizontus. Asmeninio albumo nuotr.

Į gyvenimo viršukalnes kopia per muziką

Į gyvenimo viršukalnes kopia per muziką

Jaunas panevėžietis įsitikinęs, kad, užuot keiksnoję savo šalį, kaip čia blogai, patys turime imtis iniciatyvos ir kurti tokią Lietuvą, kurioje būtų gera.

 

Daumantui Lukošiūnui – tik 23-eji, tačiau vaikinas jau spėjo išmaišyti visą Europą. Jeigu ne šaukimas į kariuomenę, vargu ar jau būtų apsistojęs vienoje vietoje. Dabar panevėžietis svajones įgyvendina savo gimtojoje šalyje.

Tuščiomis kišenėmis po Europą

Netrukus moksleivius į suolus vėl pakvies skambutis. Daumantas džiaugiasi, kad tas etapas jo gyvenime jau baigtas. Iš prigimties meniškos sielos vaikinas mokyklą vadina savotišku kalėjimu, kuriame nerado vietos skleistis kūrybiškumui. Todėl vos gavęs jos baigimo diplomą susikrovė svarbiausius daiktus ir išvyko ten, kur akys mato. Kaip sako, norėjosi pamatyti kitokį gyvenimą.

„Dvylika metų buvau savotiškame kalėjime – mūsų švietimo sistema vis dar moko nuolankiai prisitaikyti prie aplinkybių. Taip gyventi nenorėjau, neįsivaizdavau savęs dirbančio nuo aštuonių iki penkių, todėl susikroviau lagaminus ir iškeliavau“, – pasakoja D. Lukošiūnas.

Per du mėnesius iš Lietuvos pakeleivingomis mašinomis jis nuvyko į tolimiausią Europos tašką – Portugalijoje esantį Uolos kyšulį. Pakeliui aplankė kone visas senojo žemyno sostines ir didesnius miestus. Su savimi pasiimtų pinigų pakako vos kelioms dienoms, tad jų prasimanydavo tiesiog grodamas miestų gatvėse ir aikštėse. Anot Daumanto, vakariečiai neskuba atverti piniginių, tačiau būtiniausioms išlaidoms ir maistui pinigų užtekdavo.

„Kelionės metu susipažinau su draugu, kuris taip be pinigų keliavo po Ameriką – valgydavo iš restoranų konteinerių ir miegodavo gatvėse. Man to daryti nereikėjo, – sako keliautojas. – Maistui užsidirbdavau dainuodamas, o keliaudavau tranzuodamas. Kartais pavėžėję žmonės priimdavo pas save į namus ir pernakvoti, bet dažniausiai stogu virš galvos tapdavo palapinė.“

Jaunuolio teigimu, tie du mėnesiai, praleisti keliaujant, buvo ir labai gera savęs pažinimo mokykla: suprato, kad koks pats esi, tokius žmones ir trauki.

Būta ir nemažai nuotykių, pirmųjų kartų bei netikėtų patirčių. Nors taip keliaujant visuomet yra rizikos, Daumantas džiaugiasi galėjęs visa tai išgyventi ir patirti savo kailiu.

„Buvau jau pilnametis. Nors tėvai bandė atkalbėti, galop suprato, kad tai beviltiška. Kita vertus, tos šiltnamio sąlygos nieko gero gyvenime neduoda – reikia pačiam eiti, griūti, užsigauti, patirti, išgyventi. Teorijos be praktikos nebūna“, – atvirauja D. Lukošiūnas.

Daumantas Lukošiūnas – dažnas įvairių muzikinių festivalių ar renginių dalyvis, vaikinas groja ne tik visiems įprastais būgnais ar gitara, bet ir Australijos aborigenų pučiamuoju instrumentu didžeridū, džembės būgnais, šamanišku būgnu, indiškais varpeliais. Asmeninio albumo nuotr.

Nuo Vilniaus iki Niujorko

Grįžęs į namus, D. Lukošiūnas ilgai juose neužsisėdėjo. Patraukė į sostinę, kur daugiau galimybių – groti ne tik gatvėse, bet ir jaunimo pamėgtose vietose. Kartu su bendraminčiais koncertavo su grupe „Dideli plaukai“. Tarptautinio būgnininkų konkurso „Drum Day“, kuriame laimėjo specialų „Mama“ apdovanojimą, metu susipažino su moterimi, kuri jį suvedė net su JAV muzikos rykliais – garsiausiais prodiuseriais, dirbančiais su žymiausiais Amerikos atlikėjais bei grupėmis.

„Nuvykęs į Niujorką supratau, kad viskas gyvenime įmanoma. Viską galima pasiekti, kai labai nori. Pabendravęs su žmonėmis, kurie daro įtaką visai pasaulio muzikos kultūrai, suvokiau, kad nėra slapto sėkmės recepto – tiesiog daryti kryptingai tai, ką mėgsti“, – sako įsitikinęs Daumantas.

Muzika nuo mažų dienų buvo jo gyvenimo variklis. Vaikystėje jis labai mėgdavo stebėti, kaip garaže triūsia automechanikas tėtis – klausosi variklio garsų, iš jo ūžesio bando atspėti, kas negerai.

„Pamenu, kai buvau visai mažas, tėvai dar kasetiniu magnetofonu garsiai paleisdavo Lučiano Pavaročio muziką, kuri mane taip sužavėjo, kad pats bandydavau atkartoti“, – pirmieji bandymai dainuoti dabar tik kelia šypseną.

Vėliau, jau paauglystėje, su kaimynystėje gyvenusiu bičiuliu susidomėjo roko muzika. Draugas pradėjo groti gitara, tad vaikinams kilo mintis įkurti ir savo grupę. Daumantas taip užsidegė šia idėja, kad susiradęs, kur privačiai moko groti būgnais, prisijaukino šį galingą muzikos instrumentą. Vėliau savo gebėjimus tobulino muzikos bei V. Mikalausko menų mokyklose.

„Būgnais ne kiekvienas groja, man nesinorėjo būti kaip visi. O iššūkiai ir tai, kas sudėtinga, visuomet traukė, nes tik taip gali tobulėti. Tas ritmas, stipri energija, o kartu ir didžiulė atsakomybė, nes grupėje dominuoja būtent būgnai, mane tiesiog užbūrė“, – atvirauja panevėžietis.

Kariškos pamokos

Vietoje nenustygstantis Daumantas Lietuvoje ilgai neužsisėdėjo – pagal mainų programą metams išvyko gyventi ir savanoriauti į saulėtąją Italiją, o paskui – tiesiai į Angliją. Tačiau jo planus netikėtai sujaukė šaukimas į kariuomenę.

„Nors loterijose nesiseka, bet šįkart ištraukiau laimingą bilietą“, – juokauja.

Žinią, kad jis yra tarp tų laimingųjų, kuriems teks mokytis ginti savo tėvynę, vaikinas sutiko be džiugesio. Visuomet laikėsi nuomonės, kad karo nereikia niekam, tačiau kartu suvokė, jog dėl geopolitinės Lietuvos padėties kariuomenę privalu turėti.

Kita vertus, tuo metu Daumantas nelabai ir turėjo ką prarasti. Kaip sako pats, grandiozinių gyvenimo planų jis nepuoselėjo: nelaikė nei šeima, vaikai, nei verslas ar kopimas karjeros laiptais. Jo nuomone, į kariuomenę jaunuoliai turėtų būti šaukiami vos gavę atestatą – jiems tai būtų gera savarankiškumo mokykla, kartu nereikėtų koreguoti ar griauti karjeros ar šeimos planų.

„Aš neturėjau ko prarasti, todėl nesunku buvo padaryti pertrauką, – prisipažįsta D. Lukošiūnas. – Aišku, per tuos devynis mėnesius buvo visko – tiek šalto, tiek ir šilto. Net sunku būtų nupasakoti visą tą patirtį – reikia patiems išbandyti.“

Sunkiausia buvo pati pradžia. Vaikinas visuomet stengėsi pabėgti nuo rutinos, o čia teko priprasti prie kariško gyvenimo ritmo ir disciplinos. Daumantas atviras: asmeniškai jam tai buvo sunkioji tarnavimo kariuomenėje pusė. Tačiau kartu suprato, kad būtent disciplina padeda ir kitose srityse pasiekti geriausių rezultatų.

„Kai pripranti, ne taip sunku. Mene irgi turi būti drausmė bei disciplina, jeigu nori pasiekti rezultatų. Tai buvo gera gyvenimo pamoka, kaip gali save tobulinti“, – kalbėjo šauktiniu tapęs panevėžietis.

Jaunajam menininkui teko paragauti ir kareiviškos duonos. Nors pati pradžia buvo sunki, tačiau drausmė, kurią išugdė kariuomenė, padeda Daumantui ir gyvenime siekti geresnių rezultatų. Asmeninio albumo nuotr.

Kelionės per muziką

Nors kariuomenės tvarka į meną linkusiam jaunuoliui buvo labai tolima, daug patirčių jam netikėtai pasirodė esančios labai svarbios. Daumantas nepaprastai mėgsta gamtą, tad pratybos lauko sąlygomis jam itin patiko. Be to, buvo įdomu pamatyti kariuomenės virtuvę iš arti – nuo to, kaip šauliai milimetrų tikslumu apskaičiuoja šūvio trajektoriją, iki sudėtingos logistikos ir taktinių dalykų.

Panevėžiečiui teko būti granatsvydininko padėjėju, vėliau – ryšininku. Taip pat atsidurti tarp pirmųjų šauktinių, kurie dalyvavo didelėse tarptautinėse pratybose užsienyje.

Galiausiai Daumantas sako tik kariuomenėje supratęs, kaip yra svarbu sportuoti: „Mūsų kūnas sutvertas judėti, todėl tas priverstinis judėjimas davė daug naudos.“

„Dažnas kalba apie tai, kad kariuomenė prisideda prie patriotiškumo ir meilės savo šaliai, tačiau mano atveju pasididžiavimas savo šalimi atsiranda keliaujant. Tik tuomet supranti, kokia graži Lietuva ir kad joje gera gyventi. Tuos jausmus dar labiau sustiprino kariuomenė“, – atviravo D. Lukošiūnas.

Panevėžietis su Karaliaus Mindaugo husarų batalionu atsisveikino šiemet liepą. Ir po to lagaminų krautis neskubėjo, nors labai norėjosi vėl leistis į atradimų kupinas keliones. Daumantas šypsosi: dabar jo kelionės bus kiek kitokios – per muziką.

„Šiuo metu apsistojau Lietuvoje, nors baisiai spirgėjo pakeliauti. Save įtikinau, kad liksiu savo šalyje, mokysiuosi, ugdysiu save tiek muzikine, tiek dvasine prasme. Noras keliauti begalinis, bet nusprendžiau, kad keliausiu tik koncertuodamas“, – atskleidžia vaikinas.

Kopia į gyvenimo kalną

Vos spėjęs nusivilkti karišką uniformą, D. Lukošiūnas iškart ėmėsi originalaus muzikinio projekto: po truputį stengiasi prisijaukinti įvairius, kiek netradicinius instrumentus – Australijos aborigenų didžeridū, gitarą, džembės būgnus, šamanišką būgną, indiškus varpelius, šiuolaikinių būgnų komplektą.

„Suvokiu, kad mes esame Dievo vaikai, tik vieni labiau jam atsivėrę, kiti labiau įsitraukę į žemiškus žaidimus ir pamiršę savo prigimtį – iš kur mes atėję ir kas mes esame. Savo muzika ir atlikimu stengiuosi transliuoti absoliuto kalbą magiškais įrankiais – muzikos instrumentais.

Kiekvienas pasirodymas unikalus ir nepakartojamas. Tai transliavimas emocijų, kurias lemia mano vidinė ramybė, nusiteikimas, visa aplinka, klausytojų dėmesys ir atvirumas bei nuoširdumas. Kiekvienas yra atlikėjas, o aš esu tik retransliuotojas į garsą, į Dievo kalbą, kurią visi pažįsta, – muziką“, – kalbėjo jaunasis muzikantas.

Nors iš muzikos dar gana sunku pragyventi, tačiau Daumantas įsitikinęs, kad tai tik pradžia. Jis pats vis dar ieškojimų kelyje. Be to, muzikuodamas turi daug laiko savišvietai, tobulinimuisi, sportui, darbui su savimi.

Panevėžietis jau kurį laiką propaguoja vegetarizmą, daug skaito, medituoja. Visai neseniai pradėjo mokytis vaikščioti lynu.

Laimingo gyvenimo paslaptis – daryti tai, kas teikia džiaugsmo, įsitikinęs Daumantas. O mokytis ir tobulėti niekada nebūna per vėlu. Todėl vaikinas stengiasi būti pavyzdžiu kitiems, taip įkvėpdamas ir savo aplinkos žmones.

„Negalima sėdėti vienoje vietoje – visada reikia judėti, tobulėti, – karštai tikina. – Čia lygiai tas pat, kaip dviračiu važiuoti į kalną: jeigu tik sustosi, pradėsi riedėti atgal. Taip ir gyvenime – visuomet reikia palaikyti tą subtilų tobulėjimą, diskomforto zoną, nes jeigu atsipalaiduosi, vėl pradėsi riedėti atgal. Todėl stengiuosi minti į gyvenimo kalną.“

Daumantas net neabejoja, kad ir Lietuvoje gali būti gera gyventi. Emigracija – tai savotiškas bėgimas nuo savo problemų. Kad ir kaip gerai bus svetur, vis tiek žmogus ten jausis nesavas. Dažniausias pasiteisinimas – kad Lietuvoje blogai, bet ne viskas remiasi tik į pinigus. Kita vertus, pakeisti tai, kas blogai, galima tik patiems.

„Visi sako, kad Lietuvoje blogai, bet Lietuva yra tai, kas esi tu ir aplink tave esantys žmonės. Kaip Andrius Mamontovas pasakė, jeigu nori keisti pasaulį, keisk save. Jeigu būsi geresnis, ir žmonės bus geresni. Savo šalį kuriame tik mes patys“, – įsitikinęs D. Lukošiūnas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų